ANICETAS TAMOŠAITIS, S.J.

PRADEDU APALAŠŲ TEIKIAMUS KURSUS

     Šimtmetį prieš Lietuvos karalių Mindaugą Prancūzijoje veikė ir šiandien garbingai tebeminimas mokslo vyras — šv. Bernardas. Viename savo laiške jis yra parašęs: "Tikėk manimi, nes kalbu iš savo patirties. Daugiau rasi giriose, negu knygose. Medžiai ir akmenys tave pamokys, ko neišgirsi iš jokio mokytojo”. Tokio autoriteto skatinamas ir savo paties širdies balso traukiamas, praėjusios vasaros atostogoms į tas girias, medžius ir akmenis pasileidau. Kad mane juo naudingiau pamokytų, vykau, kur jų dar apstokai likę miestiškos civilizacijos neišstumtoje laukinėjee gamtoje — į Maine valstybę, ten prasidedantį Apalašų kalnų taką. Aišku, dėl akmenų ir žvirgždų, medžio šaknų ir žagarų, viksvų ir klampynių, kurie tai laukinei, bet žaviai mokytojai ten yra tinkantys papuošalai, kojos turėjo būti apautos atsakančiais batais. O kuprinėje ant pečių, sekdamas patyrusių keliautojų pavyzdžiu, nešiausi tiek, kad nebūtų nei per daug, nei per maža, nes ir viena, ir antra būtų gadinę keliavimo džiaugsmą ir dėmesio žvalumą tam, ką ši mokytoja man buvo pasiruošusi rodyti ir aiškinti.

     Pati pirmoji jos teikiamų kursų diena buvo pašvęsta Katahdino kalnui, nuo kurio viršūnės Apalašų takas prasideda (arba keliaujantiems iš pietų baigiasi). Jau pačią pirmąją kelionės dieną padariau ir pirmąją klaidą: apačioje neapsirūpinau vandeniu. Iš skaitymo žinojau, kad tako keliautojų orientavimuisi reikalingesnėse vietose esama lentelių su atitinkamais įrašais. Todėl galvojau, kad, pradėjus eiti į Katahdino kalną, prie vieno ar kito šaltinio bus įspėjantis užrašas, jog tai paskutinė vieta pasiimti vandens. Tokio nepriėjau, ir veikiai ėmė blėsti viltis, kad pakeliui jo bebus. Tokiu būdu aštuonetą valandų išbuvau be lašo vandens, kardamasis į Katahdino kalną ir leisdamasis atgal su tuščia gertuve prie diržo.

     Porą kartų pajutau stiprią pagundą grįžti atgal, viršūnės nepasiekęs: ne kad būtų labai ėmęs kankinti troškulys (su juo veikiai apsiprantama), o iš nejaukios kalnų baimės, kai vietomis reikėjo kone stačiai sliuogti uolos siena aukštyn, kabinantis į akmens briaunas ar įkaltas nusitverti geležis. Bet pagalvodavau: jei moterys gali prikopti Katahdino viršūnę (jų nemaža keliauja Apalašų taku), tikrai būtų gėda nenugalėti baimės man, vyrui. Ja nusikratyti daug padeda nesižvalgyti nei į apačią, kur nudardėtum gerai neįsikabinęs ar paslydęs, nei daug į viršų, o žiūrėti vien į tai, kas čia pat prieš akis — kopiamos uolos dalį. Nesidairymas į viršų dar padeda kitokiu būdu: nenugąsdina, kad dar daug likę vargingo kelio. To esu pasimokęs, važiuodamas kalvotomis vietomis dviračiu, kur reikia minti įkalną. Jei žvalgaisi į viršų, kiek likę kelio, o tas viršus dar toli, kažkaip senka jėgos. O jei žvelgi tiesiai prieš save į žemę ir, vis ritmiškai mindamas pedalus, dar galvoji apie ką kita, jėgas daug mažiau kerta: žiūrėk, žingsnis po žingsnio prineša tave prie kalno viršaus.

