Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

Galilėjus ir Paulius VI

J. Venckus, S.J.

     Praėjo 350 metų nuo Galilėjaus bylos. Reikėtų manyti, kad po tokio ilgo laikotarpio viskas jau užmiršta, bet iš tikrųjų taip nėra. Mokslo pasaulis, rašydamas ar kalbėdamas apie gausius Galilėjaus išradimus, vis prisimena jo bylą su Bažnyčios atstovais ir vis kartoja, kad Galilėjus buvo teisus. Bažnyčios atstovai tikrai klydo, gindami geocentrinę sistemą, sakydami, kad saulė sukasi aplink žemę, o ne žemė aplink saulę. Jie manė, kad Galilėjaus teorijos prieštarauja Šv. Raštui. Tačiau Šv. Raštas su tomis teorijomis neturi nieko bendra, nes jo tikslas nėra aiškinti žmonėms naujas gamtos, fizikos ar kitų mokslų teorijas. Kai kurie, prisiminę Galilėjaus bylą, sako, kad Bažnyčia nėra neklaidinga, nes šiuo atveju suklydo. Bet nei Bažnyčia, nei popiežius niekad sau nepriskiria neklaidingumo gamtos ar fizikos moksluose. Kai kalbama apie Bažnyčios neklaidingumą, tai suprantama tik tikėjimo ir doros dalykai.

Galileo Galilei

POPIEŽIUS PAULIUS VI PIZOJE

     Paulius VI 1965 m. buvo Pizoje (Italijoje), t.y. tame mieste, kur gimė Galilėjus ir kur katedroje besimelsdamas pastebėjo, kaip prieš tabernakulį pakabinta lemputė svyruoja į abi puses ir kaip tie didesni ar mažesni svyravimai vyksta vienodu laiku. Jis tai matavo savo pulsu. Galilėjus išrado svy-

Lino Meilaus nuotrauka

Lino Meilaus nuotrauka

ruoklę (pendulum), su kuria galima įrodyti žemės trauką ir žemės sukimąsi.

     Popiežius labai gražiai kalbėjo apie Galilėjų, kurį prieš 350 metų inkvizicija buvo taip skaudžiai nubaudusi, jo mokslo teorijas ir išradimus pavadindama nesąmone, absurdu ir erezija. Mokslo pasaulis tą popiežiaus gestą įvertino ir suprato kaip mokslininko Galilėjaus vardo atitaisymą ir apkaltinimo atšaukimą. Popiežius, įvertindamas ir pagirdomas Galilėjų, taip pat norėjo parodyti, kad tarp mokslo ir religijos nėra ir negali būti jokio prieštaravimo.

GALILĖJAUS GYVENIMO BRUOŽAI

     Galilėjaus tėvas buvo kilęs iš Florencijos didikų šeimos, bet vėliau pasidarė neturtingas. Apsigyveno Pizoje, kur 1564 m. vasario 15 dieną gimė Galilėjus. Jis buvo vyriausias iš penkių vaikų. Tai reiškė, kad, tėvui mirus, jis turės rūpintis broliais ir seserimis, turės mergaitėms parūpinti pasogas. Jis pats niekad nebuvo turtingas. Tėvas norėjo, kad sūnus būtų gydytojas, nes iš muzikos ir matematikos jis pats sunkiai galėjo pragyventi. Galilėjus paklausė tėvo ir studijavo mediciną, bet, jos nebaigęs, perėjo į matematiką. Tėvui pritrūko pinigų, ir sūnus negalėjo įsigyti doktorato. Tai, žinoma, jam pasunkino gyvenimą, profesoriaujant universitete, kur profesoriai paprastai būdavo daktarai.

