Simas Sužiedėlis

     Rusams uždarius Vilniaus universitetą (1832 gegužės 1), neilgam liko veikti abi aukštosios mokyklos, sudarytos iš buvusių fakultetų, būtent, Medicinos - Chirurgijos Akademija (1832-1842) ir Dvasinė Akademija (1832-1844). Organizuojant universitetą Kijeve, Ukrainoje, pirmoji buvo ten nukelta drauge su gausia ir turtinga medicinos biblioteka; ji sudarė pagrindą to universiteto medicinos fakultetui. Antroji buvo perkelta į Petrapilį, Rusijos sostinę, kur išsilaikė iki bolševikų įsigalėjimo (1918). Tai buvo Vilniaus universiteto ne tiktai teologijos ir filosofijos, bet ir kai kurių kitų humanistinių mokslų tęsinys, pasiekęs nepriklausomos Lietuvos laikus. Lietuvos universitetą steigiant Kaune, prie to darbo prisidėjo ir universitete dėstė eilė buvusių Dvasinės Akademijos auklėtinių ir profesorių (Antanas Alekna, Pranciškus Būčys, Blažiejus Česnys, Jonas Mačiulis-Maironis, Mečislovas Reinys ir kt.). Tuo būdu senasis Vilniaus universitetas susimezgė su nepriklausoma Lietuva, nors jo likutis buvo nublokštas už Lietuvos sienų.

     Atsikuriant nepriklausomai Lietuvos valstybei, rūpintasi atgaivinti ir Vilniaus universitetą. 1918 gruodžio 5 Lietuvos Tarybos prezidiumas (Antanas Smetona, Jurgis Šaulys, kun. Justinas Staugaitis) patvirtino universiteto statutą. Pradžiai buvo numatyti keturi fakultetai: teologijos, socialinių mokslų (humanitarinių ir teisės), gamtos-matematikos ir medicinos. Iškilmingas universiteto atidarymas turėjo įvykti Naujaisiais Metais — 1919 sausio 1. Bet tą dieną vokiečiai nuleido savo vėliavą Gedimino kalno bokšte, traukdamiesi iš Vilniaus ir užleisdami miestą artėjančiai Raudonajai rusų armijai, nors pagal karo paliaubų sutartį su Vakarų sąjungininkais (1918 lapkričio 11) neturėjo to daryti. Lietuvos vyriausybė buvo priversta keldintis į Kauną. Bolševikai užėmė miestą Trijų Karalių šventės išvakarėse — sausio 5-6. Vilniuje įkurdinta maskvinė Lietuvos-Gudijos komisarų taryba po dviejų su viršum mėnesių suskato steigti "Darbo universitetą”, paskelbusi tuo reikalu savo įsaką (1919 kovo 13). Šiam universitetui, tariant to įsako žodžiais, buvo skiriamas uždavinys "pertvarkyti visuomeninį gyvenimą kūrybinių komunizmo idealų principais”. Vadinas, turėjo tarnauti ne grynajam mokslui, bet komunizmo idėjų sklaidai. Po mėnesio bolševikų Vilniuje neliko, "Darbo universitetui” savo darbo nė nepradėjus. 1919 balandžio 19, prieš pat Velykas, Vilnių užvaldė lenkų legionininkai.

     Kaip rusai bolševikai, taip ir lenkai Vilniaus universitetą rišo su savo politiniais siekiais. Lenkijos vyriausybė Varšuvoje 1919 gruodžio 13 pasigarsino atsteigianti Vilniuje universitetą, kai Lietuvos Taryba buvo tai padariusi prieš gerą savaitę. Ar Varšuva tai žinojo, ar ne — ji brovėsi į kitos valstybės reikalus ir kėsinosi į jos žemes. Vilnių lenkam užėmus, jų vyriausybės galva Juozapas Pilsudskis, kilęs iš Lietuvos dvarininkų, 1919 rugpjūčio 28 antru atveju paskelbė atkuriąs Vilniaus universitetą ir jam teikiąs karaliaus Stepono Batoro vardą. Universiteto atidarymo iškilmės surengtos 1919 spalio ii. Mokslo darbo normaliai nebuvo galima imtis, nes Vilnius tebeėjo iš rankų į rankas. 1920 liepos 14 bolševikai išstūmė lenkus iš Vilniaus ir nusivarė iki jų pačių sostinės Varšuvos, sudarydami pavojų miestui ir Lenkijos nepriklausomybei. Gelbstint prancūzams ir anglams, Varšuva buvo apginta vadinamu "Vyslos stebuklu” — tokiu smūgiu Raudonajai armijai (1920 rugpjūčio 16-19), kad ji pakriko ir atsitraukė atgalios.