     Toks metodas psichologiškai išmintingas visame gyvenime, kuris taikliai lyginamas su keliavimu, nes mes šioje žemėje esame piligrimai. Kai žvelgi į laukiančio darbo, paskirto ar pasirinkto uždavinio visumą, jis dažnai baimina, užima kvapą savo didumu. Bet kai išdėstomas etapais ir su visu dėmesiu daroma tik gyvenamai dienai tenkanti jo dalis, ta jėgas kertanti baimė dingsta; vėliau pamatai, kad žingsnelis po žingsnelio anas taip savo visuma gąsdinęs darbas nuveiktas, tikslas pasiektas. Mūsų liaudis tai išreiškia priežodžiu, kurį esu girdėjęs iš savo motinos: "Akys — baisininkės, rankos — darbininkės”. Akys gąsdina, kad tiek daug darbo, bet rankos palengvėle jį įveikia. Žinoma, protarpiais į viršūnę ir į ją besitiesiantį kelią žvilgterėti reikia — ar tebeeinama gera kryptimi. Bet, tokiu būdu pasitikrinus, vėl žvelgtina į tai, kas betarpiškai prieš akis. Tada dažnai pamatoma ir tai, kas kiekviename žingsnyje yra žavu, kad pačios to žingsnio detalės pilnos grožio.

DAUG DŽIUGIOS PATIRTIES

     Grįžęs nuo kalno į stovyklą, klausiu prie vieno stalo ant pievelės sėdinčius žmones, kur galiu rasti vandens. Galvojau, kad parodys kur nors čiaupą ar pumpuojamą šulinį, kokių yra poilsio aikštelėse prie kelių. Parodė ranka į netoliese bėgantį upelį. Netrukau sužinoti, kad Maine valstybėje, jos gamtos plotuose, gali drąsiai gerti iš kiekvieno upelio, šaltinio, ežero, tvenkinio, išskyrus gal tik balas. Pratusiam gyventi, kur lauko vandenys pavojingai užteršti pramonės atliekų, kanalizacijos srutų ir mikroorganizmų, tai buvo maloni staigmena. Nors turėjau pasiėmęs vandenį gryninančių tablečių, jų nė kartą nenaudojau. Per visą atostogų kelionę vandens iš čiaupo gėriau tik kokiose dviejose vietose; visur kitur sėmiausi tiesiai iš ten, kur radau bėgantį ar tyvuliuojantį gamtoje.

     Kitas dalykas, maloniai kritęs į akis jau pirmąją dieną, irgi liečiantis taršą, buvo tai, kad einant Apalašų taku, nors juo prakeliauja nemažas skaičius, beveik niekur nematyti žmonių paliktų įrašų, kurie daug kur bjauroja sienas, duris, bet kokį randamą paviršių. Tokių įrašų — savo vardo bei pavardės ir pan. — nematyti nei Katahdino kalno uolose, nei pakelės medžiuose ar akmenyse. Šį faktą aiškinausi tokiu būdu. Kalnai ir girios sveikai parodo žmogui jo tikrąją vietą pasaulyje: kad jis ten tik mažytė dalelė prieš tai, kas jį supa didžia. Iš viso ten žmogaus žvilgsnis nukrypęs nuo savęs į Kūrėjo darbus, kurie atsiskleidžia jo akiai ir mąstančiai dvasiai. Todėl keliautojas nejaučia noro save kokiu nors įrašu įamžinti, įspausti savo žymę. Dar tai pastebėtina, kad žmogus tų miškų ir kalnų nesijaučia triuškinamas, nors prieš juos tėra toks menkutis; atvirkščiai, junta save į juos kažkaip jau darniai įrašytą, su jais viena. Todėl jam neateina ir mintis save dar kokiu nors įrašu įkeverzoti. O urbanistinės civilizacijos žmogui prieš akis kone visur kišasi, daug kur tiesiog kaustyte kausto dėmesį, jo paties darbai, svarba, jis pats. Todėl taip ligūstai yra apsėstas noro palikti savo pėdsakus, kaišioti save kitiems vardu ir pavarde ar gašlios vaizduotės piešiniu, kur tik randa kokį rašomą paviršių. Tų savo paties susikurtų darbų miestiško gyvenimo žmogus daug kur drauge ir slegiamas, persekiojamas, verčiamas nieku, todėl ir genamas noro pasilengvinti anais savo paliekamais ženklais.

