Paruošė D. B.

    Jis kitoks su motina, kitoks su tėvu, močiute, seneliu, kitoks virtuvėje ir gatvėje, kitoks kasdieniniais ir puošniais rūbais apsivilkęs. Kartais jis naivus ir gudrus, nuolankus ir pasipūtęs, draugiškas ir nemalonus, išauklėtas ir išdykęs. Jis taip pat moka pasislėpti savyje, kartais mus suklaidindamas. Jausmais jis kartais pralenkia suaugusius, nes nemoka tų jausmų suvaldyti. Tačiau vaikas išlaikomas tėvų, jo pareiga tėvų klausyti.

    Vaikui trūksta patirties. Jos jis nuolatos ieško įvariose situacijose: jis liečia, ragauja, spaudžia, traukia. . . Numetė ant grindų stiklinę. Jam pasidarė keista — nauja. Stiklinės nebeliko, tačiau atsirado nauji, blizgantys daiktai. Vaikas ima šukes į rankutę. Jos aštrios — perpjovė pirštuką, bėga kraujas. skauda. Tai taip pat nauja, nepatirta. Traukia nuo stalo staltiesės kamputį. Ji krinta, o kartu ir visi daiktai, buvę ant stalo. . . Kiek daug naujų situacijų, kiek daug naujos patirties.

    Suaugusieji dažnai jį apgauna, bet jis turi jų klausyti. Mama prižada niekur neišeiti, kad jis neprašytų eiti drauge, o paskui pro užpakalines duris pati išbėga. Tėvas prižada kartu pažaisti, o paskui neturi laiko, vadinasi, vaiką apgauna.

    Vaikas stengiasi suprasti viską, visur įlįsti, viską pačiupinėti, jį viskas domina: ir judantis taškas, ir blizgantis daiktas, ir nugirstas pokalbis. Vaikas greit suvokia jį supančią aplinką, pažįsta žmones, suvokia jų nuotaikas, silpnybes. Jis suvokia suaugusiųjų veidmainiavimą, teisingai reaguoja į humorą.

    Jis moka išskaityti viską iš mūsų veidų, kaip valstietis, pažvelgęs į dangų, atspėja rytojaus orą. Vaikas, einant metams, mokosi, tik mes, suaugusieji, nenorime to pastebėti, kol jis nesudrumsčia mūsų ramybės — mes manome, kad vaikas yra naivus.

    Žaidimai — vaikams darbas, vieta, kur jis yra iki tam tikro laipsnio laisvas ir nepriklausomas. Žaidimams vaikas turi pilną teisę suaugusiųjų pasaulyje.

    Pagalys juk ne arklys, bet, neturėdamas tikro arklio, vaikas pasitenkina mediniu. Kambarys vaikui jūra, o kėdė puikus laivas. Vaikas supranta, kad ne iš tikrųjų jis plauko po jūrą, bet jam tuo momentu užtenka šios iliuzijos. Vaikas prisiriša prie lėlės, meškiuko ar kito žaislelio. Vaikas žaidžia su kuo pakliūva, kad tik greičiau eitų laikas. Mes girdime, kaip mergytė moko savo lėlę elgesio taisyklių, kaip ją myluoja ir bara, taip ji pamėgdžioja mamos elgesį, taip ji įeina į suaugusiųjų pasaulį.

    Būna atvejų, kai vaikai nejaučia jokios vienatvės, nors yra vieni. Jie tylūs, svajotojai, ramūs. Tokius kitos motinos stato savo vaikams pavyzdžiu. Šie vaikai nenuobodžiauja, patys išsigalvoja įvairiausių žaidi-mų, visų klauso ir neišdykauja. Tai pasyvūs vaikai, kurie nori nedaug, kurie visiems nusileidžia ir daro viską, ko nori suaugusieji. Tokie vaikai normalių-judrių vaiky tarpe atrodo atsilikę. Kartais tėvai, o ypač motinos, stengiasi juos perauklėti, prievarta versdamos žaisti, dirbti, bendrauti su kitais vaikais. Tai galima padaryti atsargiai ir protingai, be didelių pastangų per tam tikrą laiką, tačiau versti yra žalinga.

    Vaikas nemėgsta, kai atsakymai į jo klausimus yra paverčiami juokais. Kiekvienas klausimas jam svarbus, nežiūrint, kad suaugusiems jis kartais atrodo naivus, kvailas ar juokingas. Vaikus dažnai sumaišo tėvų ar suaugusiųjų nenuoseklumas. Kartais, kai mama pikta ar užsispyrusi, neleidžiama vaikui ko nors daryti, o kai tėvai yra geros nuotaikos, arba ateina svečių, jokio draudimo nėra. Vaikas tai jaučia ir nežino, kaip elgtis. Netiesa, kad vaiką galima papirkti dovanomis. Jis turi pareigos jausmą, jis nori, kad būtų nustatomos aiškios taisyklės, kad suaugusieji priverstų joms paklusti. Vaikas yra nelaimingas, kai jam per daug leidžiama, kai nėra jokių elgesio gairių. Vaikas taip pat nori, kad su juo elgtųsi rimtai, kad juo tikėtų ir jam padėtų.

    Kas yra vaikas? Vaikas yra žmogus, kaip ir mes, tik jam tebetrūksta gyvenimo patirties. ..