D. Bindokienė

KALBA RŪTA

     Galiu papasakoti, kodėl išėjau iš namų, bet iš to naudos niekam nebus — vis tiek nebūsiu suprasta. Mano tėvai ir seserys nesupranta, kaip aš galėjau taip kvailai pasielgti. Mano tetos ir močiutės su tėtuku tik galvomis kraipo ir stebisi. Tiesą pasakius, aš ir pati nelabai suprantu, kodėl taip pasielgiau. Žinau tik, kad nepadariau klaidos.

     Man reikėjo laisvės, reikėjo atrasti save ir suprasti, ko noriu iš gyvenimo. Namuose to padaryti negalėjau. Aš jau beveik aštuoniolikos metų, ir iki šiol mano gyvenimas buvo toks vienodas, toks tvarkingas, kad žinojau, ką kurią dieną darysiu, ką valgysiu, ką kalbėsiu, kur eisiu. Juk tai tikra stagnacija! Ar ne laikas paieškoti nuotykių, naujų pergyvenimų, kol esi jauna ir neapkrauta visokiom kasdienybės smulkmenom?

     Aš turbūt gimiau skaute. Tėtė juokdavosi, kad mane vystydavo skautiškos spalvos vystyklais! Kiekvieną sekmadienį ištikimai lankiau sueigas, kasmet važiuodavau į stovyklas. Kai buvau visai maža, mama kartu važiuodavo — dirbdavo ir virtuvėje ar pan., o vėliau viena stovyklaudavau. Nesakau, kad man nepatiko. Bet kartais pasidarydavo baisiai nuobodu: tos pačios draugės, tos pačios dainos, tie patys laužai, šūkiai ir programos. Skautybė gerai mažiem vaikam, bet mano amžiaus žmonėms ji vaikiška ir nuobodi. Tėvai tikėjosi, kad aš liksiu skaute visą amžių, bet išėjo kitaip.

     Mano geriausia draugė Judy (tai mano amerikietė draugė, kuri nebuvo labai populiari mūsų namuose. Tėvai reikalavo ir norėjo, kad aš su lietuvaitėmis draugaučiau) taip pat nebuvo laiminga savo kasdienybėje. Kartą mudvi susitarėme paieškoti nuotykių senamiestyje (Old Town). Buvo visai nesunku— pasakėme tėvams, kad turime daug pamokų ir eisime mokytis. Judy pasisakė einanti pas mane, o aš pas ją. Į senamiestį patekome taip pat įdomiai: atsistojome prie gatvės, atkišome nykščius, ir netrukus sustojo gražus, naujas automobilis... Kadangi tą kartą gerai pavyko, pradėjome dažniau ten lankytis ir vis tokiom pačiom priemonėm važiuodavom. Mes buvome labai atsargios, niekad nevažiuodavom po vieną, vis abi, nes taip saugiau. Tuo būdu susitikome daug įdomių bernų, su kuriais lankėme kavines, koncertus, šokius. Jeigu nepasitaikydavo gera kompanija, mudvi su Judy apsieidavome ir be jos.

     Vieną vakarą atsitiko netikėtumas. Buvome šokti tokioj užeigoj. Buvo smagu, linksma, todėl užsibuvome iki vidurnakčio. Nesutikome nė vieno berno, kuriam būtume leidusios namo parvežti, todėl nutarėme važiuoti, kaip atvažiavę — paprašyti, kad kas pavėžintų. Išėjom į gatvę ir pradėjome prašinėti. Sustojo automobilis, ir aš pamačiau savo vyriausią seserį su jos bernu. Vaje, kiek triukšmo ji pakėlė! Mat, Judy ir aš turėjome būti mokyklos renginyje, o atsidūrėme senamiestyje. Kaip sesuo gali norėti, kad aš nuobodžiaučiau mokyklos auditorijoje su kokiais "skystais” paaugliais? Atrodo, kad ji niekad jauna nebuvo...

     Jie parvežė mudvi namo ir viską išpasakojo tėvams. Tuoj pat man buvo padarytas "teismas”, uždrausta beveik koją iš namų iškelti, negalima susitikti su Judy ir daugybė kitokių privilegijų atimta. Buvo baisiai pikta ir skaudu. Aš juk nieko nepadariau.

