STASYS YLA

     Skausmas mums yra nemalonus, ar jis bus mūsų ar kitų. Kančia visuomet nemaloni. Mes bėgam nuo kančios instinktyviai; bėgam dėl to, kad ji, mums atrodo, atima tai, kas svarbiausia — džiaugsmą ir laimę. Mes norime džiaugtis, norime juoktis, o ne kentėti.

     Bet ar iš tikrųjų kančia tik liūdesį neša? Ar ji negalėtų nešti džiaugsmo? Jei žmogus teturėtų vieną — jautulinį instinktą, tai būtų teisus, iš kančios nelaukdamas nieko gera. Bet žmogus turi dar kitą — dvasinį instinktą, kuris kančioje jaučia ne žmogaus sunaikinimą, bet patobulinimą. Jis numano, kad tikrieji gyvenimo džiaugsmai vargiai galimi be skausmų, vargo ir liūdesio. O jeigu ir galimi, tai nėra tokie patvarūs ir brangūs. Argi būtų taip mielas pavasaris, jeigu jis ateitų ne po kietos žiemos? Mes bėgam instinktyviai nuo skausmo dėl to, kad jis mums, rodos, atima džiaugsmą ir laimę. Kaipgi jis galėtų duoti tai, ką, mūsų manymu, atima?

     Mat, žmogus, turėdamas ne tik jautulinį, bet ir dvasinį instinktą, įžiūri gyvenimo įvykiuose gilesnį ryšį. Kančioje jis mato ne žmogaus ir žmonijos sunaikinimą, bet patobulinimą. Jis numano, kodėl Velykos ateina po gavėnios. Ne dėl to, kad jos tokia eile yra mūsų minimos. Ne. Velykų džiaugsmas — tai tikras gavėnios liūdesio ir skausmo vaikas. Net gyvybė, kuri yra brangiausias mūsų džiaugsmas, argi būtų gaunama ir išlaikoma be skausmo? Jau ir grūdui reikia apmirti, kad iš jo išaugtų naujų grūdų. Ir Kristus juk sako: "Iš tiesų, iš tiesų sakaus jums, jei kviečių grūdas nekris į žemę ir neapmirs, jis pasiliks vienas, o jei apmirs, jis duos gausių vaisių” (Jo 12,24). Tai tinka ir fizinės, ir dvasinės gyvybės palaikymui. Argi motina ne po didelio skausmo paima ant rankų kūdikį ir priglaudžia prie savo širdies? Tad ar galima manyti, kad ir dvasinei gyvybei išlaikyti nereikia aukų? Ir Kristus sako, kad kas paaukoja gyvybę šiame pasaulyje, išlaikys ją amžinajam gyvenimui (plg. Jo 12, 25).

Algimanto Kezio, S.J., nuotrauka

     Taip, kas paaukoja savo gyvybę šiame pasaulyje, dar jos nepraranda. Paaukotos gyvybės vaisiai kartais būna taip dideli, kad jais remiasi tautų laisvė ir nepriklausomybė. Argi negrąžino laisvės prancūzų tautai Orleano Mergelės mirtis? O mūsų tautos knygnešių vargas, kančios, kalėjimai ir Sibiras, mūsų savanorių mirtis kovos lauke ar neparuošė , ar neatnešė mums turėtosios nepriklausomybės? Ar pirmųjų krikščionių kankinių kraujas neišugdė Bažnyčios, ar nebuvo sėkla naujiems krikščionių būriams atsirasti? Taip, kančia ir mirtis dažniausiai būna ne be prasmės.

     Kančia retai kada būna beprasmiška. Be abejo, didžiausios reikšmės dvasinei pasaulio gyvybei išgelbėti ir palaikyti turėjo ir tebeturi Kristaus kančia ir mirtis. Štai kodėl Bažnyčia kasmet primena ją krikščionims. Tam yra skirtas ir gavėnios laikas, ypač Didžioji savaitė. Bet ne tik Kristaus kančiai ir mirčiai prisiminti ji yra skirta. Ji primena ir žmogui jo paties kančias. Ar Bažnyčia, kalbėdama apie Kristaus kančią ir jos prasmę, nekalba ir apie kiekvieno žmogaus kančią bei josios prasmę? Pastatydama prieš mūsų akis žmones, kurie Kristų vedė į Kalvarijos kalną, ar ji neprimena, kad jų tarpe buvome ir mes? Argi anie, kurie kankino Kristų, nebuvo žmonės, ar mes nesame jų broliai? Ar mums atrodo, kad Kristus nebūtų kopęs į Golgotą, jei būtų gyvenęs mūsų laikais, mūsų tarpe? Taigi ir mes, nors dar nebuvome gimę, savo dabartiniais nusikaltimais jau slėgėme Kristaus širdį ir vertėme pasirinkti tą baisią kančią.

