Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

Jaunimo savaitgaliniai susitelkimai

Antanas Saulaitis, S J

     "Kristau, jau visą dieną esame praleidę su tavimi jaukioje šeimyniškoje aplinkoje. Daug kalbėjome, diskutavome, klausėmės. Atėjo daug naujų minčių ir supratimo. Dabar nuoširdžiai pasiryžtame bandyti tų dalykų neužmiršti ir juos pritaikyti savo gyvenimui. Bandysime tave prisiminti ne tik skausmo ir sunkumų momentais, bet ir kada džiaugiamės. Po šio savaitgalio mes norime ne tik išlaikyti savo santykius su tavim tokius, kokie jie šiandien yra, bet ir norime augti tavyje. Šiems pasiryžimams įgyvendinti prašome tavo pagalbos".

     "Ačiū, Dieve, kad galėjome čia visi susitikti ir džiaugtis tavo buvimu. Tegu tavo meilė gyvena mumyse ir stiprėja kasdieną, kad mes galėtume ją perduoti kitiems. Dėkojame tau už mūsų gyvybę ir kad tu mus vedi. Padėk mums sekti tavo pėdsakais ir būti tvirtais gyvenime".

     Taip gimnazistai meldžiasi savaitgalio rekolekcijose toliau už miesto rekolekcijų namuose, stovyklavietėje ar vasarvietėje. JAV Kunigų Vienybės 1977 m. suvažiavimo pirmasis nutarimas buvo: "Jaunimui reikia savaitgalinių religinių susikaupimų, vadovaujamų keletos asmenų (kunigo, seselės vienuolės, pasauliečio), pokalbių forma, neatitraukiant jų iš parapijos. Vyresniesiems parapijose reikalingos rekolekcijos. Galima taip pat ruošti ir specialiuose uždarų rekolekcijų namuose. Sustiprinti religinį auklėjimą. Šalia asmeninio atsinaujinimo reikia susirūpinti ir visų gyvenimo sričių atnaujinimu Kristaus dvasia".

REKOLEKCIJŲ UŽUOMAZGA

     Visų pirma reikia žinoti, kad toks dalykas įmanomas! Kiekvienoje vietovėje yra lietuvių jaunimo, kurie dalyvavo vietinės mokyklos ar parapijos ruoštose rekolekcijose arba jaučia reikalą gilintis vidiniame gyvenime, arba kovoja su kokia nors problema, kurios išeitis glūdi, jų nuojauta. Dieve. Kiti iš namų tiek krikščioniškai subrendę, kad savaitgalinės "uždaros" rekolekcijos būtų logiška to brendimo tąsa. Pasitaikius progai, vienas ar kitas su tėvo, motinos ar jaunimo vadovo ar vadovės pagalba skleidžia mintį ir organizuoja savaitgalį, ieškodami vietos, dalyvių ir rekolekcijų vadovų. Kai kurios lietuvių organizacijos, jų vienetai ar vietovės lietuviai kasmet ar dažniau rengia susitelkimo dienas ar savaitgalius. Susikaupimo valandėlės ar vakarai yra kiekvienos stovyklos dalis.

     Pagrindinis jaunimo rekolekcijų veiksnys yra nuotaika, kuriai sukurti reikia aplinkybių ir vienos kitos priežasties. Ir rengėjai, ir rekolekcijų vadovai žino, kad rekolekcijų, kaip ir aplamai evangelizacijos bei katekizacijos (arba krikščioniškojo auklėjimo) širdis yra tikėjimas. Šį tikėjimą liudija rek. vadovai ir juo dalinasi dalyviai. Religinės bei bažnytinės žinios, faktai, krikščioniškoji doktrina informacijos būdu yra papildai, kurie apipina savaitgalio rekolekcijų esmę — bendrai išgyventą Bažnyčios tikėjimą Kristumi.

     Jaunimui rekolekcijas vesti nėra sunku. Nereikia ruošti ilgų ir gražių paskaitų, o tik jų tarpe atsistoti kaip asmuo, kuris stengiasi, kaip ir jie, tikėti Dievo meilę kiekvienam žmogui ir kuris jaučia pareigą tą meilę skleisti kitiems. Jeigu svarbiausias veiksnys ar įspūdis yra pati krikščioniškosios bendruomenės nuotaika, gal svarbiausias rekolekcijų vedėjų uždavinys yra pajusti, kaip nuotaiką jaunimui suprantamu būdu ugdyti, kol vidinė liepsnelė įsižiebia kiek skaidriau.