     Po trejų profesoriavimo metų Galilėjus persikėlė į Paduvą ir čia išgyveno 18 metų. Piza priklausė popiežiaus valstybei, tad reikėjo čia labiau laikytis disciplinos, o Paduva buvo Venecijos teritorijoje. Paduvoje jis susidėjo su Marina Gamba, žemos kilmės mergaite, su kuria gyveno be moterystės ir susilaukė trijų vaikų. Sūnus Vincentas norėjo būti kunigu, bet išstojo iš seminarijos ir tapo gydytoju. Dvi dukterys įstojo į vienuolyną. Apie vieną iš jų mažai ką težinome, bet antroji, sesuo Marija Čelestė, buvo tikras angelas. Ji labai daug meldėsi už savo tėvą, jam dažnai laiškus rašydavo ir guodė jį sunkiose gyvenimo valandose, kai jis kentėjo nuo inkvizicijos, o senatvėje visai apako.

KOVOS PRIEŽASTYS

     Iki viduramžių visur buvo laikomasi Aristotelio ir Ptolomėjaus sistemos bei mokslo, kuris skelbė, kad žemė yra visatos nepajudinamas centras. Saulė ir kiti gamtos kūnai aplink ją sukasi. Žmonija taip tikėjo iki Koperniko knygos "De revolutionibus orbium coelestium" (Apie dangiškų kūnų sukimąsi), kuri pasirodė 1543 m. Tada dar tebegyveno Liuteris, kuris tos naujos sistemos nepripažino. Įžangą Koperniko knygai parašė vienas protestantų ministeris, kuris taip pat ta sistema netikėjo, todėl įžangoje ją labai nuvertino. Kopernikas to nežinojo. Po pusės šimtmečio toji knyga pateko Galilėjui į rankas. Jis ja susižavėjo ir pasidarė didelis šios sistemos apaštalas. Tai buvo tikra revoliucija gamtos moksluose.

     Kai kurie Bažnyčios atstovai manė, kad toks mokslas prieštarauja Šv. Raštui, todėl ir paskelbė prieš jį kovą.

PIRMASIS TEISMAS 1616 M.

     Galilėjus vis vykdavo į Romą ir prašydavo, kad jam leistų paskelbti Koperniko mokslą. Keista, kad Galilėjus nepasiūlė priimti savo draugo Keplerio mokslą šiuo klausimu, juk su Kepleriu jis susirašinėdavo, ir Keplerio sistema buvo daug tobulesnė už Koperniko. Kopernikas sakė, kad dangaus kūnai sukasi ratu, o Kepleris jau suprato, kad jie sukasi elipse.

     Paulius V davė įsakymą kongregacijai tą klausimą patikrinti ir išspręsti. Kongregacija Galilėjaus mokslą suvedė į du punktus: 1. saulė stovinti vietoje, 2. žemė apsisukanti aplink saulę per metus, o aplink savo ašį per 24 valandas. Šį klausimą sprendė komisija, sudaryta iš 11 teologų. Po penkių dienų komisija nusprendė, kad pirmasis punktas yra tikra filosofiška nesąmonė, absurdas, teologinė erezija, nes priešinasi Bažnyčios mokslui. Antrasis punktas taip pat yra filosofiška nesąmonė, absurdas, o teologiškai bent klaidinga.

     Galilėjui buvo įsakyta pasirodyti kardinolui Bellarmino, kuris pranešė kongregacijos sprendimą ir įsakė daugiau taip nerašyti ir tokio mokslo neskelbti. Belarminas draugiškai pridūrė, kad Galilėjus galįs šią savo teoriją skelbti tik kaip hipotezę. Bet generaliniam inkvizitoriui tai atrodė nepriimtina — jo sprendimas buvo griežtesnis.

     Čia kyla įdomus klausimas. Kard. Belarmino buvo jėzuitas. Jėzuitai jau tada turėjo gerų astronomų. Tuo pačiu metu Romos kolegijoje gyveno jėzuitas Kristoforas Scheiner, kuris iš Vokietijos buvo atsivežęs teleskopą. Jiems buvo žinomos Koperniko ir Keplerio teorijos, kurias galėjo patys lengvai patikrinti, bet kongregacija, matyt, jų nepaklausė. Reikia pasakyti, kad jėzuitai niekad nebendravo su inkvizicija.

     Tuo pačiu metu kita Romos kongregacija idėjo į indeksą Koperniko knygą ir Galilėjaus raštus. Jie ten išbuvo iki 1835 metų.