     Šiame rusų-lenkų kare Lietuva laikėsi nuošaliai. Su Maskva buvo sudaryta taikos sutartis (1920 liepos 12) ir nustatytos rytinės Lietuvos sienos; perimtas iš bolševikų Vilnius su visa jo sritimi. Lenkai visa to nepaisė. Pradėję su Lietuva karą ir sulaužę Suvalkų sutartį, užėmė Vilnių (1920 spalio 9) ir savo okupacijoje išlaikė iki 1939 metų rudens — II pasaulinio karo pradžios.

     Vilniaus universitetas mokslo darbą normaliau pradėjo tiktai 1921 metų pradžioje. Pirmuoju rektorium buvo paskirtas zoologas ir botanikas Mykolas Siedleckis (1870-1940), Krokuvos universiteto profesorius. Ir kiti profesoriai buvo kviečiami iš Lenkijos, išskyrus vieną kitą kilusį iš Lietuvos. Rektoriaus Siedleckio žodžiais, Stepono Batoro universitetas turėjo būti "lenkiškos kultūros tvirtovė”. Jis toks ir buvo — lenkinimo veiksnys Lietuvos sostinėje. Iš Lenkijos atkviesti profesoriai, kaip rašė Mykolas Biržiška, gerai tą reikalą žinąs, "aktyviai dalyvaudami visuomeniniame Vilniaus gyvenime. .. skiepijo ne tiktai universitete akademinio lenkų jaunimo tarpe, bet ir miesto visuomenėje svetimus Lietuvos tradicijoms aštriai šovinistinius polinkius. . .” Studentai dalyvaudavo mušant žydus, uždarant jų krautuves. Jie taip pat reikalavo uždaryti lietuviškas draugijas, mokyklas ir laikraščius, suimti lietuvius veikėjus, eiti užimti Kauno. .. Visa tai nesiderino su Juozapo Pilsudskio skelbtąja idėja, atstatyti unijinę Lenkijos-Lietuvos valstybę, kuri lygiomis jungtų lenkus, lietuvius, ukrainiečius ir gudus. Toks idealas atsikūrusiai Lenkijai buvo svetimas, ir tai atsiliepė Stepono Batoro universitete.

     Universitetą sudarė 6 fakultetai: humanitarinis, teologijos, teisės ir visuomeninių mokslų, matematikos-gamtos, medicinos ir dailės. Prie matematikos-gamtos fakulteto veikęs žemės ūkio skyrius 1939 metais buvo paverstas septintuoju fakultetu. 1937-1938 mokslo metais universitete dirbo mokomojo ir pagalbinio personalo 392 asmenys. Tais metais studentų įsiregistravo 3110, iš kurių didesnė pusė studijavo mediciną (736) ir teisę (953). Lenkų studentų užsirašė 72,6% (ketvirtadalis jų buvo iš Lenkijos), žydų — 13,4%. Lietuvių studijavo per 100. 1926 m. leista veikti Vilniaus Lietuvių Studentų sąjungai, paskyrus jai profesorių globėją. Eidamas tas pareigas Julius Rudnickis, pasižymėjęs matematikos profesorius, 1928 metais apgynė sąjungą nuo uždarymo, kai jos nariai apkaltinti Vasario 16 Gedimino kalne iškėlę Lietuvos vėliavą.