     Kunigų Vienybės nutarimas atkreipia dėmesį į įdomų reiškinį: rekolekcijoms vadovauja keletas asmenų — kunigas, seselė vienuolė, pasaulietis. Vietiniams, nelietuviams, lengviau tokius vienetus sudaryti iš parapijų bei vienuolijų kunigų, seselių, klierikų, suaugusių krikščionių sąjūdžiuose dalyvaujančių pasauliečių. Seminarijoje pastoracinės teologijos profesoriai ar pastoracinės praktikos vedėjai sudaro keliolikos ar kelių dešimčių dvasiškių grupę, kuri veda rekolekcijas bendromis jėgomis. Ne kiekvieną savaitgalį vyksta tie patys. Klierikai turi progos pamatyti, kaip įvairūs kunigai rekolekcijų vedėjams vadovauja, o rekolekcijų dalyviai per tas dvi paras mato įvairius tikėjimo Kristumi liudytojus. Lietuviams sunkiau surinkti du, tris ar keturis tokius asmenis vienam savaitgaliui, o lietuviai pasauliečiai retai išdrįsta tokios atsakomybės imtis, manydami, kad reikalinga gilaus teologinio pasiruošimo ir ilgametės patirties. Amerikiečiai (pavyzdžiui), kurie gal mažiau apie smulkmenas galvoja, yra išdirbę labai įdomių būdų kunigo, klieriko ar vienuolės, tėvo ir motinos (bet ne būtinai vyro ir žmonos) vienetui pravesti susitelkimą gimnazistams, studentams, net paskutiniųjų pradžios mokyklos skyrių (JAV tvarka) vaikams.

PIRMOSIOS VALANDOS

     Ne visada rekolekcijų vadovai gali iš anksto žinoti, kas jose dalyvaus. Jeigu įmanoma, iš auklėtojų, jaunimo vadovų, parapijos kunigų sužino apie dalyvių grupės reikalavimus, rūpesčius. Jeigu ne, pirmąsias valandas skiria patirti, kiek atvykę dalyviai atviri, draugiški, ko tikisi. Susipažįsta su jais, leidžia apžiūrėti vietovę, susirasti kambarius. Pirmosiomis valandėlėmis kuriasi laukimo ir ramios nežinios nuotaika.

     Jeigu įprastinėse uždarose rekolekcijose tyla vadinamas būvis, kuriame nėra garso ar triukšmo, tai jaunimo rekolekcijose (išskyrus tolokai vidiniame gyvenime pažengusiųjų) tyla vadinamas momentas, kada Dievas kalba. O tai gali būti pokalbyje, diskusijose, rimties ir susimąstymo metu, giesmėmis, filmais ar plokštelėmis sukaupta valandėlė. Rekolekcijos — ne stovykla. Dalyviai susipažįsta su saugumo taisyklėmis ir jiems primenama, kad po tam tikros valandos nebegalima triukšmauti miegamuosiuose. Kas nori kalbėtis, susirenka salionėlyje, prie laužo ar kitur, kur miegantiesiems netrukdytų. Labai dažnai nuo vidurnakčio iki trečios vyksta rimčiausi ir giliausi pokalbiai, kada nuotaika, nuovargis ir dienos metu sukaupti pergyvenimai bei įžvalgos kažkaip išsilieja. (Prityrę jaunimo rekolekcijų vedėjai išsimiega iš anksto). Tai nereiškia, kad tokia tylos ir tvarkos forma yra ideali, arba kad tokia vyko seniau arba vyks ateityje. Tik kad dabar tai šiuolaikinis būdas susitelkti. Visada sąmoningai įvedama valandėlė, kada kiekvienas tyliai sau mąsto koplyčioje, kambaryje, lauke. Jaunieji dalyviai nepaprastai šį momentą vertina, ir jis greitai prabėga. Toje vienumoje pajunta kažką naujo.

PIRMASIS POKALBIS

     Kaip jaunimo religinio švietimo užsiėmimuose, taip ir rekolekcijose tinka labiau pokalbiai su vaizdinėmis priemonėmis. Kartais jie prašomi nupiešti kelis dalykus, kurie jų gyvenime svarbiausi. Garsiai kitiems parodydami brėžinį ir jį išaiškindami, dalyviai pratinasi apie save, apie savo vidinį pasaulį kalbėti kitų akivaizdoje. Vedėjai suveda bendras mintis, ir dalyviai pajunta, kad visi esame tame pačiame kelyje. Vaizdinė priemonė kartais yra vaidinimėlis ar pratimas, kuris iššaukia jausmą, mintį, pergyvenimą. Pavyzdžiui, užsimerkę ar akis užsirišę dalyviai vedami po kambarius (ar gamtoje) pajunta, kad priklauso nuo kitų, nors yra individai. Dievo rankos simbolis, kaip ir šventajame Rašte, jaunam žmogui labai suprantamas.