     Kitą dieną susitikau Judy ir pasiūliau pabėgti iš namų. Ji, višta, atsisakė. Tada aš pati viena išėjau. Būtų buvę geriau, jeigu mudvi abidvi, saugiau, bet neprapuoliau ir viena. Pirmą mėnesį atsidūriau net Kalifornijoj — pervažiavau pusę Amerikos ir nekainavo nė cento! Nepasakyčiau, kad nebuvo sunkumų ir kartais baimės, bet neteko nukentėti. Suprantu, kad tokių nuotykių aš visą gyvenimą troškau ir pagaliau gyvenu, kaip tikrai noriu.

     Savaitei praėjus, paskambinau mamai. Nenorėjau, kad per daug rūpintųsi. Paskambinu ir dabar arba parašau. Mama gana protingai elgiasi — neverkia, nesibara, nepriekaištauja. Aš dar negaliu grįžti namo. Reikia, kad visas tas nerimas, tas nuotykių troškimas, naujenybių ieškojimas išsibarstytų iš mano galvos. Jeigu būčiau berniukas, niekas per daug nesirūpintų, o dabar visi tik pavojus visur mato. Man atrodo, kad aš tiek pat pavojų galiu sutikti ir pakeliui į mokyklą, ir parke, ir gatvėje prie savo namų. Aš nevartoju narkotikų, negeriu ir moku apsisaugoti. Kol kas viskas gerai sekasi. Jeigu kada įkliūsiu į nelaimę, tai nebėgsiu mamai skųstis, nevaitosiu ir nenusigąsiu. Kai pritrūksta pinigų, susirandu darbą — padavėja ar pan., o paskui vėl keliauju. Tokio gyvenimo seniai man reikėjo. Vieną dieną prisėsiu ir aš, gal net grįšiu į mokyklą ar ištekėsiu, bet tik dar negreitai. Kartais pasiilgstu tėvų ir seserų, bet negaliu dabar namo grįžti: nežinau, ar pajėgčiau vėl taip išeiti. Tada būčiau tikrai nelaiminga.

RŪTOS MAMA ATSAKO

     Mums buvo baisus smūgis. Rūta visada buvo kiek kitokia už abi vyresnes mergaites — drąsi, pramuštgalviška, pilna kažkokio nerimo, bet netikėjome, kad gali iš namų išeiti. Mes su vyru stengėmės duoti Rūtai ir jos seserims gerą išsilavinimą, religinį auklėjimą, materialinius dalykus. Žmonės vis sako — ir mums tenka girdėti priekaištų — kad tėvai vaikus iš namų išveja savo griežtumu ar kitokiu nepriimtinu elgesiu. Mudu su vyru jokių problemų neturime, namuose barnių nėra. Vyresnės mergaitės taip pat neatrodo nelaimingos savo šeimos lizde. Bet Rūta visada buvo kitokia — viskas jai nuobodu, neįdomu. Auginam vaikus, kaip išmanydami, kemšam vitaminus, tampom pas daktarus, pas dantistus, stengiamės, kad išaugtų gražus kūnas ir graži siela, o paskui pamatom, kad mūsų vertybės jiems svetimos, bevertės ir pasenusios. Rūta labai lengvabūdiškai viską numetė šalin. Jeigu jau taip norėjo viena pagyventi, jeigu buvo ankšta po tėvo stogu, būtų galėjusi nusisamdyti butuką, gauti darbą ir išmėginti, kokie pyragai visą pragyvenimo atsakomybę pačiai vilkti. Kodėl reikėjo taip kvailai pabėgti iš namų? Mudu su vyru negalime naktimis miegoti, galvodami apie pavojus, kurie tyko mūsų mergaitės. Juk ji tik 18 metų. Kaip gali keliauti viena su nepažįstamais žmonėmis? Pilni laikraščiai šiurpių atsitikimų, ir į kiekvienos nukentėjusios mergaitės vietą mes nejučiomis įstatome Rūtelę. Iki šiol ji dar niekur neįkliuvo, bet kaip ilgai?

     Rūta kartais paskambina. Aš stengiuosi šnekėti ramiai, stengiuosi nesupykinti, neišgąsdinti, nes gali daugiau nepaskambinti. Mes tik meldžiamės, mes tikimės, kad ji sveika grįš į namus.

