Paruošė VYTAS BUTVILA

AR DOMĖTIS LIETUVOS GYVENIMU?

     Vladas Šakalys, žymus Lietuvos laisvės kovotojas, neseniai atvykęs iš Lietuvos, paklaustas, ar mūsų spauda turi rašyti apie Lietuvos kultūrinį, visuomeninį gyvenimą, pareiškė, kad mums reikia pažinti savo krašto gyvenimą. Lietuvos kultūra kuriama vergijos sąlygomis, bet toje vergijoje stengiamasi ką nors padaryti, sukurti.

     Šiandien Lietuva kenčia nuo komunizmo ir rusicizmo. Jei caras korė žmones pakulinėmis virvėmis, tai tą pat daro ir dabartiniai vadovai, tik gal jų pakulos geresnės rūšies... Tad kas padaroma, pasiekiama lietuvišku tautiniu mastu, pasiekiama ryžto keliu, kartais viską apmokant kalėjimu, gyvybe (pvz. kalbininkas Jonas Kazlauskas).

     Tad kai kurios mūsų spaudos išpuoliai, kad nereikia rašyti apie Lietuvos gyvenimą, yra neprotingi — bijomasi pačių susikurtų ir įsivaizduotų baubų. Mums būtina domėtis Lietuvos kultūriniu gyvenimu.

PRISIMINTAS KALBININKAS JONAS KAZLAUSKAS

     Lietuvos spaudoje buvo paminėtos vieno žymiausių kalbininkų Jono Kazlausko 50-tosios gimimo metinės, žinoma, visai neužsimenant, kad jis komunistų buvo nužudytas, nes nepakluso rusinimo politikai. Bronys Savukynas "Kultūros baruose” rašo, kad lietuvių kalbotyros istorijoje Jonas Kazlauskas visų pirma bus minimas kaip vienas novatoriškiausių kalbos istorijos tyrinėtojų, kaip autorius pirmosios "Lietuvių kalbos istorinės gramatikos”, kuri davė pradžią iš esmės naujam istorinio lietuvių kalbos tyrinėjimo tarpsniui.

     Jonas Kazlauskas, anot B. Savukyno, yra pasakęs labai racionalių minčių apie bendrinės kalbos koregavimo ir kalbos kultūros darbą. Dabar jos, atrodo, daug kieno jau primirštos, o juk tebėra aktualios ir šiandien; jas turėtų įsidėmėti ir permąstyti ne vienas iš mūsų kalbos taisyojų. Tad pateikiame čia jas citatomis:

     1.    "Kalbos kultūra labai daug priklauso nuo to, kiek jai skiriama dėmesio vidurinėje mokykloje. Ir jeigu vidurinėje mokykloje kalbos dalykams negalima pakankamai skirti laiko ir čia kokios nors nepageidaujamos konstrukcijos įsikalamos į galvą, tai paskui jokiais straipsniais, tegu jie būna ir pikčiausi, jų išgyvendinti neįmanoma. Dabar situacija tokia, kad vidurinėje mokykloje labai daug laiko skiriama kableliams” (Lietuvių kalbos sekcijos sąsiuvinys Nr. 5/18/. Kalbos kultūros teorija ir praktika. 1970, p. 53).

     2.    "Reikėtų ir lietuvių literatūrinės kalbos gramatikos, kur būtų iškeltos ir išryškintos dabartinės literatūrinės kalbos normos bei istorinių ar tarminių ekskursų ir kuri būtų skirta praktikos klausimams; ypač būtų naudinga turėti praktikos tikslams skirtą sintaksę (...). Tai turėtų būti visų rašto žmonių parankinės, kasdieniniam naudojimui patogios knygos” (Kultūros barai, 1969, Nr. 4, p. 12)

     3.    "Paskirų netaisyklingų žodžių ar negerų jų vartojimo atvejų taisymas, žinoma, taip pat reikalingas, bet jis neturėtų būti laikomas pagrindiniu kalbos kultūros tikslu ar svarbiausiu jos uždaviniu. Siaurai suprantant kalbos kultūrą, galima pradėti ieškoti negerovių net ir ten, kur jų nėra, o per didelis įtarinėjimas negali duoti teigiamų rezultatų” (ten pat).