     Dar vienas džiugus išgyvenimas manęs laukė, pasibaigus pirmajai kelionės dienai, ir jį atnešdavo kiekvienas vakaras: kokios nuošalioje gamtoje tamsios naktys. Tos pirmosios dienos gale jaučiausi truputėlį įvargęs. Buvau akmenuotais takais ir uolomis užkopęs į Katahdino kalno viršūnę, paskui, kai iš ten grįžau, dar gerokai pažingsniavęs iki nakvynės vietos — prie vieno ežerėlio stovinčių poros trisienių pastogių, kurios tam tikrais nuotoliais įruoštos keliautojams prisiglausti. Todėl nuėjau ilsėtis ankstokai — vos nusileidus saulei, kol dar lauke tebebuvo šviesu, nes jutau, kaip merkiasi akys. Beveik kartu su manimi į tą poilsio vietą buvo atėjęs būrelis prancūziškai kalbančių jaunuolių iš kanadiškės Kvebeko provincijos. Man taisantis gulti, jie, susikūrę ugnį, gaminosi vakarienę. Klausantis tų gražios dvasios jaunų kvebekiečių, mano nuskrista į sapnų pasaulį. Po poros valandų pabundu, atmerkiu akis — gi nakties juodumėlis! Tokios žaviai tamsios neatsimenu išgyvenęs net Lietuvos kaime. Ten, kad ir nuošalu, sutemus vis tiek tai šen, tai ten, nors gal gana toli, spinkso palei žemę koks nors žiburėlis. O čia, laukinėje Apalašų gamtoje, atokiai nuo gyvenviečių ir vieškelių, naktys tamsutėlės, nors pirštu į akį durk, be mažiausios švieselės net kur nors tolumoje. Kaip tik dar pasitaikė, kad mano kelionės pradžioje nebuvo mėnulio.

     Viena naktis, gal kelionės metu idealiausia, ilgai liks įstrigusi atmintyje. Vakare, jau leidžiantis saulei, priėjau žemėlapyje pažymėtą pastogę prie vieno kalnų šaltinio. Šaltinis apačioje, o į pastogę toje vietoje reikia užkopti statokai viršun akmenų prisėtu taku, nes žemai nebuvo kur jos statyti. Prisipilu vandens į gertuvę, paskui dar į su-

Kun. Anicetas Tamošaitis, S.J., prikopęs Katahdino kalno viršūne.

spaudžiamą butelį prausimuisi ir kariuosi į viršų. Randu pastogėje jau įsitaisiusius šešis keliautojus — kaip tik kiek galima ant grindų šalia vienas kito sugulti. Magaryčioms dar apsistojęs po stogu ir didelis šuo, mano jau anksčiau susitiktas, vienos su savo dėde keliaujančios mergaitės palydovas, pavadintas ispanišku vardu Aragon. Jie sako ir mane kaip nors dar įsprausią, bet tai būtų reiškę vargą ir man, ir jiems. Menkas malonumas miegoti, ypač šiltos vasaros metu, kaip silkėms statinėje susispaudus. Šalia to, pastogių grindys ne visur iš lentų: kur sunkiau prigabenti medžiagos, jos padarytos iš čia pat prikirstų rankos storumo pagalių, kurie per visą naktį savo nelygumais kietokai glosto miegančiojo keliautojo šonus pro palyginti ploną išvyniojamą čiužinį ir miegmaišį.