     Universitetą 1920 metais atkuriant, iškilo lietuvių kalbos katedros klausimas. Formaliai ji buvo įsteigta, bet nepaskirta dėstytojo. Tas reikalas buvo judinamas 1922, 1929, 1933 ir 1938 metais, tačiau katedra taip ir liko neužimta. Lenkijos vyriausybė neskyrė lėšų katedrai išlaikyti, nors profesorium buvo siūlomas kalbininkas norvegas Kristijonas Stangas (1900-). 1938 katedros vedėju prašyta skirti Vilniaus universiteto prof. Joną Otrembskį (Otrębski, 1889-1971). Švietimo ministerija nė dabar lėšų neskyrė ir dėl to katedra negalėjo veikti. Nepaisant tokio priešiško Lenkijos valdžios nusistatymo, Lietuvos sostinės universitete nebuvo įmanoma lituanistinių dalykų visai nedėstyti. Jie prasiveržė kalbotyros, istorijos ir teisės paskaitose.

     Lituanistines paskaitas pradėjo prof. Jonas Otrembskis, indoeuropiečių kalbotyros katedros vedėjas, atvykęs į Vilnių 1921 metais iš vakarinės Lenkijos ir Stepono Batoro universitete dėstęs iki 1945 metų repatriacijos. Jo rūpesčiu buvo įsteigtas lietuvių kalbos lektoratas. Studentai galėjo įsigyti magistro laipsnį iš lituanistikos. Lietuvių kalbos lektoriais buvo kun. Vincas Zaiančkauskas (1928-30), kun. Petras Kraujalis (1930 - 33) ir lotynistas bei istorikas Bronius Untulis (1933-39). Otrembskis dėstė lietuvių ir prūsų kalbų gramatikas, lietuvių ir latvių kalbų lyginamąją gramatiką, baltų kalbų žodžių darybą, lietuvių dialektologiją; nagrinėjo senuosius lietuvių kalbos tekstus. Universitete bedirbdamas parengė platų Tverečiaus tarmės aprašą, kurį sudaro gramatika (467 puslapiai) ir skolinių žodynas (115 p.). Veikalas išleistas Krokuvoje 1932 - 34 metais. Grįžęs į Lenkiją po II pasaulinio karo ir dėstydamas Poznanės universitete, užbaigė didelį savo darbą — trijų tomų lietuvių kalbos gramatiką (Gramatyka ję-zyka liteivskiego, I-III, 1956-65). Tai išsamiausias šios rūšies veikalas iš visų ligi šiol pasirodžiusių.

     Vienas iš Otrembskio mokinių, Jonas Safarevičius (Safarewicz, 1904-), ėjęs mokslus Vilniuje ir Paryžiuje, Stepono Batoro universitete 1930-37 dėstė klasikines kalbas. Pramokęs lietuvių kalbos, sėkmingai dirbo ir lietuvių kalbotyroje. Martyno Mažvydo raštuose (Katekizmo prakalboje ir Formoje Krikštymo) aptiko autoriaus akrostiką (Un acrostiche de Mažvydas; atspausta prancūziškai žurnale Prace Filologiczne, 1938). Dirbdamas Krokuvos universitete, tyrinėjo lietuviškos kilmės lenkų asmenvardžius ir Lietuvos vietovardžių su priesaga -išk išplitimo ribas; rašė apie lietuvių veiksmažodžių veikslus.

