A. Saulaitis, S.J.

    "Ką tu darai visą dieną?” klausia stovyklautojas kapeliono.

    Ligi šiol daugumas lietuvių jaunimo stovyklų turėjo savo dvasios vadus, kapelionus. Nelengva parapijoje ištisus metus dirbančiam kunigui savo atostogų dvi savaites skirti ne tiek patogiam stovyklos gyvenimui, nelengva ir kitoje įstaigoje tarnaujančiam jungtis į intensyvią progą pabūti su jaunais žmonėmis, kurie vadinami mūsų tautos ateitimi. Kruopščiai paruoštos stovyklos programoje yra užsiėmimų, pokalbių, darbelių, vakarų, sporto. Tai studentų, šeimas auginančių jaunimo vadovų, dirbančių savoje profesijoje jaunų žmonių ar labiau prityrusių nuopelnas. Kol kas reta stovykla teturi religinės programos vedėją, tai religinę programą tenka ruošti pačiam kunigui. (Tai yra, ne kiekvienas kunigas, sako žmonės, tuo pačiu yra ir tobulas tikybos mokytojas ar jaunimo kapelionas, ar religiniais pagrindais veikiančios organizacijos dvasios vadas).

    Kitataučių tarpe, sakoma, nėra įprasta stovykloje turėti nuolatinį kapelioną. Viena priežastis — per daug stovyklų, per maža dvasininkų, kurie galėtų nuo kitų darbų, ypač savaitgalį, pasitraukti. Sekmadienį ar šventą dieną pakviečia pamaldoms kunigą arba įsijungia į miestelio Mišias (ar kitos tikinčiųjų bendruomenės pamaldas). Kai kurie valstybiniai parkai sekmadieniais turi pamaldas ar net nuolatinį kapelioną, kaip ir didesnės stovyklos (pavyzdžiui, skautų tarptautinės džiamborės). Bet kai stovyklaujama daug (JAV vasarą per 40 milijonų asmenų), ne viskas įmanoma. Lietuviai vasarotojai kai kuriose vietose pasikviečia dvasininką ir susirenka kartu susitelkti.

    Žinoma, jeigu stovykloje būtų tik bet kokie vaikai nuo gatvės, tai būtų galima pro pirštus žiūrėti ir paviršutinišką ar grynai "oficialią” religinę programą suorganizuoti paskubomis be didelio sąžinės graužimo. Dvidešimties minučių Mišių visai stovyklai (kad nesutrukdytų programos) ar stovyklautojų būreliui pakaktų, sekmadienį pasakius pamokslėlį ar susitelkimo vakarą paįvairinus apeigas. Bet kai stovykloje yra lietuviukai, kurių proseniai buvo knygnešiai ar savanoriai, seneliai ar tėvų dėdės laisvės kovotojai, seneliai ar tėvai išnešė lietuvišką dvasią per karo ugnį, ją ugdė naujuose kraštuose ir todėl, kad pasitarnautų Lietuvai, tai stovyklos religinės programos reikalavimai turėtų prilygti tam, ko tokių asmenų palikuonys yra verti — net dar nesvarstant pačių stovyklautojų troškimų ar teisių.

    Stovykloje yra daug natūralių susitelkimo valandėlių, net kasdien: būrelio ar visos stovyklos ryto malda, maldelės prie stalo, tyla po laužo ar kitos vakarinės programos, ėjimas gamtos takeliu, lietaus lašų garsas ant palapinės stogo, rami valandėlė su draugu prie ežero, sėlinimas prie paukščių ar žvėrelių, gamtos tylus stebėjimas, nakties žvaigždės. Jeigu stovyklos vadovybė pati gerbia ir sudaro sąlygas vaikams gerbti šias progas, tai jaunas žmogus gali lengviau susiimti, pajusti, viduje susiderinti, išlyginti ir pagilinti santykius su kitais bendrai išgyventa paslaptinga valandėle. Stovyklautojams stovykla nebėra tik užsiėmimų pynė laikui be didelio išdykavimo ir toli nuo miesto praleisti.

    "Ką tu veiki visą dieną, kunigėli?”