URBONAS VIII IR GALILĖJUS

     1623 m. buvo išrinktas popiežium kard. Barberini, didelis humanistas. Jis laisvai kalbėjo graikiškai ir lotyniškai, buvo poetas, rašė eilėraščius. Jis pasirinko Urbono VIII vardą. Išrinktas popiežium, jis parašė keletą asmeniškų laiškų Galilėjui, atsiuntė ir savo poezijos. Būdamas dar kardinolu, jis gerai žinojo Galilėjaus problemas su kongregacija ir inkvizicija, tad norėjo dabar savo palankumu ir draugiškumu jį padaryti palankesnį ir nuolankesnį Bažnyčiai. 1624 m. Galilėjus aplankė Romoje Urboną VIII. Turėjo šešias ilgas audiencijas. Popiežius buvo gavęs iš Olandijos dovanų mikroskopą. Niekas nežinojo, kaip jį vartoti. Popiežius jį parodė Galilėjui. Galilėjus, išradęs teleskopą, tuoj suprato, kas yra mikroskopas. Jis labai gailėjosi, kad pats jo neišrado. O tai būtų buvę labai lengva, išradus teleskopą. Reikėjo tik stiklus pakeisti. Juodu abu su popiežium labai džiaugėsi, matydami per mikroskopą musę, galėdami gerai įžiūrėti jos akis, sparnus ir t.t. Galilėjus vis prašydavo popiežių, kad "leistų žemei suktis aplink saulę". Popiežius nieko neprižadėjo, nes nenorėjo prieštarauti kongregacijai.

     Galilėjus išvyko iš Romos, negavęs ko norėjo, bet pamatė, kad popiežius jam yra palankus. Tada jis pradėjo mažiau skaitytis su kongregacija, nes pajuto turįs gerą užnugarį. Jis dirbo ir toliau savo pamėgtoje srityje. Išrado termometrą. Apsigyveno Florencijoje, kur jo mylimoji dukrytė gyveno vienuolyne. Dažnai ją lankydavo, parsinešdamas daug dvasinės paguodos ir stiprybės. Sesuo Marija Čelestė žinojo, kad tėvelis yra labai reikalingas dvasinio sustiprinimo. Jai buvo liūdna, kad jis susikirto su Bažnyčia, ko geras katalikas neturėtų daryti.

     Galilėjus išgavo savo raštams imprimatur iš kongregacijos ir iš Florencijos kardinolo, bet su sąlyga, kad neskelbs Koperniko sistemos kaip visiškai tikro dalyko, o tik kaip hipotezę. Tai buvo visiškai suprantamas kongregacijos ir kardinolo elgesys, nes nauja teorija dar labai mažai buvo žinoma, universitetai dar jos nebuvo priėmę. Tad buvo norėta palikti astronomams toliau šį klausimą tyrinėti.

     1632 m. Galilėjus pabaigė rašyti savo "Dialogą" tarp dviejų sistemų: Ptolomėjaus ir Koperniko. Kopernikui atstovauja pats Galilėjus, o Ptolomėjui — Simplicijus (Sim-plicijus — lotynų kilmės žodis reiškia paprastą, naivų žmogelį). Kopernikas kalba gudriai, moksliškai, o Simplicijus galvoja kaip paprastas kaimietis. Šios knygos pasirodymas Romoje buvo kaip atominės bombos sprogimas. Niekas nesitikėjo, kad Galilėjus taip galėtų padaryti savo draugui popiežiui. Mat, visi aiškino, kad tas Simplicijus tai yra pats popiežius Urbonas VIII. Visi apgailestavo, kad Galilėjus taip įžeidė popiežių. Popiežius nutilo ir visą bylą pavedė kongregacijai.

     Kai 1965 m. popiežius Paulius VI Pizoje kalbėjo apie Galilėjų, norėjo parodyti, kad jis jam atleidžia už Urbono VIII įžeidimą.

ANTRASIS TEISMAS 1633 M.