     Aš, kaip motina, tikrai nejaučiu jokios kaltės dėl Rūtos pabėgimo iš namų. Aš jaučiu pažeminimą ir gėdą, pyktį ir baimę, bet tik ne kaltę! Net mūsų geriausi draugai kartais nesupranta, kodėl tokia nelaimė šeimą ištiko. Žinau, kad mus apkalba, pašiepia. Kartais nenoriu net su žmonėmis susitikti, kad nereikėtų aiškintis, teisintis, pasakoti. Dalis to susidomėjimo, jaučiu, yra iš baimės. Jeigu žinotų visas Rūtos pabėgimo smulkmenas ir priežastis, gal galėtų apsaugoti savo vaikus nuo tokio likimo. Negalime mes jiems padėti, nes kiekvienas atvejis yra kitoks, kiekviena šeima turi savo problemas. Jeigu Rūtelė būtų keturiolikos, o ne aštuoniolikos metų, galėtume ją su valdžios įstaigų pagalba susigrąžinti namo. Dabar ji laikoma pilnamete, taigi nėra ką daryti. Mes siūlėme jai pinigų — nupirktume lėktuvo bilietą iš bet kur, kad grįžtų namo. Mes siūlėme jai visokių dalykų, visokių privilegijų ir medžiaginių gėrybių, bet Rūta tik juokiasi ir tvirtina, kad ji laiminga, nes pagaliau gyvenimas yra įdomus — kaip dangus — sako. Pasakysiu tik tiek, kad ji savo dangų nusipirko visų mūsų pragaru. Kartais atrodo, kad net vaiko mirtis nebūtų tiek skaudi, kaip lengvabūdiškas pabėgimas iš namų. Juk savo vaizduotėje be paliovos matome visus tuos pavojus, kurie tyko jaunos, gražios ir naivios mergaitės svetimuose keliuose ir miestuose. Tie pavojai gali būti baisesni už mirtį, bet ji jų nemato ir jais netiki. Sakykite, ką turėtume daryti, kaip susigrąžinti namo dukterį?

RIMUTĖ PASAKOJA

     Mano pabėgimas iš namų yra labai keistas: netoli nubėgau, tik pas tetą už pusantro šimto mylių! Iš tikrųjų galėtumėte sakyti, kad man namuose pasidarė neįmanoma gyventi ir su tėvų palaiminimu persikėliau laikinai pas tetą. Einu į mokyklą su pussesere, su kuria esame vienmetės, ir man nėra blogai.

     Mano tėvai skiriasi. Beveik prieš trejus metus prasidėjo jų nesutarimai. Barniai vis dažnėjo, piktėjo, darėsi nepakenčiami. Pirmas iš namų išėjo vyresnysis mano brolis. Vieną vakarą trenkė durimis ir išėjo. Jam gerai, jis jau dvidešimt ketverių metų ir gali daryti, ką tik nori. Aš tik šešiolikos, tai didelio pasirinkimo neturėjau. Mano tėvai elgėsi kaip maži vaikai — vienas kitą kaltino nebūtais dalykais ir tol kapsėjosi, kol susipykdavo, o tada! Aš niekad, niekad netekėsiu, jeigu meilė į tokią baisią neapykantą pavirsta. Atsimenu, mama pasakodavo, kai aš buvau maža, kaip ji su tėveliu susipažino, kiek jį mylėjo, kokia laiminga buvo, kai jis pasipiršo. O tėvelis tvirtindavo, kad ji buvo gražiausia, įdomiausia, patraukliausia, geriausi*. .. Kad dabar girdėtumėte, kokius epitetus jiedu vienas kitam sako!

     Grįžkime prie mano problemos. Mūsų šeima, bent iki visų tų kvailysčių pradžios, buvo gana demokratiška — kiekvienas (taigi ir aš) turėjo teisę pareikšti savo nuomonę ir būti išklausytas. Kai brolis išėjo iš namų, aš kelis kartus mėginau įsikišti į tėvų ginčus, kalbėti su jais ir prašyti, kad nesipeštų. Tokiais atvejais mama ir tėvas atsisukdavo prieš mane (bent kur dar abudu sutardavo!): aš — kiaušinis — neturiu teisės juos mokyti. Stengiausi tylėti, užsidaryti savo kambaryje, pasileisti garsiai radiją ir jų negirdėti. Taip pat pastebėjau, kad barnius dažniausiai pradėdavo mama — vos tėvas grįžta iš darbo, tuoj ir atidaro savo burną! Man ėmė darytis tėvo gaila. Atrodo, kad aš visuomet tėvą labiau mylėjau negu mamą ir dabar pradėjau stengtis jam pasigerinti: maloniau pašnekinti, padėti, pabendrauti su juo. Mama tai netrukus pastebėjo ir visai padūko. Iš mokyklos aš grįždavau gana anksti, tai ji turėjo gražaus laiko ant manęs bartis. Vieną kartą apliejo mane karšta sriuba, kitą kartą paleido lėkštute ir perkirto kaktą. Namuose darėsi baisu. Tada mano teta (tėvo sesuo) pasiūlė laikinai pas save mane priimti, kol mano tėvai nuspręs, kaip toliau gyventi. Jeigu susitaikys (aš tuo netikiu), grįšiu namo. Nežinau, kas bus, jeigu visai persiskirs. Nenorėčiau pas motiną gyventi. Aš jos beveik bijau. Būtų geriau pas tėvą, bet už vis geriausiai, jeigu galėčiau gyventi su tetos šeima. Pas juos labai jauku ir miela. Aš stengiuosi padėti, prižiūrėdama mažesnius vaikus ir pan., kad nebūtų sunku mane laikyti.