     4.    ".. .vienu kitu atveju, vertinant tą ar kitą leksikos elementą, nepateikiama rimtesnių argumentų. Tai, tiesa, yra būdinga ne vienam kalbininkui, besidarbuojančiam kalbos kultūros baruose, kur kartais tenkinamasi subjektyvia nuomone, nepateikiant skaitytojui rimtų argumentų, ir skaitytojas dažnai verčiamas yra tik tikėti, o ne suprasti” (Baltistica, IV/2/, p. 323).

     5. . .sėkmingas kalbos kultūros darbas negali nepriklausyti nuo įtikinamos argumentacijos ir rašymo stiliaus — jo paprastumo, aiškumo, kartais gal net sąmojo ar ironijos. Be to, nereikia išleisti iš akių kalbos raidos tendencijų, jos ateities faktoriaus” (ten pat, p. 324).

     Tad gal geriausia pagerbsime šio žymaus kalbininko sukaktį, jeigu kreipsime dėmesį į šiuos jo gerus patarimus.

PAULIUI GALAUNEI 90 METŲ

     Dailės istorikui ir muziejininkui, mokslininkui ir pedagogui, profesoriui Pauliui Galaunei — devyniasdešimt metų. Gimė jis 1890 m. sausio 25 d. nedideliame Aukštaitijos lygumų Pageležių kaime, Ukmergės apskrityje.

     Jo pastangomis ir rūpesčiu buvo surinkti beveik visi M. K. Čiurlionio tapybos ir grafikos darbai, daug sukaupta neįkainojamos vertės lietuvių liaudies meno, dailės kūrinių. 1924-1949 m. jis vadovavo M. K. Čiurlionio galerijai. Nuo 1925 m. dėstė menotyros ir muzeologijos disciplinas Kauno, o 1940-1951 m. Vilniaus universitete.

     Jubiliatas yra parašęs apie 450 mokslinių darbų, studijų ir straipsnių apie meną ir lietuvių meno raidos problemas. Jo dirbta ne tik dailės istorijoje, bet ir lakštinės grafikos srityje. P. Galaunės sukurta nemažai iliustracijų knygoms, užsklandų ir vinječių, knygų viršelių, ekslibrių, atvirukų. Jis turi sukaupęs unikalią ekslibrių kolekciją, taip pat nemažą Lietuvos ir užsienio grafikos meistrų darbų rinkinį.

     Taurus ir kuklus, visada paprastas, kupinas skaidrios vidinės šilimos ir žmogiško optimizmo, meilės savo gimtajam kraštui ir žmonėms — toks yra muziejininkas ir mokslininkas, pedagogas Paulius Galaunė. Linkime sulaukti jo išsvajotos laisvos Lietuvos.

IŠVADAS DARYTI BŪTŲ NELINKSMA. . .

     Laikraštyje "Literatūra ir menas” Jonas Šlekys rašo, kad lietuvių literatūros istorija turtinga vardų. Klasikų kūryba plačiai tyrinėjama, leidžiama dideliais tiražais (netiesa! — V.B.), skaitytojų skaitoma ir mylima (teisingai! — V.B.). Kur kas blogesni reikalai su memorialiniu palikimu — su jų tėviškėmis ir kapais. Toliau jis rašo: "Panevėžys, P. Cvirkos 18. Namas, kuriame 1932 -1943 m. G. Petkevičiūtė-Bitė gyveno ir kūrė. Kiek laiko viename šio namo kambarių veikė rašytojos memorialinis muziejus. Šių metų pradžioje jis buvo uždarytas remontui ir iki šiol tebestovi užrakintas. Tuo tarpu joks remontas nevyksta.

