(Gyvenimo vaizdeliai)

Vytautas Kasnis

     Kokia yra ideali moteris? Ar iš viso gali būti ideali moteris? Vienam atrodo, kad ji ideali, kitam ne.

     Daugumas vyrų ieško idealios moters, ir to idealo apybraižos kiekvieno yra sukurtos labai skirtingai. Kartais realios, kartais pasakiškos. Vaikai turi idealias motinas. Jaunystėje vyrai išsirenka idealią mergaitę, sukuria šeimą su idealiausia iš visų pažintų, iš visų mylėtų mergaičių. Kiek daug prieš akis gražių meilės dienų, koks nuostabiai puikus gyvenimas. Gyvenk ir džiaukis saulėtomis dienomis, kurk pasakišką rojaus pasaulį. .. Taip, kaip pirmomis dienomis gyveno Ieva ir Adomas! Taip, tik pirmomis. Ir jaunavedžiai, jei jie gyventų visą laiką pirmųjų povestuvinių dienų meilės, pagarbos, supratimo, atjautimo nuotaikomis, jei ir gyvenimo kelyje keliautų jų sukurtas, išsvajotas idealios moters paveikslas, kokia būtų didelė gyvenimo laimė!

     Ne seniai vienas įtakingiausių žurnalų paskelbė, kad šeimų gyvenimas yra pasibaisėtinoje padėtyje ir kad visa tai gresia tautos ateičiai. Prieš akis turiu kun. Patrick Peyton, C.S.C., laišką, kuriame jis rašo, kad 40 nuošimčių susikūrusių šeimų išsiskiria, ir tas skaičius kasdien didėja. Tūkstančiai baigia šeimos gyvenimą išsiskyrimu, ir vienas iš jų palieka šeimos namus. Pridėkime dar tuos, kur namuose nėra taikos, ramybės, meilės. Tokia yra šiandien mūsų šeimų tragiška padėtis, šeimų, kurias Dievas palaimino, apdovanojo sakramentais.

     O mes įkandin skubame į tą tragišką šeimų gyvenimą. Skuba jaunieji, neseniai sukūrę šeimas, neatsilieka ir dešimtmečiais vedybinį gyvenimą apvainikavusieji. Apsiniaukęs dangus ir daugelio sodybose bei namuose. Kur liko ta išrinktoji, idealioji moteris?

     Apaštalas šv. Petras savo pirmajame laiške rašo: "Jūs, žmonos, būkite klusnios savo vyrams, kad tie, kurie neklauso žodžio, ir be žodžio būtų laimėti tikėjimui žmonių elgesiu, matydami jūsų gyvenimo dievobaimingumą ir skaistumą. Tegu puošia jus ne išorė — šukuosena, aukso gražmenos ir ištaigingi drabužiai, — bet žmogiškosios širdies slaptuma: nesugadinta, švelni ir taikinga dvasia, kuri brangi Dievo akyse. Juk kadaise taip ir puošdavosi šventos moterys, kurios turėjo viltį Dieve ir buvo klusnios savo vyrams. Taip Sara klausė Abraomo ir vadino jį viešpačiu. Jūs tapote jos dukterimis, darydamos gera ir nebijodamos jokių sukrėtimų” (1 Pt 3,1-6).

     O Patarlių knygoje štai kas rašoma apie moteris: "Kruopščią moteriškę kas suras? Ji yra vertesnė už brangenybes. Tokia žmona pasitiki vyro širdis, ir jam nieko netrūksta. Visą gyvenimą ji teikia savo vyrui džiaugsmo ir nedaro nemalonumo... Puošiama galios ir kilnumo, su šypsniu žvelgia į ateitį. Išmintingai atveria savo burną, jos lūpose geras žodis. Prižiūri savo šeimyną, nevalgo duonos veltui. Yra savo vaikų gerbiama, o vyras ją giria: "Daugelis moterų pasižymėjo, bet tu viršiji jas visas!” Grakštumas yra apgaulė, o grožis — tuščias dvelkimas; tik dievobaiminga moteris verta pagarbos. Atiduokite jai įdėto triūso vaisius; tebūnie viešai giriama už savo darbus” (Pat 31,10-31).

     Koks gražus idealios moters perteikimas, parašytas prieš tūkstančius metų, kuris visais laikais švytės pavyzdžiu!

     Ideali moteris buvo, yra ir bus kertinis šeimos ramstis, stiprusis pamatas, mylinti širdis. Ji savo paslaptinga galia yra dvasinė vyro ir vaikų vadovė. Ji uolėtu, akmenuotu keliu, dažnai kruvinomis kojomis, veda šeimą į kalno viršūnę, kad pasiektų laimės žiburį. Ji gyvenimo kovos karvedys. Jos dvasios ir kūno galios tokios stiprios, kad sutaiko kraštų valdovus, piktus priešus. Ji lyg žvaigždė veda poetus, dailininkus, muzikus, kurie kuria jos garbei. Ideali moteris yra tautų atgimimo pranašė ir valdovė. Ji šypsniu ir meile prikelia žmones naujam gyvenimui. Ji nugali pragarišką neapykantą ir atkelia vartus į naują, šviesų, džiaugsmingą gyvenimą.