     Taigi, negalėtumėte manęs laikyti pabėgėle iš namų. Mano namai pabėgo. Aš likau be pastogės ir be vietos. Kaip pavydžiu pusseserei, kad ji turi abu tėvus, kurie ją ir vienas kitą myli!

ANGELĖ KALBA

Nesuprantu, kokia čia problema. Man atrodo visai tinkama ir natūralu, kad užaugę vaikai iš namų išeity ir savarankiškai gyventų. Problemą daro tėvai, negalėdami ar nenorėdami vaiky paleisti. Jeigu aš kada turėsiu savo vaiky, tai tikrai nelaikysiu prisirišusi prie savo prijuostės, tegul eina sau. Jie turi savo gyvenimą, o aš savo.

Būtų daug smagiau ir normaliau, jei būčiau galėjusi iš namų išeiti be konfliktų, be motinos ašarų ir tėvo priekaištų. Kažkaip nesmagu ir gana, visgi tėvai, su kuriais teko bent 20 mėtų kartu išgyventi. Kodėl jie negali suprasti, kad man laikas savo sparnus išbandyti, atrasti savarankišką gyvenimą?

Man buvo patogiau gyventi prie universiteto, tai susiradau butą su dviem draugėm. Tėvai baisiai priešinosi, nes buvo įsitikinę, kad aš blogais keliais nueisiu, viena be jų priežiūros. Man rodos, kad jokia priežiūra nepadės, jeigu norėsiu iš kelio eiti. Galiu tai padaryti ir po jy nosimis, jeigu tik norėsiu. Laikas man už save atsakyti, nes visą gyvenimą kiti nesaugos kiekvieną žingsnelį.

Juokingiausia, kad atsitiko lygiai taip, kaip tėvai man pranašavo. Po pirmo pusmečio viena buto draugė metė universitetą ir išsikraustė, o antroji netrukus po to tapo nėščia. Josios berniukas buvo garbingas ir paskubomis ją vedė. Likau bute viena. Buvo daug išlaidy, o mano finansiški ištekliai gana kuklūs. Prisiekusi savarankiškumą, negalėjau juk prašyti tėvą pinigų. Jis būtų pasiūlęs gyventi namie, ir baigta. Gėrų buto draugių ne taip lengva rasti, tai pradėjau rimtai susirūpinti. Mano draugas pasiūlė gerą išeitį, kuri abiem atrodė logiška ir naudinga. Jis įsikraustė pas mane į butą. Dabar tokia mada, ir daug kas taip gyvena. Galbūt vieną dieną mudu sukursime šeimą (draugas yra lietuvis, tai tėvai turėtų tik džiaugtis), o gal išsiskirsime ir nueisime savais keliais. Tuo tarpu taip gyventi abiem patogu ir įdomu.

Žinoma, mano tėvai pakėlė baisiausią

vėją. Turbūt mama svajojo apie savo dukrelę — mane — prie altoriaus su balta suknele ir rūtų vainikėliu. Dabar jos svajonės visai subiro. Kaip galiu jai išaiškinti, kad tai jos, o ne mano svajonės? Jie man kalba apie nuodėmę, bet aš netikiu nuodėmėmis. Man kalba apie nedėkingumą, o aš nesuprantu, ko jie nori? Aš neprašiau, kad tėvai mane gimdytų ir augintų, tai buvo jų pačių norai. Kodėl turiu būti jiems taip dėkinga, kad visą savo gyvenimą šokinėčiau, lyg už virvutės tampoma medinė lėlė? Jie mane užaugino, ir už tai dėkoju, bet dabar jau mano eilė savarankiškai pasirūpinti savo likimu. Jeigu aš darau klaidas, tai mano klaidos; jeigu susilauksiu blogo gyvenimo, tai bus mano pačios kaltė, ir tėvai neturėtų jausti atsakomybę už mano elgesį. Žinau, mama gėdinasi kam nors pasakyti, kad jos Angelė gyvena su vyru be vedybų. Čia tai nieko negaliu padėti. Savo gyvenimu esu patenkinta, man gerai, ir mano tėvams turėtų to visiškai užtekti. Argi tėvai visą laiką nekalba, kad trokšta laimės savo vaikams? Taigi jie savo tikslą pasiekė, turėtų jaustis patenkinti ir ramūs.