     Paprastai šv. mišių pirmą vakarą nebūna. Tai progai susibūrusi bendruomenė dar tiek nesuaugo, kad Eucharistija būtų šios mažos bendruomenėlės išgyventa išraiška. Jeigu kuris jaunuolis turi skaudesnę problemą ir, jau pasiruošęs apie ją pasikalbėti, vėliau vakare kreipiasi į kurį nors rekol. vedėją. Kai kurie lengviau kalba su moterimi, kiti su vyru, vieni su dvasiškiu, kiti su pasauliečiu. Dėl to rekolekcijas ir veda keli.

     Vadovai susirenka pirmųjų įspūdžių apsvarstyti ir patikrinti, ar bendras planas rytdieną iki pietų tinka šiai grupei.

PAGRINDINĖ DIENA

     Šeštadienis — ilgiausia ir svarbiausia diena, nes sekmadienį jau mintys krypsta namopi. Čia pokalbių, pratimų ir užsiėmimų programa priklauso nuo grupės nuotaikų ir todėl gali būti labai lanksti. Praktiški jos tikslai gali būti dalyviams padėti pasiruošti Susitaikymo sakramento apeigoms ir šv. mišioms vėliau vakare ar naktį. Mažiau apčiuopiami tikslai gali būti padėti jaunuoliams išgyventi Dievą (krikščionių, ne filosofų), Kristų ir save pačius Dievo akivaizdoje ir bendruomenėje. Iš (ligi šiol) keturiasdešimties jaunimo rekolekcijų, kurių pravedėjų tarpe teko dalyvauti, tik vieną kartą pasitaikė, kad mažoji bendruomenė nesusiklijavo, kažkaip nepaūgėjo tiek, kad šv. mišios būtų pribrendusios. Rekolekcijas vedantieji dažnai pasitaria, susimeta keliais žodžiais ir programą pritaiko. Jeigu dalyviai greitai įsigilina, įsijaučia, sakramentinės apeigos vyksta anksčiau. Jeigu ne — vėliau, kad noras juos švęsti ir jų supratimas bręstų iš vidaus, o nebūtų iš lauko pridėtas. Nes tik tai, ką pasisavins ir išgyvens, išsiveš namo.

     Pokalbius dažnai įveda filmas (vaizdeliai iš vietinio kateketinio centro, palydimi plokštele ar juosta, kartais tekstai išversti į lietuvių kalbą), vaidinimėlis, koks nors kitas trumpas išgyvenimas. Labai trumpas būtų uždegti naują žvakę, kurios knatas tuoj įsižiebia, tada matomai prigęsta, ir, įsisiurbęs vaško, liepsnoja, kaip ir mes, kai išgirstame Dievo žodį. Ilgesnis būtų pavaizduoti "dramą", kaip mes kitus žmones priimame arba atstumiame: į kelių dalyvių sudaryto "komiteto" ratelį įeina dalyvė, nieko nežinodama apie grupės svarstybas. Visi kiti sėdi aplinkui ir stebi, kaip "komitetas" nekreipia dėmesio į ateivę, o ši arba energingai spraudžiasi, arba visai "supasuoja". Tada įeina kitas dalyvis, kurį "komitetas" maloniai priima (taip jau iš anksto "komiteto" nariams pasakyta). Vaidinimėliui prinokus, atsiklausiama kiekvieno, ką jis jautė, kai branduolys priėmė ar nepriėmė abu vėliau į "komiteto posėdį" atėjusius. Iš to išauga pokalbis, diskusijos, palyginimai su kasdieniu gyvenimu. Čia dalyviai pajunta daugiau, kad asmuo yra tas, kuris santykiauja su kitais.

     Galima užduoti ir darbelį: nupiešti arba iš molio nulipdyti Dievo sąvoką — kaip įsivaizduoji Dievą. Iš to vėl išdygsta diskusijos. Pokalbio vedėjas žino, ko siekia, ir klausimais, pastabomis, santraukomis perduoda ką krikščionims reiškia Jėzaus Kristaus ir mūsų Tėvas. Dar kita valandėlė skiriama pajusti, kad Jėzus Kristus yra Dievas ir žmogus. Būreliais susiskirstę paskaito ir analizuoja Šv. Rašto ištraukėles: kaip Jėzus buvo alkanas, nuvargęs, gundomas, linksmas, nuliūdęs, verkė, kaip jis mėgsta gamtą (kaip ir jaunuoliai), myli vaikus, drąsus, tiesus, draugiškas, supranta žmogų, žino, ką daro, meldžiasi, pasigaili, išgydo, atleidžia, stiprus, kantrus, ramus, jaučia, ko žmogus trokšta, visada prieinamas, įkvepia sekti, myli savo tautą, paklusnus, gerbia kitus, duoda save, dėkingas, neišnaudoja savo galios, neturtingas, dosnus, persekiojamas, įvertina kitus.