     Štai kodėl kiekvienas Kristaus kančios prisiminimas mums taip pat iššaukia kančią, kuri būna panaši į užuojautą dėl mylimo žmogaus kančios ir į atsiprašymą, atgailą dėl to paties asmens įžeidimo ir įskaudinimų. Taip dėl Kristaus kančios mumyse kyla žmogiška užuojauta. Mes tada Kristaus gailimės ir pradedame jį labiau mylėti, jam vis daugiau simpatijų reikšti. Todėl neklydo rašytojas E. Munthe, kai šituo mastu matavo savo meilę žmonėms: "Tikrasis mano simpatijos žmogui pagrindas, be abejo, buvo tas, kad man buvo jo gaila. Iš tikrųjų mylėti galėjau tik tuos žmones, kurių gailėda-vausi”. Užuojauta Kristui virsta mūsų pačių kančia dėl to, kad ir mes esame jo kančios kaltininkai.

     Bet kaip tik čia gali mums kilti klausimas: bet argi? Argi aš kaltas dėl Kristaus kančios? Ar aš noriu jį skaudinti, kai darau ką nors bloga? Ir aplamai, ar aš kaltas, jei mano darbai ką nors skaudina? Juk aš elgiuosi pagal savo prigimtį, gautą iš savo tėvų. Kaip mane auklėjo tėvai, kaip mokė mokytojai, pagaliau kaip mano gyvenimo aplinkybės padiktavo, taip aš ir elgiuosi. Tad kur čia mano kaltė?

     Tiesa, kad mūsų veiksmai labai daug priklauso nuo paveldėjimo, auklėjimo ir gyvenimo sąlygų, bet vis dėlto mes esame laisvi daryti taip ar kitaip. Mes galime ir galėjome blogai daryti ar nedaryti. Prieš darydami mes svarstėme: daryti ar ne? Nutarę daryti, dar galėjome sustoti, nutraukti, susilaikyti. Nebent kas nors jėga būtų vertęs tai daryti. Mes juk krimtomės, padarę blogai. Jeigu nebūtume buvę laisvi, ar mums būtų atėję į galvą gailėtis dėl blogo darbo arba džiaugtis geru darbu?

     Dėl to tie visi slapti ar vieši nusikaltimai, kuriuos krikščionybė vadina nuodėmėmis, kaip tiktai ir daro skausmą Kristui, o mūsų sieloje gali žadinti taip pat skausmą, kurį mes vadiname gailesčiu. Iš gailesčio dėl kitam padaryto skausmo kaip tik ir kyla reikalas atsilyginti, daryti atgailą. Štai kodėl Bažnyčia, gavėnioje primindama Kristaus kančią, mus kviečia prie gailesčio už savo kaltes ir atlyginimo už jas.

     Su gailesčiu ir noru atsilyginti paprastai rišasi prisipažinimas. Vaikas, gailėdamasis ir norėdamas atsilyginti mamai už josios įžeidimą, prisipažįsta ją įžeidęs. Įžeidus Kristų, taip pat dera jį atsiprašyti, pasisakant jam savo kaltę. Tai padaryti dabar tėra galima tik per jo atstovą... Kviesdama išpažinti savo nusikaltimus kunigui, Bažnyčia primena, kad jis atstovauja Kristui ir išrišimą teikia bei atgailą uždeda ne savo, bet paties Kristaus vardu.

     Tad gavėnios atgaila yra kasmetinis atsilyginimas Kristui už jo įžeidimus. Gavėnios išpažintis yra kasmet pakartojamas prisipažinimas Kristui per jo regimą atstovą, taip pat nusidėjėlį, kuris taip pat turi gailėtis už savo nusikaltimus ir juos išpažinti.

     Štai kodėl gavėnios atgaila ir išpažintis yra visų krikščionių būtina ir garbinga pareiga. Kam pritrūktų drąsos atlikti šią pareigą po to, kai nestigo drąsos nusikalsti, tas nebūtų garbingas Kristaus akyse.

     Manyti, kad užtenka šią pareigą atlikti kas kelinti metai, nebūtų protinga. Kas gi būtų, jei keletą metų tvertų žiema? Juk viskas pamažu imtų nykti, ir ateitų gyvosios gamtos mirtis. Arba kas būtų, jeigu mūsų organizmas neatsinaujintų, jeigu pvz. mūsų plaučiai ilgiau neįtrauktų oro? Taigi kas nenorėtų kasmet dvasiškai atsinaujinti, nusikratyti dvasios plaučiuose susitelkusiu jau pasenusiu oru ir įkvėpti šviežio, naikintų pats save, neturėtų normalaus dvasinio gyvenimo ir iš jo kylančio džiaugsmo.