     Lietuvių ir lenkų kalbų santykiais Vilniaus krašte domėjosi ir savo paskaitose juos aiškino slavistikos prof. Algirdas Chominskis (1883-1943), kilęs nuo Mažeikių. Tos pačios srities darbą atliko asistentė Halina Turska, aprašiusi lenkų kalbos plotų atsiradimą Vilnijoje (O powstaniu polskich obszarow językotvych na Wilenszczyznie). Iš šios studijos aiškėjo, kad Vilniaus krašto gyventojų kalba nėra gryna lenkiška, bet išmoktinė, įdiegta žmonėms per dvarus ir bažnyčias, ir kad dar XIX amžiaus paskutiniam ketvirty Vilniaus krašte nebuvo ištisai lenkiškai kalbančių plotų. Žmonės lenkėjo nedideliais žemės lopais aplink dvarus ir bažnytkaimius. Čia pat maišėsi kalbantieji lietuviškai ir lenkiškai. Karui užėjus 1939 metais, Halinos Turskos studija nebuvo baigta spausdinti. Nusikėlus į Vilnių Lituanistikos Institutui 1940 spalio pabaigoje, pasiūlyta apmokėti viso to darbo išspausdinimą, bet negauta sutikimo. Studijos leidėja, Lenkų Mokslo bičiulių draugija Vilniuje, susivokė, kad lenkams tai nenaudinga. Mat pasikeitė politinės aplinkybės, ko lenkai nelaukė ir ko nė Halina Turska nesitikėjo, atsistojusi ant mokslinės tiesos pagrindo. Buvo tikima, kad Vilniaus sritis jau amžinai su Lenkija sujungta, tai nėra ko dengti tiesos, kad Vilniaus kraštas nelabai seniai ir tik paviršiumi aplenkintas. Halina Turska kalbotyros duomenimis parėmė tai, kas buvo žinoma iš istorijos šaltinių.

     Humanitarinių mokslų fakultete istorijos dalykams dėstyti buvo keturios katedros: Viduramžių, Naujųjų amžių, Rytų Europos ir Lenkijos istorijos. Lietuvos praeities įvykiai buvo siejami su Lenkijos istorijos paskaitomis ir dalinai su kitomis katedromis. Lenkijos istorijos katedrai vadovavo prof. Stanislovas Koscialkowskis (1881-1960), kuris drauge buvo ir Mokslo bičiulių draugijos pirmininkas. Draugija leido metraštį Ateneum Wilenskie (1923-39), skirtą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemių tyrinėjimams skelbti. Koscialkowskis pats gilinosi daugiau į ekonominius Lietuvos praeities klausimus. Jis surinko gausios medžiagos apie Lietuvos iždo valdytoją Antaną Tizenhauzą (1733-1785), kuris buvo pasinešęs padaryti Gardiną pramonės centru. Koscialkowskio studija Antoni Tyzenhauz buvo išleista Londone 1970-71 metais dviem tomais jau po autoriaus mirties.

     Rytų Europos istorijos katedrai pradžioje vadovavo prof. Feliksas Koneczny (1862 -1949), vėliau — Henrikas Lowmianskis (1898), kilęs nuo Ukmergės. Koneczny rašė Lietuvos istorijos temomis dar prieš pradėdamas dėstyti Vilniaus universitete (1920). Stambesnis jo veikalas, išleistas 1893 metais, apibūdina Jogailą ir Vytautą. Universitete skaitė paskaitas ir rašė apie Lietuvos santykius su Maskva (1449-1492) ir apie Lenkiją, valdant Jogailaičiams (Dzieje Polski za Jagiellonów,1930). Yra taip pat parašęs Tado Kosciuškos monografiją (1922). Iš universiteto pasitraukė 1931 m.

     Henrikas Lowmianskis, baigęs istorijos studijas Stepono Batoro universitete daktaro laipsniu (1924) ir jas gilinęs Paryžiuje, 1934-39 buvo Rytų Europos istorijos dėstytojas ir tos katedros vedėjas. Žymiausias jo veikalas nagrinėja lietuvių visuomenės ir Lietuvos valstybės atsiradimo pradmenis (Studja nad początkami spoleczenstiva ir panstwa litewskiego, I-II, 1931-32). Jo plunksnai priklauso populiari knygutė apie didįjį Lietuvos kunigaikštį Vytautą (1930). Savo vienam straipsnyje, išspausdintame Ateneum Wilenskie (1937), plačiau apibūdino Lietuvos ir Lenkijos teisinius santykius unijų laikais (1386-1569). Kuone visos jo studijos susijusios su Lietuvos praeitimi. Mokėdamas lietuviškai, recenzavo beveik visus nepriklausomos Lietuvos istorikų darbus ir su jais supažindindavo savo studentus. Nuo 1945 metų profesoriavo Poznanės universitete.