     Toliau dažnai kalbamasi apie ženklus ir sakramentus. Čia jau pradedama užkliūti už bažnytinių problemų, kurios, reikia pabrėžti, gali neakylius vadovus nuvaryti į akligatvį. Norėdami ginti "puolamą" Bažnyčią tuoj pat, atvirai, suaugusiųjų būdu, neišnaudoja jauno žmogaus psichologijos stiprybės prisiimti kitą galvojimo būdą. Arba išlekia į teorines diskusijas, nebeturinčias ryšio su išgyvenimais. Arba nepripažįsta sau ir kitiems, kad Kristaus Bažnyčia yra žmogiška, o jos dieviškumas kyla ne iš narių nuopelnų, o iš Dievo malonės. Kaip jaukiai vadovai jaučiasi Bažnyčioje tokioje, kokia ji yra ir galėtų būti, labai atsiliepia į jaunųjų dalyvių pažiūras.

     Beveik visuotinai gimnazistų ir jaunesnių studentų amžiaus jaunuoliai užkliūva už Susitaikymo sakramento vienos dalies, kuri vadinama išpažintimi, dar surišta su "tamsiąja" klausykla. Kodėl nuodėmes išvardinti kunigui, o ne sau ir Dievui? Čia reikia ir faktų apie dabartines apeigas. Ar Dievas atleidžia tada, kada gailiesi, ar tada, kada kunigui išpažįsti savo nuodėmes? Susitaikymo sakramento apeigas gali patys ruošti — parinkti skaitymus apie Dievo gailestingumą, surašyti sąžinės sąskaitos klausimus (nebenori smulkių — kiek kartų ką dariau, bet esminių: ar aš Dievą myliu tiek, kiek galiu? Ar esu draugiškas? Ar bijau augti ir bręsti? Ar mes savo tėvus įvertiname? Ar esame dėkingi? Kaip mokaus ir elgiuos mokykloj? Ar Kristus man artimas draugas? Ar pasitikiu savimi?

     Bendrai pasiruošę, rekolekcijų dalyviai lieka kartu giedodami, tyliai sėdėdami, klausydamiesi Šv. Rašto, plokštelės ar diskutuodami su kuriuo nors vadovu. Kunigas ar kunigai tada būna atokiau ar kambarėliuose. Vienas po kito jaunuoliai ateina, kai kurie paveikti savo draugų švytėjimu, kai grįžta iš Susitaikymo sakramento asmeninės dalies. Kadangi skaičius didesnis, kunigas turi daryti skirtumą tarp šio sakramento ir paprasto patarimo (counseling). Pasikalbėjimams su esančiais suaugusiais skiriamas atskiras laikas popiet, vakare. Veidas į veidą "išpažintyje" jaunuolis jaučia, kaip kunigas uždeda ant jo rankas, tardamas išrišimo žodžius, ir, kaip kai kur daroma, patepa jo kaktą aliejumi. Kristaus stiprybės ženklu. Apeigos baigiamos bendra padėkos ir pasiryžimo malda.

     Mišios ruošiamos po vakarienės, arba kartais įterpiamas dar pokalbis apie jų prasmę. Ruošoje dalyvauja visi, rinkdami skaitymus, rašydami maldas, tikinčiųjų maldos prašymus ir panašiai, kaip stovykloje, organizacijos ar kitose jaunimo mišiose. Kadangi nėra kur skubėti ir jeigu dalyviai prie to pribrendę, mišios vyksta lėtai. Tylos valandėlė po Komunijos ilgesnė, prasmingesnė. Šie pergyvenimai atsako į daug klausimų geriau, negu ilgi aiškinimai. Vedėjai žino, kad po rekolekcijų jaunimas grįš į gyvenimą tokį, koks jis yra.