     Dairausi vietos palapinei, bet niekur negaliu rasti pakankamai lygios žemės: aplinkui pastogę vien kauburiai ir duobės. Pagal žemėlapį už penketo mylių pakeliui ežeras — gera nakvynei vieta. Nutariau eiti prie jo, nors saulė jau buvo nusileidusi. Išpylęs lauk prausimuisi pasiimtą vandenį, dui kalnų giria pirmyn. Kokią valandą dar liko šviesoka, vėliau sutemo. Gavau išsiimti kišeninę lemputę ir ja šviestis kelią, nes kitaip, užkabinus koją už išlindusios šaknies ar kyšančio akmens, kurių kalnuotame miške pilna, galima net kruvinai nusibalnoti nosį ir dar ko gera krentant susivaryti į akį kokį stagarą. Reikia pasišviesti ir į medžius, ant kurių kamieno protarpiais baltais dažais užbrauktas plaštakos ilgio dryžis — ženklas, kad čia eina Apalašų takas, o jei tų ženklų nebėra—kad iš jo iškrypta. O iškrypti, ypač einant naktį, labai lengva, nes paties tako net dieną daug kur nematyti žemėje jokios žymės. Kartkarčiais užsidegus lemputę reikėjo pasišviesti ir į žemėlapį.

 

Kun. Anicetas Tamošaitis meškerioja prie vieno Apalašų kalnų ežerėlio.

     Ežerą laimingai pasiekiau. Pažiūriu į pakrantėje prieitą aikštelę — pavožti du laiveliai. Kokios bereikia puikesnės vietos nakvynei? Užsidegiau kuprinėje turėtą žvakę; vienas laivelis gražiai tarnavo kaip stalas, po antru, parėmęs šoną akmeniu, pasiklojau patalą. Oras pasitaikė ramus, be mažiausio vėjelio, ežero paviršius buvo kaip stiklas, tik visiškai juodas, kaip ir mane supanti naktis. Susitvarkęs daiktus, sėdėjau ir žymėjausi dienoraštyje, kas praėjusią dieną matyta ir patirta. Žvakės šviesa siekė aikštelę supančių eglių šakas. Nors buvau visiškai vienas, neėmė jokia baimė, kad iš po jų pažemiu galėtų staiga išnirti ar parodyti savo veidą kokia nors naktinė pabaisa. Atvirkščiai, niekur taip nesijaučiau saugiai ir jaukiai, harmoningai viena su visa mane supusia gamta, kaip prie ano ežero sutemus. Džiaugdamasis iš Kūrėjo gauta savo būtimi, skridau mintimis į gyventas vietas ir susitiktus žmones. Jos buvo nulėkusios ir į evangeliją, kur prie ežero paryčiui mokiniams pasirodė iš numirusių prisikėlęs Kristus ir pakvietė juos pusryčių — valgyti ant žarijų keptos žuvies. Mat mano rastoji vieta su tais dviem laiveliais buvo puiki ne tik miegoti, bet ir vėliau rytą žvejoti, pasitiekiant iš ežero lygiai to paties gardaus valgio pusryčiams.

MOKAUSI IŠ KLAIDŲ

     Minėta pirmosios dienos klaida nepasiimti apačioje vandens į Katahdinos kalną nebuvo kelionėje vienintelė. Padariau ir daugiau. Jos taip pat priklauso prie patirties: džiugios įsigijus, nors vargingos mokantis.

     Taisantis palapinę nakties poilsiui, apžiūrima, kad norima vieta būtų kiek galima lygesnė, be šonus spaudžiančių kauburių ir akmenų, palapinės dugną galinčių pradurti aštrių žabų ar žvirgždų. Taigi pastudijuojama žemė, apačia. Į viršų miegamoje vietoje iki šiol, stovyklaudamas dviračiu, daug dėmesio nekreipdavau, gal tik žvilgterdavau. Bet pasimokiau, kad pirmykštėje girioje reikia pastudijuoti ir kas yra viršuje.

