P. DAUGINTIS, S.J.

     Dabar dažnai tenka girdėti, kad ir pasauliečiai turi teisę dalyvauti Bažnyčios reikalų tvarkyme, o ne tik "savo bažnyčią padėt išlaikyti”, kaip anksčiau buvo mokoma penktuoju Bažnyčios įsakymu. Ne tik kunigai, bet ir pasauliečiai sudaro Bažnyčią ir vykdo jos uždavinius.

     Visų katalikų pasauliečių teisių (tad ir pareigų) pagrindas yra tiesa: ne tik kunigai yra pašaukti į kunigystę, bet ir pasauliečiai. Mat, krikšto ir sutvirtinimo sakramentais tikintieji yra tapę panašūs į Kristų. Jie tampa sujungti su Kristaus žmogiškai dievišku gyvenimu, todėl jie dalyvauja Kristaus kunigo, pranašo ir karaliaus galioje arba, kaip anksčiau sakydavo, Kristaus kunigo, mokytojo ir ganytojo galioje. Šį kartą pasvarstysime apie jų dalyvavimą pranašiškoje galioje.

     Tai aiškiai sako II Vatikano susirinkimas dogminėje konstitucijoje apie Bažnyčią (Lux Mundi, 12 ir 35 nr.): "Šventoji Dievo tauta taip pat yra pranašaujamosios Kristaus galios dalininkė... Kristus, didysis pranašas, ir savo gyvenimo liudijimu, ir savo žodžio galia paskelbęs Dievo Karalystę, pranašavimo uždavinį vykdo toliau. . . Tam panaudoja ne vien hierarchiją, bet ir pasauliečius, kuriuos paskiria liudininkais ir apdovanoja tikėjimo nuovoka bei žodžio malone, kad Evangelijos šviesa sušvistų kasdieniniame jų šeimos ir visuomenės gyvenime”.

     Taip Dievas per pranašą Joelį buvo paskelbęs: "Paskutinėmis dienomis, — sako Dievas, — aš kiekvienam kūnui išliesiu savosios Dvasios. Tuomet jūsų sūnūs ir jūsų dukterys pranašaus, jūsų jaunuoliai matys regėjimus, o jūsų seniai sapnuos sapnus” (Apd 2,17).

PIRMYKŠTĖJE BAŽNYČIOJE

     Tą pažadą Dievas vykdo. Apaštalų darbų knygoje aprašyta, kad ne tik apaštalai, bet ir daug pirmųjų krikščionių, gavę Šv. Dvasią, turėjo pranašavimo galią ir kitas dvasines dovanas. Šv. Paulius pranašystės dovaną labai vertino. Jis pranašus mini tuoj po apaštalų: "Ir tuo būdu Dievas kai kuriuos paskyrė Bažnyčioje pirmiausia apaštalais, antra — pranašais, trečia — mokytojais; paskui eina stebuklų darymas, po to gydymo dovanos, pagalbos teikimas, vadovavimas, įvairių kalbų dovanos” (I Kor 12, 28). O laiške Efeziečiams rašo: "Vadinasi, jūs jau nebesate ateiviai nei svetimi, bet šventųjų bendrapiliečiai ir Dievo namiškiai, užstatyti ant apaštalų ir pranašų pamato” (Ef 2,19-20).

     Pirmykštėje Bažnyčioje jie atliko pirmaisiais dviem amžiais didelę pranašų tarnybą: Dievo įkvėpti kalbėdavo jo vardu, mokydavo, ragindami, įspėdami tikinčiuosius, guosdami persekiojamuosius, galingu žodžiu ir ateities įspėjimu liudydami, kad Jėzus yra Viešpats Kristus, t.y. Dievo Sūnus, Išganytojas.

     Vėliau pranašų buvo mažiau. Prie to prisidėjo klaidingų pranašysčių skelbimas, gnosticizmas ir montanistų sektos pranašiškos dovanos perdėtas vertinimas bei piktnaudojimas. Tačiau ir vėlesniais amžiais netrūko pranašiška galia apdovanotų tikinčiųjų. Beveik visi vienuolijų ir kongregacijų steigėjai buvo tokie žmonės.

