Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

MŪSŲ TAUTOS LIKIMAS IR MES

P. SALANTAS

     Neseniai iš okupuotos Lietuvos į laisvus Vakarus pasitraukęs lietuvis poetas Tomas Venclova, žymaus komunistų veikėjo A. Venclovos sūnus, savo paskaitoje per Poezijos dienos Čikagoje iš naujo vaizdžiai ir įsakmiai priminė keletą labai svarbių tiesų.

     "Gal būt, mes, lietuviai, turėtume liautis jautęsi maža tauta. Net ir demografiniu požiūriu nesame menki; o Lietuvos istorija sukirpta pagal stambų mastelį. Šiaip ar taip nesame provincialai; mūsų pakraštyje vyksta tai, kas pasaulyje svarbiausia. Sakyčiau, dabartiniai Lietuvos įvykiai esmingesni, negu Ispanijos ar Italijos, nors pasaulis kreipia į juos kur kas mažiau dėmesio" ("Draugas", 1977.VII.2).

     Tikrai, mūsų istorija didinga, ir mūsų tauta turėjo labai didelės reikšmės svarbiausiuose pasaulio įvykiuose. Juk didžiųjų kunigaikščių lietuvių tauta. Mindaugo, Kęstučio, Algirdo, Vytauto Didžiojo Lietuva 500 metų sulaikė didįjį vokiečių, kalavijuočių, kryžiuočių veržimąsi į Rytus, ji išgelbėjo Europą nuo žiauriųjų mongolų-totorių užplūdimų ir, kas svarbiausia, perstojo rusams imperialistams kelią į Vakarus 400 metų.

     To nepajėgė padaryti didžiulė galinga vokiečių tauta: per II pasaulinį karą Sovietų Rusija įsigalėjo pusėje Vokietijos ir visoje Vidurio Europoje. To nepajėgė padaryti JAV — rusai per savo karius, instruktorius, siunčiamus ginklus ir savo dominuojamas vietos komunistų partijas įsigalėjo dideliuose Azijos ir Afrikos žemyno kraštuose ir pačioje jos panosėje — Kuboje.

     O kurie dabartiniai Lietuvos įvykiai esmingesni ir svarbesni už Ispanijos įvykius, kur norima išsilaisvinti iš fašistinės Franko partijos? Kurie įvykiai svarbesni už Italijoje vykstantį apsisprendimą, ar likti jai demokratiškai, ar išsirinkti komunistinę valdžią? Tie svarbieji dabartiniai Lietuvos įvykiai tai yra Kalantos susideginimas, Kudirkos šuolis į laisvę, komunistinėje dvasioje auginto jaunimo slaptai ir viešai rodomas nepasitenkinimas komunizmu ir jo santvarka. Tai lietuvių priešinimasis nutautimui, tai katalikų nepasidavimas brukamam ateizmui, leidimas "Katalikų Bažnyčios kronikos; ir jos išsiuntimas į Vakarus; tai stiprios lietuvių rezistencinės grupės, kurios padarė lietuvių tautą labiausiai disidentinę, rezistencinę visoje Rusijoje ir jos pavergtų tautų tarpe.

KUR STIPRYBĖ?

     Iš kurgi ta lietuvių jėga? Tai iš gero išauklėjimo katalikų tikėjime. Dėl to lietuviuose yra sveika moralė ir stipri dora. Todėl ir sunkiausiose sąlygose jie nepasiduoda viliojami pinigu, gera tarnyba, patogumais, kaip labai dažnai pasiduoda italai. Mat, kritus Mussoliniui, komunistų partija užgrobė visus fašistų ir jų organizacijų turtus, tapo trečia (po valdžios ir kapitalistų) ūkine Italijos galybe ir jau dabar duoda darbą, tarnybas, prabangą milijonams jai pataikaujančiųjų ir parsiduodančiųjų.

     Lietuviai priešinasi komunizmui ir dėl to, kad nepriklausomybės laikais mūsų krikščioniškoji valdžia padarė proporcingai didžiausią žemės reformą visame pasaulyje. Išdalino dvarų žemes bežemiams, mažažemiams, savanoriams, kariams. Todėl kai 1940 m. Sov. Rusija užėmė Lietuvą, tai Lietuvos komunistų partija teturėjo 320 norių, kurių tarpe buvo taip pat rusų ir žydų.

     Tokios reformos nepajėgė padaryti nei generolas Franko Ispanijoje, nei Mussolini Italijoje, nei pokario metais krikščionių demokratų partija, valdžiusi Italiją 25 metus, nei kairioji progresyvioji Prancūzija, nei kitos valstybės. Užtat jų darbininkija vis daugiau balsuoja už komunistų partiją.

NE VIENI LIKIMINĖJE KOVOJE

     Be abejo, dabartinė mūsų tautos padėtis yra labai sunki, o ateitis neaiški. Lietuvių tauta kovoja prieš milžinišką komunistinę Rusiją, kuri jau sunaikino apie ketvirtadalį mūsų tautos. Tačiau šioje likiminėje kovoje mes nesame vieni. Toje pačioje paskaitoje Tomas Venclova pasakė: "Ir tuščias pasididžiavimas, ir verkšlenimas bei panika čia vienodai ne vietoje — reikia blaivaus požiūrio. Artimiausi dešimtmečiai, o gal ir šimtmečiai žmonijos gyvenime priklausys nuo to, kas atsitiks Rytų Europoje: ar laimės dvasinio atgimimo sąjūdis, ar sklerotinis totalitarizmas. O mūsų Lietuva šiame sąjūdyje toli gražu ne paskutinė... Gali keistis Lietuvos ribos, priklausomybė, net pavadinimas. .. mes patys galime būti toli nuo Lietuvos, bet kol dalijamės ta pačia kalba ir tradicija, tuo pačiu darbu ir atsakomybe, ta pačia viltimi ir neviltimi, Lietuva yra. Jos esimas priklauso nuo mūsų".