    Geroje stovykloje pamaldas paruošia stovyklautojų būrelis su kiek prityrusiu vadovu ar vadove. Mišių skaitymų, maldų, apeigų ir giesmių ruošą tenka taip suplanuoti, kad stovyklautojai sugebėtų uždavinį atlikti ir kad visi grupelės nariai būtų užimti. Retai kada galima paduoti Naująjį Testamentą ir tik prašyti kelis skaitymus parinkti, nors Lietuvoje išleistame Naujajame Testamente yra kelios puikios turinio rodyklės. Aiškūs nurodymai būrelio vadovui padeda, bet dažnai reikia būti kartu ir, reikalui esant, padėti. Dalį pamaldų paruošia pats kunigas, parinkdamas Eucharistinę ir kitas maldas, įpindamas žodelį vienur kitur, supindamas vaikų paruoštas dalis. Kasdienes pamaldas paruošti gali trukti valandą (ypatingesnes — dvi), jaunimo ruoša — pusvalandis ar 45 min. Jeigu stovykla didesnė ar yra vadovų mišios, ruoša padvigubėja.

    Susitaikymo (atgailos) sakramentas dažnai švenčiamas bendruomeniniu būdu ir amžiaus grupėmis. Jį irgi paruošia patys stovyklautojai pagal iš anksto išgalvotą schemą ir parūpintas priemones. Jei yra vaidinimėlis ar dramatinis skaitymas — reikia Šv. Rašto ištrauką perrašyti balsams, kai kur įterpti sklandesnį išsireiškimą, kuris lengviau jaunimui suprantamas (čia tenka palyginti su vaikams vertimais kitomis kalbomis). Koks religinis darbelis ar liturginė vėliava taip pat prašosi vadovų talkos. Neretai keistai suprantamą "išpažintį” kiekvienai grupei reikia išaiškinti, padėti vaikams ar jaunimui įžiūrėti sakramentinės šventės esmę, jeigu jie dar neturėję progos tokiose apeigose dalyvauti.

    Liturginę programą papildo pokalbiai, pašnekesėliai, vakaro malda (pagal dienos mintį ir pergyvenimus, stovyklautojų bei vadovų nuotaikas). Pokalbius vaikams (ir žmonėms!) palydi vaizdinės priemonės — piešiniai, nuotraukos, brėžiniai, žemėlapiai, religinių pratimų lapai, dramatinių skaitymų egzemplioriai, atsarginė medžiaga, jeigu liktų laiko ar nuotaikos. Įdomesnės ištraukos ir religinė programa (kaip ir liturginės šventės) vertinama vadovų pasitarime. Jeigu pokalbiai neskirti vien laikui užpildyti, pats vedėjas turi sau išsiaiškinti, kokį tikslą nori pasiekti ir kokiu būdu, kad stovyklautojai įgytų savo gyvenimui naudingų pažiūrų, pergyvenimų palaipsniui nuo pirmos iki paskutinės dienos kateketiškai prasminga tvarka.

    Lietuvių jaunimo stovyklose ir organizacijose dar nėra išvystyta amerikiečių populiari "counselling” programa — kad stovyklautojai normaliai (kaip ir mokyklose) pasikalbėtų su kapelionu ar kitu suaugusiu žmogumi. Todėl kunigui ar kitam vadovui tenka kalbinti atskirai stovyklautojus, jei jie patys neateina į kunigo namelį ar nepasigauna dvasios vado iškyloje, tarp užsiėmimų, po pamaldų ar kita proga. Ne veltui rengėjai, kviesdami kunigą stovyklon, prašo, kad kunigas kartu žaistų, plaukiotų, būtų arti ir kiek galima kartu su stovyklautojais. O kad galėtum atidžiai klausytis, įžvelgti jausmus ir nuotaikas, kurios už tariamų žodžių slypi, reikia būti išsimiegojusiam! Kiek mūsų vaikų ir jaunimo mato kunigą arčiau, negu už altoriaus šventadienį? Stovykla — puiki proga mūsų jaunimui pasinaudoti galimybe išsikalbėti, pasitarti.

    Vadovų pasisakymuose aišku, kad jie patys vakare, rytą ar kita proga meldžiasi už stovyklautojus. Ir ne vien iš artimo meilės ar globos jausmo, bet todėl, kad stebi ir jaučia Viešpaties veikimą jauname žmoguje, jo kovą su savim, už save, už savo draugus, jo (ar jos) jautrumą gyvajam Dievo žodžiui. Taip ir kapelionas nori ne tik "sau” susitelkti, mintis sugaudyti, su Viešpačiu pabūti, bet ir "apmelsti” kiekvieną savo parapijos narį, nuo mažiausio iki vyriausio. Tik vėlai užgęsta žibintas kunigo namelyje.

    "Ką tu veiki visą dieną, kunige?”