     Manyti, kad nesi nusikaltęs, nieko blogo niekam padaręs arba Kristaus nieku neįžeidęs, tikrai nebūtų teisinga. Žmogus nėra ir negali būti tokia tobula būtybė, kad ištisus metus išsisaugotų bet kokio nusikaltimo. Jeigu jau šventieji skundžiasi, kad kasdien ne kartą įžeidžia Dievą, tai ką jau bekalbėti apie mus, kurie nelaikome savęs šventesniais už didžiausius šventuosius.

     Jeigu jau ir prileistume, kad galėtų būti toks žmogus, kuris per ištisus metus nenusidėjo, tai ar jau vis tiek nereikėtų jokios atgailos daryti? Argi mes tik už savo nusikaltimus privalome gailėtis, ar mums visai nerūpi mūsų artimųjų, šeimos narių, draugų ir net visos tautos blogybės? Tiesa, mes kiekvienas esame atskira, autonomiška būtybė, tačiau esame sujungti tam tikrais ryšiais su savo šeima, parapija, tauta, net ir su visa žmonija. Tad mes turime pareigą ir už juos stengtis atsilyginti.

     Taip, mes turime ne tik asmeninių, bet ir tautinių ydų. Mes vieni kitiems pavydime, kitus negailestingai apkalbame ir įtarinėjame, ugdome keršto jausmus ir linkime kitiems bloga, ilgai neatleidžiame artimui jo kalčių. Argi tai nėra specifiškos mūsų ydos, iš kurių gi reikia kada nors pasitaisyti, reikia kada nors jas išpirkti. Ar visuomet mes versime Kristų būti mūsų pakelių Rūpintojėliu, susikrimtusiu ne tiek dėl mūsų tautos skaudaus likimo, kiek dėl mūsų, lietuvių, ydų?

     Kristus galėtų mus paklausti: "Mano tauta, ką aš tau padariau? Kuo aš tave užgavau? Pasakyk man! Ar už tai, kad aš tave išvedžiau iš nelaisvės, tu man prirengei kryžių?” Juk mes tikrai esame jo tauta. Toliau jis galėtų tęsti: Ką daugiau tau galėjau padaryti ir nepadariau? Juk aš pasodinau tave lyg gražiausią vynmedį, o tu man pasidarei labai karti, nes, man trokštant, girdei mane actu ir ietimi pervėrei šoną!”

     Ką mes galėtume į tai atsakyti? Nieko daugiau, kaip tik ištarti tokius ar kitus panašius žodžius: "Viešpatie, atleisk man nusidėjėliui! Atleisk ir mano tautai. Tu tai gali, nes esi geras ir gailestingas”. Ir kai mūsų ausys išgirs: "Atleista” — mūsų sieloje suskambės velykinis "Aleliuja”. Po gavėnios mums bus atėjusios Velykos. Mūsų gailesčio skausmas jau bus atnešęs džiaugsmą.

     Be abejo, jie gali perdėti ar skelbti klaidinančias pranašystes. Jau Paulius, tai pastebėjęs, rašė, kad pranašystės turi derintis su paskelbtosiomis tikėjimo tiesomis ir būti naudingos Bažnyčios statymui, t.y. palaikymui, plėtimui, atsinaujinimui.

 

     Spręsti apie pranašysčių tikrumą, deramą jomis ir kitomis charizmomis naudojimąsi, kaip skelbia II Vat. susirinkimas, priklauso tiems, kurie Bažnyčiai vadovauja. Jiems ypač dera negesinti dvasios, bet ištirti ir pasilaikyti, kas gera (plg. 1 Tęs 5,12,19- 21).

     Baigiant trumpai galima pasakyti, kad tiek tikėjimo išlaikymas, tiek Bažnyčios atsinaujinimas ir išsilaikymas, tiek žmonijos išsigelbėjimas iš materializmo, bedievybės ir gresiančio karais sunaikinimo reikalauja labai stiprios pranašiškos pasauliečių veiklos. Jie savo liudijimu, įgyvendinimu Kristaus mokslo ir meilės, savo mokymu ir žodžiu šaukia savuosius ir netikinčius prie Dievo, šaukia į pasitaisymą, atsakomingumą prieš visų Kūrėją Dievą, rodo kelią į išsigelbėjimą, susitaikymą, vienybę, taiką ir solidarumą. Kiekvienas katalikas turi pasiklausti, koks yra jo liudijimas, kiek sąmoningai ir ryžtingai jis dalyvauja šioje veikloje.