JUOZAS VAIŠNYS, S.J.

     Jau senokai gavome iš vieno skaitytojo laišką su įvairiais klausimais, bet iki šiol dėl įvairių priežasčių vis nebuvo į jį atsakyta. Štai kai kurios to laiško mintys:

     "Praėjusių metų kovo mėnesį šiame žurnale buvo kun. Stasio Ylos straipsnis, vardu "Žmogaus skausmas”. Jį beskaitant, man kilo kai kurių neaiškumų. Ten rašoma, kad mes esame Kristaus kančios kaltininkai. Man neaišku, kodėl mes esame kaltinami už Kristaus kančią ir mirtį. Juk Kristų nukankino ano laiko žydai, o ne mes.

     Lygiai toks pat klausimas kyla dėl Adomo ir Ievos nusikaltimo ir primestos visiems žmonėms gimtosios nuodėmės. Toliau rašoma, kad visi mūsų slapti ar vieši nusikaltimai, kuriuos krikščionybė vadina nuodėmėmis, daro skausmą Kristui. Argi Kristus dabar kenčia už žmonių nuodėmes? Jei taip, tai Kristus tebėra ir tebebus kankinamas iki pasaulio pabaigos. Tad būtų logiška išvada, kad Kristus, Dievo Sūnus, yra tikrai nelaimingas — jis kentėjo čia, žemėje, ir tebekenčia dabar danguje.

     Man atrodo, kad daugiau galvojantieji asmenys dėl tokių teologų aiškinimų pradeda atšalti nuo institucinės Bažnyčios ir vadovaujasi tik savo sąžine”.

Su pagarba J.N.

Gerbiamasis,

     Rašote, kad galvojantieji asmenys dėl tokių aiškinimų pradeda nutolti nuo Bažnyčios. Čia problema yra ta, kad galvojimo nepakanka — reikia ir supratimo. Žinoma, norint, kad visi suprastų, reikia tinkamai paaiškinti. Labai gerai, kad Jūs parašėte laišką, laukdamas paaiškinimo.

     Rašote, kad Kristų nukankino ano meto žydai, o ne mes. Daugelis taip yra įpratę sakyti, bet šis pasakymas nėra tikslus. Ano meto žydai, ypač vyriausieji kunigai, Kristų įskundė, jų religinis teismas jį nuteisė, bet jie neturėjo teisės jo prikalti prie kryžiaus, todėl prašė oficialų Romos imperijos valdžios atstovą Poncijų Pilotą, kad jų sprendimą patvirtintų ir leistų Kristų prikalti prie kryžiaus. Poncijus Pilotas, kaip žinome, žydų reikalavimams nusileido, nors ir labai nenoriai. Kristų plakė ir prie kryžiaus kalė taip pat ne žydai, o Romos imperijos kareiviai. Tačiau visi čia minėti asmenys buvo tik materialiniai Kristaus kančios ir nukryžiavimo įrankiai. Tikroji jo kančios ir mirties priežastis buvo visų laikų žmonių nuodėmės, taigi ir mūsų nuodėmės. Tik dėl to Kristus atėjo į šį pasaulį, kentėjo ir mirė, kad atsilygintų už visų mūsų nuodėmes.

     Daugeliui atrodo labai neteisinga, kad už Adomo ir Ievos nuodėmę turime visi mes kentėti — gimti be pašvenčiamosios Dievo malonės. Jeigu geriau pagalvosime, tai suprasime, kad tai yra visiškai logiška. Toji pašvenčiamoji malonė tai buvo ypatinga Dievo dovana, suteikta pirmiesiems tėvams. Toji dovana turėjo būti perduota gimdymo keliu jų vaikams ir visai žmonijai. Deja, Adomas ir Ieva, nepaklusdami Dievui, tą dovaną prarado, tad jos ir kitiems negalėjo perduoti. Užtat dabar visi gimsta be jos. Tai labai lengva suprasti kad ir iš tokio pavyzdžio. Sakykime, kad koks nors žmogus paveldėjo didelius turtus. Tuos turtus jis galėtų perduoti ir savo vaikams, bet lėbavimu, netvarkingu gyvenimu jis juos prarado. Tad ką perduos savo vaikams? Vaikai, žinoma, dėl to nekalti, bet kalti tėvai, kurie tuos turtus prašvilpė, todėl ir vaikus paliko vargšus. Taip šį klausimą aiškina teologai.