DABARTINĖJE BAŽNYČIOJE

     Mes žodžiu "pranašas” visuomet suprantame tokį žmogų, kuris atspėja ateitį, nusako būsiančius įvykius. Tačiau Šv. Rašto ir bažnytinėje kalboje šis žodis vartojamas daug platesne prasme. Ateities išpranašavimas laikomas tik ženklu, kad tas žmogus tikrai kalba Dievo įkvėptas ir apie Dievo norėtus dalykus. Bet svarbiausias pranašo uždavinys — liudyti Dievą, jo valią, Jėzų Kristų, jo mokslą ir jo darbus. Pranašu vadinamas tas, kuris skelbia Kristaus mokslą ne tik žodžiu, bet ir savo gyvenimu bei pavyzdžiu. Tai yra prieinama kiekvienam pasauliečiui. Kiekvienas krikščionis turi šią pareigą. Kiekvienas turi pareigą plėsti ir tobulinti Kristaus įsteigtą karalystę savo aplinkoje, šeimoje, įmonėje, mokykloje ir t.t. Atsiradus tinkamai progai, jis turėtų skelbti linksmąją naujieną (t.y. evangeliją), aiškindamas apie Kristaus meilę, apie jo įsteigtą Bažnyčią ir pan.

     Pagal anksčiau minėtą II Vatikano susirinkimo dokumentą, pasauliečiai dalyvauja Kristaus pranašiškoje galioje, liudydami Dievą ir Kristų įvairiausiais būdais, pvz.: uoliai ir sąžiningai dirbdami; maloniai, kantriai ir kaip galima tobuliau atlikdami savo tarnybos pareigas; stengdamiesi vis tobulėti savo profesijoje ir t.t. Tai yra Kristaus mokslo liudijimas, nes Kristus liepia sąžiningai padėti artimui.

     Šv. Paulius laiške Korintiečiams sako: "Kiekvienas iš Dievo turi savo dovaną, vienas šiokią, kitas kitokią” (I Kory,7). Galima taip pat sakyti, kad kiekvieno žmogaus profesija ar užsiėmimas yra jam tokia Dievo dovana, jo pašaukimas. Dievas nori, kad žmogus ta dovana jį garbintų, jam ir artimui tarnautų ir pats taptų laimingas. Tame pašaukimo darbe žmogus pasinaudoja ir Šv. Dvasios dovanomis: protingumu, išmintimi, mokslu, patarimu, tvirtumu... Tai ypač reikalinga darbuose, apimančiuose platesnius gyvenimo ir veiklos barus. Tad reikėtų stengtis persunkti profesinį, ekonominį, kultūrinį, politinį ir bet kokį kitokį bendruomeninį gyvenimą žmogaus asmens ir jo pagrindinių teisių vertinimu aukščiau už viską. Visur reikia teisingumo, solidarumo, artimo meilės.

LIUDYTI VILTĮ IR POMIRTINI GYVENIMĄ

     Visose tose Dievą, Kristų ir Evangelijos jėgą liudyti padedančiose dorybėse ir dovanose yra žymus pranašiškas elementas, liudijantis krikščioniškąją viltį ir busimąjį pomirtinį gyvenimą — tobulą tos vilties išsipildymą. Mat, pasaulietis katalikas, protingai, išmintingai ir sąžiningai atlikdamas savo pareigas, parodo kitiems, kad jis turi viltį, jog tokiu būdu padės jiems siekti gėrio ir vengti blogio. Tuo pačiu jis parodys kitiems ir pomirtinio garbingo gyvenimo viltį. Daugelis aplinkinių žmonių pastebės, kad kiti to kataliko uolių, sąžiningų ir didelių pastangų nepastebės, dažnai neįvertins, tad jie supras, kad jis turi viltį, jog už visa tai bus atlyginta amžinajame gyvenime.

     Ir tuo labiau ta viltis švies ir kris į akį kitiems, kuo labiau tas žmogus turės kovoti su savo paties silpnybėmis, su nepalankiais, blogais ir sumaterialėjusiais darbo ir visuomeniškos veiklos bendradarbiais, su vilionėmis į apsileidimą ir nesąžiningumą, į vienokį ar kitokį kitų išnaudojimą darbe, tarnyboje, bendruomeniškoje veikloje. . .