     Gerai pažinojau vieno dienraščio redaktorę, apie 35 m. amžiaus. Aukšta, liekna, patraukli. Susitikusi ji visados užmegzdavo kalbą apie šeimos gyvenimą. Iš pasakojimų ji pažinojo mūsų žmonas, vaikus. O vėliau susipažinusi juos pasitikdavo labai nuoširdžiai, lyg senus draugus. Kai ji sužinojo, kad sūnus kuria šeimą, parašė apie jaunąją į laikraštį, įdėjo nuotrauką, nors tada ji turėdavo iš kelių šimtų atrinkti tik dvi nuotraukas, nes būdavo labai didelis pareikalavimas ir spaudimas, kad tik žymiųjų asmenų dukterys patektų į dienraščio puslapius.

     Ji sakydavo, kad svarbiausias jos gyvenimo tikslas — sukurti šeimą. Bet tuojau, išskėtusi rankas ir pakėlusi pečius, prisipažindavo, kad niekas nenori jos vesti. Vedusių vyrų ji nenorinti, o nevedusių nesurandanti. Ir ne kartą, lyg juokaudama, lyg rimtai sakydavo, jog jai nesvarbu, ar jis baigęs mokslus, ar iš kalėjimo išėjęs vagis bei girtuoklis.

     Visų mūsų nustebimui Nancy ištekėjo. Vyras jos metų, bomas, perėjęs kalėjimus ir buvęs dažnas policijos namų svečias. Šiaip gana dailus, bet kiek kartų buvome išėję priešpiečių, tiek kartų jis ateidavo įsilinksminęs. Po to metė gėręs ir rūkęs.

     Nancy pradėjo džiaugsmo, laimės ir meilės dienas. Susitikus ji mums atskleisdavo visą savo dienos gyvenimą. Ji kilo tarnyboje. Daug laikraščių ir žurnalų prašydavo jos straipsnių. Vyras studijavo ir baigė architektūrą, gavo gerą darbą, vaikai rikiavosi kas metai, nes ji sakydavo, kad reikia skubėti. Kaip ji, taip ir jos vyras buvo draugiški, nuoširdūs ir daug pasakodavo apie savo šeimos gyvenimą. Kiti manydavo, kad gal ir nereikėtų visų paslapčių pasakoti, nors kartais ir juokais. Abu buvo labai laimingi.

     Kaip juodu susipažino? Labai romantiškai. Nancy, grįžusi namo iš teatro, berakindama duris, pasigedo kojų kilimėlio. Uždegusi šviesą, pamatė, kad ant jo guli vyras. Išsigando. "Bomas”, pagalvojo ir užtrenkė duris. Pabuvusi kiek kambaryje, prisiminė, kad lauke buvo labai šalta. Pagailo nelaimingojo. Priešais jos duris gyveno draugė. Nuėjo pas ją ir pasisakė, kad savo butą nakčiai užleis bomui, o ji norinti pernakvoti draugės bute. Taip ir padarė.

     Nancy išgyveno džiaugsmingą, laimingą šeimos gyvenimą 20 metų. Vienu metu pastebėjome, kad ji neteko daug svorio. Paklausta sakydavo, kad norinti pasijauninti. O iš tikrųjų ji sirgo vėžiu. Visa tai slėpė ir nuo šeimos. O kai gydytojai jai pradėjo skaičiuoti savaites, sutarė su šeima, kad ji viena vyks į turimą ūkį ir baigs rašyti knygą. Ten nuvykusi, pagyveno 5 savaites ir mirė. Kasdien su vyru ir vaikais kalbėdavosi telefonu, ir tik paskutiniąsias tris dienas skambino jos sekretorė, sakydama, kad Nancy baigia rašyti knygą ir ruošiasi grįžti namo. O tas tris dienas ji buvo jau beveik be sąmonės ir bijojo, kad šeima nesužinotų. Grįžo namo karste. Ji sirgdama ir gyvendama ūkyje, rašė savo dienoraštį. Savo ligą slėpė nuo šeimos, nenorėdama jiems sudaryti vargų bei rūpesčių.

     Kai Nancy išvyko į ūkį, jos vyras pradėjo rašyti dienoraštį — laiškus, juos pavadinęs "Laiškai idealiajai žmonai”.

     Apie idealiąsias mergaites, žmonas, motinas, moteris mes dar daug rašysime, prisiminsime gyvenimo vaizdeliuose. Rašysime ir apie tas, kuriose moters idealas išnyko, kaip rūkas, blaškomas vėjo.