     Ir paskutinis neaiškumas — argi Kristus dabar gali kentėti dėl mūsų nuodėmių? Aišku, kad ne. Bet jis kentėjo dėl jų tada, kai buvo šioje žemėje. Man atrodo, kad šis klausimas gali labiau paaiškėti, prisiminus Alyvų darželio sceną. Kristus ten meldėsi, verkė, prakaitavo krauju. Paskui nuėjo pas netoliese paliktus tris savo mylimiausius apaštalus: Petrą, Joną ir Jokūbą. Jiems jis buvo liepęs budėti ir melstis. Jis dabar atėjo pas juos, lyg ieškodamas paguodos. Būdamas Dievas, jis matė visų žmonių nuodėmes, visokius blogus darbus, nedėkingumą. Jam atrodė, kad kažin ar apsimoka už juos kentėti ir mirti, parodyti tokią heroišką meilę, kai yra ir bus pasaulyje tiek žmonių, kurie to nesupras, neįvertins, už tą jo meilę atsilygins bjauriausiomis nuodėmėmis ir jo įsteigtos Bažnyčios persekiojimu. Tad manė, kad bent tie trys artimiausi mokiniai savo budėjimu ir malda suteiks šiek tiek paguodos... Bet juos rado miegančius! Tada Kristaus kančia ir kraujo prakaitas dar padidėjo. Jis matė visų laikų vyrus ir moteris, jam specialiu būdu pasišventusius, jo pašauktus į savo vynuogyną, bet kiek uolumo ir jie dažnai parodys? Gal panašiai, kaip tie trys apaštalai, miegos, snaus, bus abejingi jo meilei.. . Tai buvo Kristui didžiausia kančia. Atrodė, kad visos jo pastangos savo pavyzdžiu įžiebti kitiems meilę bus veltui. Bet Šv. Raštas sako, kad paskui pasirodė angelas ir jį paguodė. Po to jis pasidarė toks tvirtas ir drąsus, kad atėjusiems jo suimti kareiviams pasakė: "Štai aš!” Ką gi tas angelas jam turėjo pasakyti, kad taip viskas pasikeitė? Jau Kristus daugiau nebuvo tas silpnas, drebantis, žemėn parkritęs ir krauju prakaituojantis žmogus, bet drąsus, tvirtas, pasiryžęs eiti kentėti ir mirti Išganytojas. Čia nereikėjo nė angelo. Jis, būdamas Dievas, matė ir visus ateities kartų herojus, šventuosius, jam ištikimus tarnus, nebijančius už jo mokslą net gyvybės paaukoti. Jis pamatė, kad nei kančia, nei mirtis nebus veltui. Daugelis tuo pasinaudos, jo meilę supras ir eis jo nurodytu keliu. Tad dabartinės kiekvieno mūsų nuodėmės jį tada skaudino, bet mūsų geri darbai, mūsų parodyta Dievui ir artimui meilė jam teikė paguodos ir davė jėgų pakelti visas kančias.

     Argi tai jau taip sunku suprasti?

• Jungtinių Tautų švietimo organizacijos UNESCO žiniomis, labiausiai verčiama knyga yra Šventasis Raštas. 1978 m. pasirodė 276 nauji Šv. Rašto vertimai. Vienas paskutiniųjų vertimų buvo Indijoj į Khasi kalbą. Vertimas atliktas, bendradarbiaujant 8 specialistams. Juo galės pasinaudoti apie 600.000 žmonių.