     Viduramžių istorijos katedrai pradžioje (1921-28) vadovavo Kazimieras Chodynickis (1890-1942), o pabaigoje (1932-39) — Stanislovas Zajonczkowskis (Zajaczkowski, 1890-). Chodynickis buvo vienas iš Ateneum Wilenskie steigėjų ir redaktorių. Yra žinomos jo studijos apie Gedimino giminės kilmę (1916) ir apie didžiojo Lietuvos kunigaikščio Žygimanto nužudymą (1928). Šiaip jau daugiau savo paskaitose pasakojo ir rašė apie religinius įvykius Lietuvoje. 1928 metais nusikėlė į Poznanės universitetą.

     Stanislovas Zajonszkowskis 1932-39 metais Stepono Batoro universitete dėstė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją. Gimęs Lvove, Ukrainoje, to miesto universitete išėjo aukštuosius mokslus ir paskui juos gilino Paryžiuje. Daktaro laipsnį įgijo už istorinę studiją apie žemaičius XIII amžiuje (Studya nad dziejami Zmudzi wieku XIII, 1925). Ir toliau tyrinėjo daugiausia senosios Lietuvos praeitį. Iš to laikotarpio parašė vadinamos pagoniškos Lietuvos įvykių apžvalgą (Dzieje Litwy poganskiej do roku 1386, 1930). Gerai pažino to laikotarpio šaltinius ir naujausius istorikų darbus, įskaitant ir nepriklausomos Lietuvos istorikų studijas. Nemažai jų recenzavo ir darė pranešimus Lenkijos istorikų suvažiavimuose. Eilę straipsnių Lietuvos praeities temomis paskelbė Ateneum Wilenskie ir kituose lenkų bei vokiečių žurnaluose. Dvi studijas apie jotvingius išspausdino Lituanistikos Institute žurnale Lietuvos Praeitis (1940-41), būtent, Kaip jotvingiai buvo vadinami viduriniais amžiais ir Jotvingių problema istoriografijoje. Vokiečių okupacijos metais (1941-44) tebegyveno Vilniuje ir artimai bendradarbiavo su lietuviais. Po II pasaulinio karo nusikėlė į Lodzės universitetą ir jame dėstė iki 1963 metų.

     Prie etnologijos ir etnografijos katedros, kuriai 1927-35 vadovavo Cezarija Ehrenkreutzowa (1885-?), veikė Etnografijos muziejus. Jame buvo telkiama Vilniaus srities kraštotyrinė medžiaga, organizuojamos išvykos liaudinės kūrybos eksponatams rinkti bei istorinėms vietovėms lankyti. Ehrenkreutzowa rašė apie Vilniaus krašto etnografiją ir etnines gyventojų grupes.

     Teisių fakultete buvo dėstomas Lietuvos teisės istorijos kursas. Prof. Steponas Ehrenkreutzas (1888-1945), dėstęs universitete teisę nuo 1920 metų ir buvęs paskutinis Stepono Batoro universiteto rektorius (1939), parašė eilę darbų iš Lietuvos teisės istorijos, ypatingai domėdamasis ir aiškinęs studentams Lietuvos statutus (1529-1588).

     Stepono Batoro universitetas, kaip matėme, savo programoje nevengė lituanistinių dalykų, nors turėjo tarnauti ne tiktai mokslui, bet ir Vilniaus krašto visiškam nulietuvinimui. Vis dėlto atsirasdavo mokslininkų, kurie domėjosi lietuvių tauta, jos praeitimi, kalba ir kultūra.

     Vokietijai ir Sovietų Rusijai užpuolus Lenkiją, Vilnius buvo rusų bolševikų užimtas 1939 rugsėjo 17. Lietuva buvo priversta sudaryti su Maskva klastingai sąlygotą "savitarpinės pagalbos” sutartį (1939 spalio 10), pagal kurią Vilnius perleistas Lietuvai. Lietuvos vyriausybė leido Stepono Batoro universitetui baigti rudens semestrą senąja tvarka. Nuo 1940 sausio 1 pradėjo veikti pertvarkytas Vilniaus universitetas su dėstomąja lietuvių kalba.