A. RUBIKAS

     Nors šios antraštės žodžiai paimti iš Šv. Rašto, vis dėlto jų gale padėtas klaustukas, ir štai dėl ko: ta Šv. Rašto vieta yra patekusi vieno sekmadienio liturgijon. Ji buvo aiškinama ir vienam pamoksle, kuris dviem lietuvaitėm sukėlė abejonių.

     Šių metų rugpjūčio 26 dieną, dvidešimt pirmąjį metų sekmadienį, štai kas buvo skaitoma iš apaštalo Pauliaus laiško efeziečiams: "Pakluskite vieni kitiems dėl Kristaus baimės. Jūs, moterys, būkite klusnios savo vyrams, lyg kad Viešpačiui, nes vyras yra žmonos galva, kaip Kristus yra Bažnyčios galva, jis, kūno gelbėtojas. Ir kaip Bažnyčia klauso Kristaus, taip ir moterys visame teklauso vyrų” (Ef 5, 21-24).

     Pamokslininkas aiškinęs, kad šeimoje turi būti viena ranka, suprask, vyro. Tos dvi ištekėjusios lietuvaitės pamokslu liko nepatenkintos. Jų nuomone, taip buvę galima kalbėti gal 19 šimtmetyje, bet ne šiandien. Todėl ir gale antraštės padėtas klaustukas reiškia tų dviejų lietuvaičių abejones: ar iš tikrųjų moteris negalėtų reikalauti lygių teisių su vyrais?

     Visų pirma reikia pastebėti, kad žodžių "moterys visame teklauso vyrų” negalima ištraukti iš laiško, nelyginant žuvį iš vandens. Tada šie žodžiai liktų nesuprantami. Šią laiško pastraipą apaštalas pradeda įspėjimu visiems, taigi kaip moterims, taip ir vyrams: "Pakluskite vieni kitiems dėl Kristaus baimės”. Tai šios laiško vietos antraštė. Tik po jos apaštalas kreipiasi atskirai į moteris ir į vyrus. Kaip matyti, šie apaštalo įspėjimai liečia šeimyninį gyvenimą, arba gyvenimą moterystėje.

     Kreipdamasis į moteris, apaštalas sako, kad jos būtų "klusnios savo vyrams, lyg kad Viešpačiui, nes vyras yra žmonos galva, kaip Kristus yra Bažnyčios galva” (22-23).

     Čia svarbu atkreipti dėmesį į tai, kaip apaštalas tą klusnumo pareigą pagrindžia: "Kaip Bažnyčia klauso Kristaus, taip ir moterys visame teklauso vyrų” (24). Tam klusnumui išreikšti jis vartoja graikų kalbos (apaštalas rašė graikiškai) žodį "hypotas-sesthai”. Šis reiškia ne kokį vergišką pasivedimą, nei vieno vyravimą, o kito pasyvumą (bevališkumą, abejingumą), o vienybę meilėje, — tvarkingą gyvenimą. "Hypotassesthai” Naujajame Testamente nėra kokia neigiamybė. Štai kitam laiške (korintiečiams) apaštalas pasakoja apie Dievo karalystės galutinį atėjimą, kada Dievo "Sūnus nusilenks tam, kuris buvo viską jam pajungęs, kad Dievas būtų viskas visame kame” (1 Kor 15,28), taigi kai Dievo Sūnus nusilenks savo dangiškajam Tėvui, amžių pabaigoje jam viską perduodamas. Ir čia, kalbant apie Sūnaus nusilenkimą Tėvui, yra pavartotas tas pats žodis "hypotassesthai”.

     Iš to pradeda aiškėti moters klusnumo pobūdis: kad Dievas būtų viskas visame kame! Čia galų gale eina kalba ne apie klusnumą vyrui, o apie klusnumą Dievui, tvarkingai sugyvenant šeimoje, tvarkingai sugyvenant su vyru. O Dievo valia ne tik moteris yra įpareigota tvarkingai sugyventi su savo vyru, bet ir vyras yra lygiai taip pat įpareigotas tvarkingai sugyventi su savo žmona. Prieš pradėdamas savo įspėjimus atskirai moterims ir vyrams, apaštalas bendra antrašte kreipiasi į abudu: "Pakluskite vieni kitiems dėl Kristaus baimės” (5,21). Taigi nė vyras nėra laisvas nuo klusnumo savo žmonai, nuo tvarkingo sugyvenimo meilėje. Kreipdamasis į moteris ir įspėdamas jas būti klusniomis savo vyrams (hypotassesthai prasme), apaštalas jokiu būdu neatšaukia savo antraštės: "pakluskite vieni kitiems”, adresuotos ir vyrams.

     Kaip iš antraštės "vieni kitiems” matyti, abipusio klusnumo pagrindu yra Kristus: "dėl Kristaus baimės”. Jis yra abiejų Viešpats. Kristaus, kaip teisėjo, baimė įpareigoja tiek moters, tiek vyro sąžinę daryti visa, kad "Dievas būtų viskas visame kame”, nes abudu, tiek vyras, tiek žmona, yra Viešpaties.