ANGELĖS MOTINA PASISAKO

     Ačiū, kad parodėte dukters rašinį. Gal aš dabar geriau suprasiu jos galvoseną. Dažnai galvojau, kad kažkaip mano kaltė, jog Angelė pasirinko tokį gyvenimą, kad aš kažkur padariau pagrindinę klaidą ją augindama, auklėdama. Dabar matau, kad esu nekalta. Ar tai mūsų laikų pažymys — šis nesilaikymas jokių moralės ir pagarbos tėvams dėsnių? Kaip gali protinga, užaugusi mergina, universiteto studentė, nesuprasti, kad tėvų meilė neužsukama lyg vandens srovė, vaikams tam tikro amžiaus sulaukus. Ji kalba apie savo sparnų išmėginimą ir nemato, kad vis dėlto yra skirtumas tarp žmonių ir paukščių. Paukščiai patys išstumia vaikus iš lizdo, kad savarankiškai skrajotų, ir veja šalin, jeigu kuris mėgina į lizdą sugrįžti. Su žmonėmis kitaip. Meilė ir rūpestis vaikais niekad nepasibaigia.

     Su Angele neįmanoma susišnekėti. Ji nori būti moderni, nepriklausoma. Mes jai esame pasenę, nusibodę, mūsų vertybės net juokingos, o pažiūros į gyvenimą — atgyvenę. Varge mano, mudu su vyru dar net 50 metų neturime! Jaunimas dabar gyvena šūkiu: "jeigu smagu, tai daryk!” Smagu gyventi su draugu be įsipareigojimų, be atsakomybės, smagu palikti tėvų namus, smagu nesilaikyti jokių dorovės dėsnių. . . Angelė ne pirmoji ir ne paskutinė. Ji mano, kad aš gėdinuosi jos elgesio. Iš tikrųjų ne viena jos amžiaus lietuvaitė iš mano pažįstamų šeimų ratelio panašiai yra pasielgusi. Čia jau ne naujiena. Mes guodžiame vieni kitus ir stengiamės suprasti, kodėl viskas taip susiklostė. Mano kartos jaunuoliai taip nebūtų drįsę padaryti. Ar mes dėl to nebuvome laimingi? Bent aš negaliu skųstis. Ištekėjau už mylimo vyro, "neišmėginus” vedybinio gyvenimo prieš vestuves, ir nieko nekenkė. Auginom vaikus, mylėjome vienas kitą ir juos, mylėjome Dievą. Argi visa tai jau taip pasenę dalykai? Net ir mano kartos žmonės keičiasi — tokie laikai. Anksčiau skyrybos ir naujos vedybos buvo labai retas įvykis, o dabar jau beveik kasdienybė. Ką norėti iš jaunimo, jeigu vyresnieji vaikosi tik savanaudiškus malonumus. Niekas nenori truputį pakentėti, nusileisti, pakelti nusivylimus, nesmagumus. Viskas tik sau, tik savo naudai, savo malonumui. Dabar savanaudiškumo amžius. Mūsų Angelė jam pasidavė. "Labai gaila, tėve ir mama, kad jums širdis skauda. Čia ne mano kaltė, bet jūsų pačių. Jeigu nesugebate priimti mano elgesio be priekaištų, tai čia jūsų problema”. Ką jai galime sakyti, kaip įtikinti? Sukandę dantis kenčiame ir meldžiamės, kad ji netrukus išaugs iš šio laikotarpio ir supras tokio gyvenimo neteisingumą.

     Jeigu kas turėtų atsakymą į šiuos klausimus, mes būtume labai dėkingi. Gal kam pavyko teigiamai išspręsti šias painiavas, mes esame visiškai bejėgiai. Turėdami dvi jaunesnes mergaites, rūpinamės, kad jos gali pasekti savo sesers pavyzdžiu. Kaip apsaugoti jas nuo tokio žingsnio? Niekad mums taip labai patarimo ir pagalbos nereikėjo, kaip šiandien, o net nežinome, kur atsakymų ieškoti...