     Taigi vis labiau aiškėja: arba visos tautos, viso pasaulio šalys taps komunistinėmis, arba jos supras komunizmo grėsmę, dvasiškai atsinaujins, įsives naują, žmoniškesnę ūkinę socialinę santvarką, pašalins komunizmą ir nugalės Sov. Rusiją.

     Tos baisios komunizmo grėsmės įžvelgimas vis didėja, yra įvairiausiais būdais plečiamas, ir komunistinėse šalyse nepasitenkinimas komunizmo klastingu mokslu vis gilėja. Taip pat nuolat stiprėja žemųjų visuomenės sluoksnių ir atsilikusių tautų švietimasis, išsilaisvinimas, jaunimo ir šviesuomenės dvasinių vertybių ieškojimas. Po II Vatikano susirinkimo stiprėja ir katalikų dvasinis atsinaujinimas, pasukimas į dvasingumą, į pasaulį, į varguomenę, į socialinės meilės ir teisingumo įgyvendinimą.

MŪSŲ ĮNAŠAS Į LIKIMINĘ KOVĄ

     Iš čia svarstytų faktų plaukia kai kurios išvados. Mes galime teisingai didžiuotis, būdami didžiai garbingos ir vertingos praeityje bei dabartyje lietuvių tautos sūnūs ir dukros. Mūsų tautos karti dalia nėra kitų užmiršta ar nustumta kur į šalį, bet susijusi su daugeliu kitų tautų ir net visos žmonijos likimu. Užtat mūsų tautos ateitis ir likimas nėra beviltiškas, bet galima manyti, kad po kiek laiko visiškai pasikeis dėl vis labiau besiplečiančios kovos su komunizmu, dėl žmonijos dvasinio atgimimo ir naujos, žmoniškesnės ūkinės socialinės santvarkos įsivedimo pastangų. Prie to labai daug prisideda mūsų tautiečiai Lietuvoje ir Rusijos plotuose savo tikrai krikščionišku gyvenimu, vispusišku priešinimusi ir rezistencija.

     Ir mes, į laisvojo pasaulio kraštus išemigravę ar pabėgę lietuviai, privalome suteikti savo svarų įnašą šioje žūtbūtinėje kovoje už laisvę, gyvybę ir šviesesnę mūsų tautos bei visos žmonijos ateitį. Juk jeigu komunizmas nebus iš vidaus ir iš lauko nugalėtas, tai ir mūsų gyvenamasis kraštas bus komunistų užvaldytas, jeigu ne prie mūsų, tai prie mūsų vaikų gyvos galvos.

     Tad mūsų brolių ir sesių kova Lietuvoje yra ir mūsų likiminė žūtbūtinė kova. Tai teįeina į mūsų dvasią, mūsų širdį, laikyseną ir gyvenimą. Nieko čia nepadės nei mūsų dejonės, nei nusiminimas, nei įprastinė užuojauta jiems. Mes, lietuviai, patys pergyvenę ar iš kitų tautiečių prisiklausę, prisiskaitę apie žiaurią, nežmonišką komunizmo tikrovę, turime patys ryžtingai kovoti ir būti kitų tautų žmonėms gyvas pavyzdys bei šauklys į šią lemtingą kovą.

     Primindami dvi aukščiau minėtas didelės lietuvių tautos dalies atsparumo ir pasipriešinimo komunizmui priežastis, mes turėtume jiems parodyti, kad laisvieji demokratiški Vakarai ir amerikiečiai pralaimėjo komunizmui ir sovietams šaltąjį (daug kur ir "šiltąjį") karą didele dalimi dėl to, kad jis strategiškai iš pat pradžių buvo klaidingai suplanuotas ir suorganizuotas. Nenorėta drauge vykdyti ir savųjų vidujinio, dvasinio, religinio atnaujinimo, ir senosios ūkinės socialinės santvarkos pakeitimo į naują žmoniškesnę, solidaresnę, patenkinančią varguomenę, darbininkiją ir atsilikusias tautas. Juk kaip tik dėl tų dviejų priežasčių ir įsigalėjo komunizmas Rusijoje bei kituose kraštuose. Ir priešingai — kaip tik dėl tų dalykų mūsų tautiečiai Lietuvoje nepasidavė didžiausia dalimi komunizmo vilionėms, priešinosi ir priešinasi komunizmo ideologijai bei santvarkai.

    Tad reikia, kad vis atsinaujindami tikėjimo, broliškos, solidarios artimo ir lietuvių meilės dvasia, visiškai įsitrauktume į šią kovą mes patys, mūsų šeimos, sambūriai, vadovaujančios centrinės organizacijos ir veiksniai. Reikalinga kiekvienam įsijungti pagal savo sugebėjimus, užimamą vietą, turimas galimybes ir aplinkybes, kad patys stotume ir kitus patrauktume stoti į šią kovą. Svarbu, kad šioje kovoje atliktų savo pareigą ir jaunas moksleivis, ir sena močiutė lietuvė, ir eilinis žmogus, ir mokytas įtakingas lietuvis. Įsijungti kas kuo gali: žiniomis, vadovavimu, eilinių darbų atlikimu, pinigais, malda, aukomis ir kančiomis.

    Nėra reikalo čia nurodyti planų, darbų, programų. Visa tai paruošia ir mus į talką kviečia mūsų vadovai, veiksniai. Tik stenkimės sąžiningai prisidėti prie mūsų tautos gelbėjimo iš žiauraus komunizmo vergijos. Tokiu būdu atliksime savo pareigą artimui ir savo tautai, iš kurios esame daug gavę ir paveldėję.