R. Bernotėnienė

    —    Labas, — mestelėjo, trinktelėjęs durimis.

    —    Sveikas,— sekė lakoniškas atsakymas. Sušiugždėjo kabinamas lietpaltis, o po to sugriaudėjo:

    —    Kur mano šlepetės?

    —    Nedidelis ponas, gali pasiieškoti, — pasigirdo atsakymas.

    —    Amžina velniava! Kiekvieną kartą kur nors nugrūda. Ot prakeikti namai!

    —    Pasiieškok geresnių, jei šitie nepatinka! — dialogas tęsėsi toliau, keldamas skleidžiamų garsų toną vis aukštyn.

    Barnis užvirė, užkunkuliavo, sutrinko durys, pabiro ašaros, o paskui balsų duete ryškia gija nuvingiavo: "Tu suėdei mano gyvenimą”; "Tai tu suėdei manąjį”...

    Paskui įsiviešpatavo tyla. Tyla, grėsminga kaip Damoklo kardas. Vaikai baukščiai dairėsi į užverktas motinos akis ir tėvo stipriai sukąstus žandikaulius.

    Tokia tyla tęsėsi dvi paras. Paskui jis paskambino jai į darbą: girdi, platina bilietus į teatrą — imti ar ne? Ji panoro. Vakare ėmė aiškintis: jis darbe turėjęs nemalonumų, įvėlęs apskaičiavimuose klaidą ir gavęs iš viršininko pylos. Užtat ir grįžo suirzęs, pasąmonėje nusiteikęs išlieti savo irzlumą.

    O dabar pažvelkime į šią situaciją iš šalies ir pasistenkime ją taip pakoreguoti, kad nekiltų konfliktas.

    Vyras: tegul ir suirzęs, bet nuteikęs save, kad šeima — užuovėja nuo visų negandų bei nuoskaudų, kad kaip tik šeimoje jis gali atgauti prarastą pusiausvyrą, ir tos nelemtos šlepetės — prisiversk nusišypsoti, nepamiršk, kad egzistuoja humoro jausmas, kad žmona taip pat po darbo, pavargusi, grįžusi tuoj puolė į virtuvę, ir netrukus ant stalo garuos kažkas karšto, skanaus. Pareis vaikai, papasakos savo naujienas, su jais pajuokausi, pasiginčysi, gal sužaisi šachmatų partiją, o gal per televiziją stebėsite koncertą ar rungtynes. . . Ir nemalonios nuosėdos, likusios po darbo dienos, atslūgs ir virs pasiryžimu atidžiau dirbti, nes juk viršininkas buvo teisus. . .

    Žmona: jau iš vyro pasveikinimo supratusi, kad jis grįžo prastos nuotaikos, kyštelėjo iš virtuvės galvą, nusišypsojo, parodydama džiaugsmą jam sugrįžus, o šiam pasigedus šlepečių, paaiškino, kad dukra šiandien tvarkė butą ir, matyt, rado joms geresnę vietą, o gal — tai atleistina, jai tik dvylika metų — paliko nelemtąsias šlepetes kitoje vietoje, ir taip nesunku jas surasti. O paskui sės prie stalo, kartu vakarieniaus ir švelniai išsklaidys vyro emocijas, sutrikdžiusias įspūdžius.

    Bet tai žiūrint iš šalies...

    O mūsų buityje kasdien kurioje nors šeimoje kyla konfliktai, kunkuliuoja aistros, keikiamas šeimyninis gyvenimas, ir tik daug vėliau susimąstoma bei stengiamasi atgaminti konflikto priežastį, kurią neretai sunku ir atsekti: ne vietoj padėtos šlepetės ar nemeilus žodis, ištrūkusi saga ar pamirštas nupirkti sviesto svaras. O jei tokie konfliktai dažni, daroma skubota išvada: nesutapo charakteriai, ne gyvenimas, o pragaras, reikia skirtis... Neretai tokių konfliktų liudininkais būna vaikai, jie baukščiai dairosi į tėvus, laukdami nesulaukdami susitaikymo valandėlės. Kartais tos valandėlės virsta valandomis, dienomis, savaitėmis, mėnesiais, kartais — tai tik lyg trumpas atokvėpis tarp dviejų naminių atakų.