     Pagal anksčiau minėtą II Vatikano susirinkimo dokumentą, pasauliečiai katalikai yra pajėgūs dar našiau dalyvauti Kristaus pranašo galioje kai kuriose gyvenimo srityse.

     Vedybinaime ir šeimyniniame gyvenime "būti vienas kitam bei vaikams tikėjimo ir Kristaus meilės liudininkais. Krikščioniškoji šeima yra ir mokykla saviesiems, ir apaštalavimui bei garsiai skelbia ir dabartinės Karalystės dorybes, ir busimojo gyvenimo viltį. Savo gyvenimu ir pavyzdžiu ji pasmerkia nuodėmės pasaulį ir apšviečia tuos, kurie ieško tiesos”.

     Tiesiogiai dalyvauti mokymo ir kitokiame evangelizacijos darbe, padedant dvasiškiams, pvz. katekizacijoje, jaunavedžių paruošime moterystės sakramentui, jaunimo bei suaugusiųjų draugijose ir pan.

     Kai trūksta dvasiškių arba kai jie yra siaučiančio persekiojimo trukdomi, perimti kai kurias jų pareigas, pvz. vadovauti žodžio liturgijai, dalinti Komuniją, krikštyti, padėti jaunavedžiams atlikti moterystės sakramento apeigas.

PRANAŠAVIMO CHARIZMA

     Prie įprastinės dovanos dalyvauti savo pranašystės galioje Kristus per Šv. Dvasią prideda kai kuriems asmenims dar ypatingą dovaną — pranašavimo charizmą. Turintieji šią dovaną kartas nuo karto gauna Dievo įkvėpimą pasakyti jo vardu žmonėms didesnės ar mažesnės reikšmės dalyką įvairiuose susibūrimuose, susirinkimuose, konferencijose, kongresuose. Tokių žmonių paskutiniais dešimtmečiais vis daugiau pasirodo Katalikų Bažnyčioje, pvz. charizmatinio atsinaujinimo dalyvių tarpe.

     Kaip jau minėta, šv. Paulius rašė, kad pirmykštė Bažnyčia buvo pastatyta ant apaštalų ir pranašų pamato. Tokių pranašavimo ir kitokių charizmų turinčių žmonių tikrai reikia ir mūsų laikų Bažnyčiai. Jie padeda Bažnyčiai atsinaujinti, tapti ženklu ir gyvu vienybės bei taikos centru tikintiesiems, o netikintiesiems — išganymo sakramentu.

     Jie taip pat palaiko paskiruose katalikuose ir Bažnyčioje gyvąją dvasią, išmuša iš laikymosi vien raidės, rutinos, atgyvenusių formų. Jie šaukia į vidujinį atsinaujinimą ir išorines reformas, naujus kelius ir uždavinius.

     Be abejo, jie gali perdėti ar skelbti klaidinančias pranašystes. Jau Paulius, tai pastebėjęs, rašė, kad pranašystės turi derintis su paskelbtosiomis tikėjimo tiesomis ir būti naudingos Bažnyčios statymui, t.y. palaikymui, plėtimui, atsinaujinimui.

     Spręsti apie pranašysčių tikrumą, deramą jomis ir kitomis charizmomis naudojimąsi, kaip skelbia II Vat. susirinkimas, priklauso tiems, kurie Bažnyčiai vadovauja. Jiems ypač dera negesinti dvasios, bet ištirti ir pasilaikyti, kas gera (plg. 1 Tęs 5,12,19- 21).

     Baigiant trumpai galima pasakyti, kad tiek tikėjimo išlaikymas, tiek Bažnyčios atsinaujinimas ir išsilaikymas, tiek žmonijos išsigelbėjimas iš materializmo, bedievybės ir gresiančio karais sunaikinimo reikalauja labai stiprios pranašiškos pasauliečių veiklos. Jie savo liudijimu, įgyvendinimu Kristaus mokslo ir meilės, savo mokymu ir žodžiu šaukia savuosius ir netikinčius prie Dievo, šaukia į pasitaisymą, atsakomingumą prieš visų Kūrėją Dievą, rodo kelią į išsigelbėjimą, susitaikymą, vienybę, taiką ir solidarumą. Kiekvienas katalikas turi pasiklausti, koks yra jo liudijimas, kiek sąmoningai ir ryžtingai jis dalyvauja šioje veikloje.