     Panevėžio miesto kapinėse Ramygalos gatvėje ilsisi rašytojos palaikai. Jos kapas apleistas, apžėlęs žolėmis. Ne ką geriau atrodo ir greta esantis J. Lindės-Dobilo kapas. Beje, trumpai ir apie jį. Panevėžys, M. Margytės 15, J. Balčikonio vidurinė mokykla. Iki 1974 m. prie mokyklos stovėjo direktorių namas, kuriame nemaža metų išgyvenęs Dobilas. 1974 m. pavasarį namas nugriautas, Kultūros ministerijos rašte sakoma, kad jis kliudęs mokyklos priestato statybai. Name buvo gražios baltų koklių krosnys, įdomi mansarda, daug knygų. Namą verčiant, kokliai buvo išgrobstyti, knygos išmėtytos po kiemą; jas ėmęs, kas norėjęs...

     Krekenava, V. Vaisiūnienės 15. Buvusi klebonija, kurioje pirmojo pasaulinio karo metais gyveno J. Mačiulis - Maironis. Prie namo nėra net paminklinės lentos.

     Kelmės rajonas, Užventis. Sodyba, kurioje 1887-1898 m, gyveno Šatrijos Ragana. Iš dviejų buvusių gonkų — vienos jau nuvirtusios. Prie užpakalinės namo pusės pristatyta kišeninių sandėlių sandėliukų, telkšo balos, liepų alėja apleista, prižėlusi, pažliugusi. Prie Užvenčio tarybinio ūkio kontoros įkurtas gana neblogas V. Rimkaus vadovaujamas vietos kraštotyros muziejus. Vienas jo stendų paskirtas ir Šatrijos Raganai. Argi būtų taip sunku perkelti šį muziejų į rašytojos sodybą? Projektas tam paruoštas prieš kelerius metus.

     Užventis, Žemaitės 14. Namas, kuriame 1892-1893 m. gyveno įžymioji mūsų klasikė. Vienas namo galas kiek paremontuotas, kitas — jau visai gražiai ruošiasi griūti. Nėra net paminklinės lentos.

     Tas pats Kelmės rajonas, Šaukėnų apylinkė, Šilo Pavėžupys. Putvinskių dvaro rūmai. XIX a. pabaigoje čia vyko literatūriniai vakarai, kuriuose dalyvaudavo P. Višinskis, Žemaitė, V. Mickevičius-Kapsukas, A. Žmuidzinavičius ir kiti lietuvių kultūros veikėjai. Rūmų sienos išlinkusios, antrojo aukšto medinės baliustrados ištrupėjusios, laiptai nugriuvę. Nors pastatas įtrauktas į LTSR kultūros paminklų sąrašą, jokios paminklinės lentos nėra. Rūmų restauracijos projektas yra, tačiau pačios restauracijos nesulaukiama.

     Akmenės rajonas, Kairiškių apylinkė, Paragiai. Lazdynų Pelėdos gimtinė. 1967 m. čia įkurtas S. Pšibiliauskienės ir M. Lastauskienės memorialinis muziejus. Namui reikia skubaus remonto, jo stogas kaip rėtis, į sienas įsimetęs medžio grybas. Aplink esantis parkas apleistas ir neprižiūrimas.

     Išvadas daryti būtų nelinksma..

KAUNO DRAMOS TEATRUI ŠEŠIASDEŠIMT METŲ

     Pirmasis Kauno dramos teatro spektaklis buvo 1920 m. gruodžio 19 d. Buvo suvaidinta H. Zudermano "Joninės”. Per šį laikotarpį pirmajame lietuviškame profesiniame teatre įvyko apie 400 premjerų, vaidino jame daugiau kaip 150 aktorių, kūrė apie 20 režisierių. Vyresniųjų teatralų tarpe nerasime beveik nė vieno, kurio kūrybinė veikla vienaip ar kitaip nebūtų susieta su Kauno dramos teatru.