     Vieną vakarą, pasiekęs prie didelio šaltinio esančią pastogę, radau ją užimtą būrelio keliaujančių gamtos mylėtojų. Menka bėda — netoliese nakvosiu savo palapinėje. Visa susitvarkau: ištempęs tarp dviejų medžių virvę, susikabinau drabužius, įkeliu įšaką maistą ir kuprinę, kad nepasiektų žvėrys, nusiprausiu ir, įlindęs į miegmaišį, svajodamas žiūriu pro permatomą palapinės viršų į dangaus skliautą. Kartu matau ir medžių viršūnes. Laukiniame miške tų medžių niekas neprižiūri; kur koks nudžiūva ar papūva, ten nuvirtęs ir lieka tysoti. Vėjas tokių gerokai privarto. Žiūrėdamas tą vakarą miegmaišyje į viršų, matau, kad į medį, po kuriuo mano palapinė, atsirėmęs ir už šakų pasikoręs kitas, su palūžusia apačia. Naktį tereikia užeinančio stipresnio vėjo, kad jį užverstų tiesiai ant manęs. Turėjau susirinkti visus nakčiai išsiskleistus daiktus ir dūlinti į kitą vietą. Pasimokiau, kad visada, prieš nakvojant primityvioje gamtoje, šalia apačios, gera pasižiūrėti ir į viršų. Pamoka galėjo būti pavėluota ir suvis skaudesnė: likti virstančio medžio stipriai priplotam, jei ir nesužalotam.

     Kita klaida, galėjusi netgi labai nepatogiai baigtis, buvo su batais. Vieną rytą atsiradau prie labai gražaus krioklio kalnų upelyje. Jis toks įspūdingas, kad pavadintas "Mažąja Niagara”. Vanduo garma žemyn trimis laiptais, prie vieno priveda aikštelė iš plačių, plokščių akmenų. Prie tos aikštelės nusimaudęs, valgau ten pusryčius. Matau —    tolėliau, vienoje ramioje įlankutėje šalia šniokščiančio vandens, juda prie dugno tokie tamsūs pavidalai. Upėtakiai! Greitai susidedu savo išardomą meškerę, užmaunu ant kabliuko gabalėlį sūrio ir mesdamas bandau nuplukdyti į tą įlankutę, bet sraunus upelio vanduo vis praneša pro šalį. Nieko nebus, tariau sau, reikia keltis į kitą krioklio pusę; ten galėsiu tiesiai prieiti prie kranto, kur tos žuvys po dugną mala.

     Nueinu, kur per upelyje gausius didelius akmenis atrodo lengva dangintis į kitą pusę. Vienoje rankoje už auliukų laikau nusiautus batus, meškerę ir tinklelį užsikabinusioms žuvims išsigriebti, antroje — viršutinius drabužius. Šoku per akmenų tarpą

     —    vienas batas iš rankos lept į sraunų vandenį ir per minutę bus jo nuneštas prie krioklio, kur jam sudie, tiek bematysi! Išsigandau ne juokais. Ką darysi laukinių miškų platybėje, už keliasdešimt mylių nuo artimiausio miestelio ar vieškelio, bato netekęs? Eiti viena koja basam per viksvas, kemsynus, stagarus, aštriabriaunius akmenis jau ir nieko nesinešant labai menki pyragai. O su kuprinės krūviu ant pečių net kojine apauta ar audeklu apvyniota koja gautų tokios pylos, kad užtektų ilgam laikui atminti. Mano laimei, batą nešantis vanduo prispaudė jį minutėlei prie vieno akmens, o po ranka pasitaikė ilgokas pagalys. Jį pasitvėręs, galvotrūkčiais nėriau prie ano akmens ir spėjau išsigriebti. Pasimokiau, panašiu atveju nešantis batus, juos vieną su antru surišti ir pasikabinti — geriausiai ant kaklo, nes rankų gali prireikti griebiantis už ko nors pasilaikyti. Bato netekus, būtų buvę dar liūdniau todėl, kad anie po dugną judantys tamsūs pavidalai, mano iš tolo palaikyti upėtakiais, priėjus pasirodė esą vien vandens paviršių vilnijančių bangelių atšvaitas.