    Kur dabar žvelgti — į priekį ar atgal? Pažvelkime atgal. Neabejoju — tie, kurie svaidosi skaudžiais žodžiais ir akinančio pykčio įkvėpti, būna labai išradingi, rasdami labiausiai žeidžiančius žodžius, nors dažnai neįdeda į juos tikrosios prasmės, kažkada buvo mažaisiais liudininkais tokių barnių savo namuose. Gal dažnas iš jų prisiekdavo savo busimąją šeimą kurti naujais pagrindais, be triukšmo ir menko vėjelio sukeliamų audrų, bet, deja, anot liaudies, įpratimas — antras prigimimas. Nuo mažens nepratinami tramdyti savo jausmų, į menką dirgiklį atsakydami irzlumu, riksmu ar ašaromis, jie ir užaugę, sukūrę savo šeimas, nesugebės būti kitokie, na, nebent medaus mėnesį — iki pirmo nesusipratimo.

    Rimtas dalykas — elgesio kultūra, jausmų kultūra, padedą žmonėms neprarasti savo žmogiško veido didžiausiose konfliktinėse situacijose — ar tai būtų darbe, ar namie, ar bestovint eilėje. Sako, šypsena ir geras žodis nieko nekainuoja, o kokia didelė jie dovana kitam žmogui. Nekainuoja? Kartais taip. O kartais tam, kad nusišypsotum, reikia didelės vidinės mobilizacijos nugalėti vidų draskančias neigiamas emocijas.

    Bet tos pastangos atsiperka dešimteriopai. Padovanojęs šypseną ir gerą žodį kitam, dažniausiai esi apmokamas tuo pačiu pinigu. Ir, žiūrėk, irzlumo debesėlis išsisklaidė, aplink ir žmonės mielesni pasidarė, ir nuotaika darbingesnė.

    Taigi, jausmų ir elgesio kultūra. Grįžkime į N. šeimą, nuo kurios pradėtas pasakojimas, prie tų nerimo apimtų vaikų, laukiančių nesulaukiančių tėvų susitaikymo. Ir nepsichologas pasakys, kiek neigiamų emocijų sukelia šeimose nerami, triukšminga, įelektrinta nuotaika, o pedagogai pridurs, kad neretai dėl tokios nuotaikos vaikai į klasę ateina išsiblaškę, nedėmesingi, neatlikę namų darbų, irzlūs. Gavę blogą pažymį, jie namie sukelia naują įniršio, pasipiktinimo bangą, barami, net mušami. Ir nesusimąsto brangieji tėveliai, kad jie patys vaiko nesėkmių kaltininkai. Aš jau nekalbu apie alkoholikų, chroniškų girtuoklių šeimas — čia kita tema pokalbiui. O N. šeima — šiaip visai normali. Kad pasibara — nėra namų be dūmų. Bet kaip tie dūmai akis graužia!

    Vienas teisininkas pasakojo apie skyrybų bylą, kurioje abu sutuoktiniai, norį nutraukti santuoką, kaip argumentą pateikė "charakterių neatitikimą”. Pradėjus aiškintis, kur slypi to neatitikimo esmė (namie du nedideli vaikai), sutuoktiniai taip ir nesugebėjo išaiškinti. Tiesiog — dažnai barasi. Dėl ko? Po ilgo galvojimo vyras pakartojo: "Baramės, kabinėjasi dėl menko nieko”. Žmona žodžių neieškojo: jis trinksi durimis, vieną kartą net nusikeikė — vaikų akivaizdoje! Ir šiaip — nesugyvenamas.

    Teismas nepatenkino jų prašymo. Auga vaikai, tereikia būti pakantesniems vienas kitam, atlaidesniems, labiau tvardytis, žodžiu, kad ir vėlai, bet mokytis elgesio kultūros abėcėlės. Ar padės šie patarimai šeimai? Jei jie labai norės savo ir savo vaikų labui — taip! Gal ne iš karto, gal dar bus nukrypimų, gal dar ne kartą trinktelės durys, bet argi žmogus toks bevalis, minkštakūnis, kad, suprasdamas reikalo svarbą, nesugebės atsisakyti savo neigiamų įpročių? Tuo labiau, kad — nori ar nenori — būtina įsisąmoninti: šeimos klimatas nulems didžia dalim vaikų charakterius, jų sugebėjimą tvardytis, būti dėmesingais vienas kitam, žodžiu, bus jausmų ugdymo mokykla. O kas iš mūsų netrokšta laimės savo vaikams?

    Visi šie apmąstymai gali sukelti mintį, kad dėl vieno kaprizų siūloma atsisakyti principų. Toli gražu ne! Yra dalykų, kurių negalima atsisakyti ir kylant triukšmui, ir paskelbus tylos boikotą. Bet smulkmenos, tos nelemtos smulkmenos. Ir tonas, ir žodžiai. Tegul tik atsistoja viskas į savo vietą, tegul įnirtusį žvilgsnį nugesina šypsena. Net jei ir labai sunku nusišypsoti.