     Jeigu apaštalas sako, kad moteris būtų klusni savo vyrui, "lyg kad Viešpačiui”, ir kad ji klausytų vyro, "kaip Bažnyčia klauso Kristaus”, tai tik parodoma, kad apaštalas žodžiu "lyg kad” kartu pasako, jog vyras nėra Kristus, o moteris nėra Bažnyčia. Čia yra tik palyginimai. Žodžiai "lyg kad” nusako, kaip vyras ir moteris turi sugyventi. Čia klusnumo reikalauja ne vyras, o Kristus, Dievas. Žmona pagaliau yra atsakinga ne vyrui, o Kristui. Jis yra abiejų teisėjas.

     Skaitant apaštalo žodžius "vyras yra žmonos galva, kaip Kristus yra Bažnyčios” (5,23), iškyla klausimas, koks gi yra Kristaus santykis su savo Bažnyčia? Iš jo čia pat plaukia ir kitas: koks, anuo Kristaus santykiu su Bažnyčia vadovaujantis, turi būti vyro santykis su savo žmona? Čia užtenka atsiversti kad ir Morkaus evangelijos 10-tą skyrių, kur Viešpats štai ką sako apie save: "Žmogaus Sūnus atėjo, ne kad jam būtų tarnaujama, bet kad pats tarnautų ir savo gyvybės kaina daugelį atpirktų” (45). Taigi vyro santykiams su moterimi pavyzdžiu apaštalas nurodo Kristų, kuris myli savo Bažnyčią, kuris jai tarnauja, kuris save už ją yra atidavęs, kad ją pašventintų, kad ją padarytų sau garbingą. Todėl antroje jau minėto laiško efeziečiams pastraipos pusėje, taip pat skaitytoje aną sekmadienį, apaštalas rašo: "Jūs, vyrai, mylėkite savo žmonas, kaip ir Kristus mylėjo Bažnyčią ir atidavė už jį save, kad ją pašventintų, apvalydamas vandens nuplovimu ir žodžiu, kad padarytų sau garbingą Bažnyčią, neturinčią jokios dėmės, nei raukšlės, nei nieko tokio, bet šventą ir nesuteptą. Taip ir vyrai turi mylėti savo žmonas, tarytum savuosius kūnus. Kas myli žmoną, myli save patį. Juk niekas niekada nėra nekentęs savo kūno, bet jį maitina ir globoja, kaip ir Kristus Bažnyčią. Mes gi esame jo kūno nariai” (Ef 5,25-30).

     Čia apaštalas užmena patį pagrindinį ir didžiausią įsakymą: mylėti savo artimą, kaip pats save, taigi nedarant jokio skirtumo tarp meilės sau ir artimui. O šitokia meilė jau atsiriboja nuo noro kitą pavergti, užvaldyti, išnaudoti, savo vergu laikyti, o savo nuomonę, savo reikalus laikyti aukščiau kito reikalų. Mylėti kitą tai nereiškia jam vyrauti, jį tarnu ar tarnaite laikyti.

     Kreipdamasis atskirai į moteris ir vyrus, apaštalas aiškina savo antraštę, adresuotą abiems: "Pakluskite vieni kitiems dėl Kristaus baimės”. Sakydamas, kad "vyrai turi mylėti savo žmonas, tarytum savuosius kūnus” (5,28), jis toli gražu neteigia, kad moteris yra vyro kūno arba jojo "aš” kokia dalis, — kas šiaip jau reikštų vyro viršenybę. Paaiškindamas, kad mes visi esame Kristaus kūno nariai (5,30), apaštalas sako, kad visiems galioja tos pačios taisyklės. Tik kalbėdamas apie moteris, jis pavyzdžiu mini Bažnyčią, o kalbėdamas apie vyrus — jos, Bažnyčios, Gelbėtoją Kristų. O iš tikrųjų moteris nėra Bažnyčia, ir vyras nėra Kristus. Juodu abudu per krikšto vandenį yra panardinti toje pačioje ir vienoje antgamtinėje Kristaus bei jo Bažnyčios tikrovėje (pakluskite vieni kitiems dėl Kristaus baimės). Todėl ir į apaštalo Pauliaus įspėjimus moterims "būkite klusnios”, o vyrams — "mylėkite savo žmonas”, negalima žiūrėti taip, tarsi vienas būtų skirtas tik moterims, o kitas tik vyrams. Šitaip vien vyras būtų įpareigotas mylėti, o moteris vien paklusti (be meilės), kas jau būtų nesąmonė. Iš tikrųjų abiem yra pavyzdžiu Kristus ir Bažnyčia. Kristaus ir Bažnyčios vienybė yra pavyzdžiu vienybės vyrui ir moteriai.

     Vyras ir moteris, vienas kitą mylėdami, vienas kitam paklusdami, vykdo didįjį meilės įstatymą, kaip jį yra įvykdęs Kristus, mylėdamas savo Bažnyčią. Krikščionių vedybiniam gyvenime nėra kokios vienos vyro rankos. Čia susitinka dviejų asmenų rankos abipusei meilei, abipusiam klusnumui ir abipusei tarnybai.

Komunistinėje Kinijoje lankėsi JAV jėzuitas kun. Francis W. Conn. Ieškojo savo vienuolijos narių. Ten turėjo būti 115 vietinių jėzuitų, o terado du: Vincentą Chu, kalėjusį 15 m., o sunkiųjų darbų stovykloje išbuvusi 9 m., ir kun. George Wong, kalėjime išbuvusį 15 m., o sunkiųjų darbų stovykloje 4 m. Jie ir dabar nesijaučia saugūs.