     1633 m. Galilėjus buvo vėl iškviestas į Romą pasirodyti kongregacijos tribunolui. Kartais Galilėjaus gyvenimo aprašymuose minima, kad inkvizicija jį kankinusi kalėjime. Tačiau popiežius buvo davęs įsakymą jo nesiųsti į kalėjimą ir nevartoti jokių fizinių bausmių. Taip ir buvo pasielgta. Tai yra istoriškai tikra. Šį kartą teismas pareikalavo, kad Galilėjus prisipažintų klydęs ir buvęs neatsargus. Galilėjaus manymu, toks prisipažinimas būtų reiškęs intelektualinį nepadorumą ir melą. Buvo prašoma, kad jo nebaustų, nes buvo jau senas ir labai menkos sveikatos.

     Birželio 22 d. domininkonų vienuolyno didžiojoje salėje (Santa Maria sopra Minerva), dalyvaujant kardinolams ir prelatams, Galilėjus buvo nuteistas. Buvo perskaitytas kaltinimo aktas, kur suminėta tos pačios "nuodėmės": saulės stovėjimas vietoje, žemės sukimasis... Galilėjui buvo paduota formulė, kurią jis turėjo perskaityti: "Aš, Galileo Galilei, sūnus... 70 metų amžiaus ... asmeniškai pakviestas į teismą... prisiekiu, kad visados tikėjau ir. Dievui padedant, tikėsiu visada, ką Katalikų Bažnyčia moko ir skelbia... su tikra širdimi smerkiu visas klaidas bei erezijas ir aplamai kiekvieną klaidą, priešingą Bažnyčiai. Prisiekiu, kad aš neskelbsiu nei raštu, nei žodžiu tokio mokslo, kuris yra įtartinas kaip eretiškas".

     Šioje formulėje nepasakyta, kad jis turi atsižadėti Koperniko sistemos, nes jis jos nelaikė eretiška. Tai buvo tik tikėjimo išpažinimas. Dažnai sakoma, kad Galilėjus turėjęs prisiekti, jog Koperniko sistema esanti eretiška, bet tai netiesa. Jam buvo paskirta atgaila per trejus metus kasdien kalbėti septynias atgailos psalmes. Vėliau tai atliko jo duktė sakydama: "Tėveli, tu užmirši, aš atkalbėsiu už tave". Kai kurie biografai sako, kad teismas jam uždėjęs namų areštą iki gyvos galvos. Gal tokia nuomonė susidarė tik dėl to, kad jis, būdamas senas ir labai silpnos sveikatos, beveik niekad iš namų neišeidavo.

GYVENIMO PABAIGA

     Galilėjaus senatvė buvo sunki. Bažnytinę bausmę skaudžiai išgyveno. Savo dukteriai vienuolei skundėsi, kad "jo vardas išbrauktas iš gyvųjų tarpo". Jo duktė vienuolė mirė vos 33 metų amžiaus. Prieš gyvenimo pabaigą visiškai apakęs turėjo kitų prašyti, kad jam paskaitytų ir parašytų laiškus. Mirė sulukęs 78 metų Florencijoje 1642 m. Jį palaidojo valstybė, bet kongregacija neleido laidoti bažnyčioje. Tik 1737 m. perkėlė jo kūną į Santa Croce bažnyčią, kur palaidota daug žymių žmonių.

     Galilėjaus reikšmė mokslui yra labai didelė. Su juo pasibaigė Bažnyčios globojamas viduramžių mokslas ir prasidėjo nauji laikai ir pačiai Bažnyčiai, ir moderniam mokslui.

     Galilėjus pasipriešino Bažnyčios atstovams, jų nepaklausė, bet, pašauktas į teismą, atliko tikėjimo išpažinimą, priėmė bausmę ir per likusius savo gyvenimo metus nesulaužė pasižadėjimų. Mirė aprūpintas sakramentais. Paulius VI jį pagerbė, pagyrė ir užbaigė tuos nesklandumus, kurie buvo kilę tarp jo ir Bažnyčios.

• Čekoslovakijos kardinolas Frantisek Tomasek iš JAV atsilankiusiems dvasininkams pareiškė, kad jų šaly neleidžiama veikti katalikų mokykloms, vienuolynai negali priimt naujokų; skiriant kunigus, reikalingas vyriausybės leidimas.