     Tarp kitko, diskusijos apie sakramentus yra gera proga kunigui ir kitiems pasisemti įkvėpimo, išgirsti pastabų ir vilčių apie jų profesinį darbą arba pašaukimą. Pavyzdžiui, kartais sako, kad kunigui nereikia kalbėti gražiais žodžiais, bet pamokslą sekmadienį sakyti suprantamai, įsijautusiai. Arba (tai pareina nuo parapijos) atkreipti dėmesį į taikos pasveikinimą prieš Komuniją, kuris jauniems lietuviams svarbus, o gerai daliai suaugusiųjų — pabaisa. Mišių metu kunigas pasako visų vardu: "Pasigailėk, meldžiame, mūsų visų — Rūtos, Vyto, Aldonos, Petro, Antano. .."

PASKUTINIOJI DIENA

     Po intensyvių mišių kiek išsiblaškę, sugrįžta krūvon ar mažais būreliais. Jeigu vedėjai prieinami, susidaro rateliai, kurie laisvai kalbasi įvairiausiom temom. Žinodamas bendrą rekolekcijų eigą, pokalbyje dalyvaujantis suaugęs klausimais, pastabomis toliau vysto rekolekcijų mintis, susumuodamas tai, kas jau išgyventa, ir ruošdamas jaunuolius tolimesniems pokalbiams.

     Sekmadienio rytas — "praktiškesnis" laikotarpis su diskusijom (tikėjimo plotmėj ir gyvenimiškai) apie įvairias problemas, ypač moralės klausimus, tėvų ir vaikų santykius, Bažnyčią. Kadangi vėlai ėjo gulti ir jau visi pavargę, dėmesį palaiko piešinėliai, filmai, judesiai, vaidinimėliai. Kartais viena dalyvių vaidina motiną, o kita — dukterį. Kartais įscenizuojamas keturių penkių asmenų šeimos pokalbis ar susikirtimas.

     Rekolekcijų programa baigiama mišiomis, kuriose pagrindinė mintis — padėka. Apie pusė rekolekcijų grupių sugeba pasiekti tokį atvirumo laipsnį, kad mišių metu gali garsiai savais žodžiais dėkoti, prašyti, išsireikšti.

     Tokia schema yra vienkartinių rekolekcijų. Jeigu ta pati grupė už pusmečio ar metų vėl susiburia savaitgalio susitelkimui, tenka mintis vystyti toliau arba parinkti skirtingą temą, dažnai pagal metų laiką. Metų pabaigoje vedamoji mintis gali būti ateitis. Prieš Velykas — Kristus duoda save. Apie Sekmines — Dievas veikia savo Bažnyčioje.

     Kartais patys rekolekcijų dalyviai iššaukia naujų programos dalių. Pavyzdžiui, jeigu susirinkta prie jūros, sumano aušros mišias ant pakrantės uolų. Jeigu stovyklavietėje — kelių valandų "laužą" su vaidinimėliais (paruoštais grupėmis) iš Kristaus Kančios Evangelijų žodžiais. Kartais pasiūlo pokalbio temą arba prisimena ką nors iš buvusių rekolekcijų.

     Kelintą kartą dalyvaujantiems lengviau įsijungti į eigą, o vedėjai, mokydamiesi vienas iš kito, žiūri, kaip padėti jaunuoliams patiems auklėtis, lavintis, ugdytis, ypač santykiuose su Dievu, tai yra, maldoje ir dalyvavime Bažnyčioje, įskaitant savo krikščionišką pašaukimą tarnauti bendruomenėje.

     Suaugę tėvai, motinos ar kiti, kurie nedrįsta įsijungti į tokią veiklą, turėtų bent vieną kartą dalyvauti, stebėti o po to nejučiomis suras tą Dievo dovaną savyje, kuria gali praturtinti savaitgaliui susirinkusią krikščioniškąją šeimynėlę.

•    JAV katalikų vyskupų nutarimu, nuo Kristaus Karaliaus šventės, nuo lapkričio 20 d., norintieji galės Šv. Komuniją priimti į rankas, kaip tai buvo daroma pirmaisiais amžiais.

•    Benediktinių vienuolynas, esąs prie Mundslein seminarijos Čikagoje nuo ateinančių metų užsidarys. Vienuolynas gyvavo 50 m. Jo bažnyčioje dieną naktį buvo išstatytas Švč. Sakramentas. Seselės pragyvenimą pelnėsi siūdamos liturginius drabužius, pardavinėdamos vienos seselės tapybos kūrinius, o paskutiniu metu — daugiausia paruošdamos komunikantus parapijoms. Sumažėjus seselėms, darosi nelengva dieną naktį budėti. Be to, norima daugiau jėgų sutelkti apaštalavimo darbams, tai dabar ten esančios 30 seselių bus paskirstytos po jų vienuolynus Tucson, San Diego, St. Louis, Kansas City ir Clyde, Mo.