Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J. Patarėjas — PROF. PETRAS JONIKAS

ĮVARDŽIUOTINIŲ BŪDVARDŽIŲ VARTOSENA

     Mūsų laikais, labai patobulėjus susisiekimo ir žmonių tarpusavio bendravimo priemonėms, ir įvairios žmonių kalbos vis labiau ir labiau niveliuojasi bei "tarptautėja”. Ilgainiui išnyksta ir kai kurios charakteringos kalbos formos. Taip yra ir lietuvių kalboje. Pavyzdžiui, seniau buvo vartojamos net keturios vietininko linksnio formos: vidaus esamasis (inesyvas) — miške; vidaus einamasis (iliatyvas)—miškan; pašalio esamasis (adesyvas) — miškiep; pašalio einamasis (aliatyvas) — miškop. Dabar bendrinėje kalboje vartojama tik vidaus esamasis vietininkas, o visi kiti jau beveik visai išnykę. Taip pat jau išnykusi ar bent baigia išnykti ir dviskaita. O čia, išeivijoje, pradeda išnykti ir moteriškų pavardžių formos. Dabar jau ir Petraitienė, ir Petraitytė virto Petraičiu. Tai pateisinama angliškuose dokumentuose, bet lietuviškoje spaudoje reikėtų šitos pavardžių niveliacijos vengti. Lietuvoje, atrodo, to pavojaus nėra. Ten, skaitant pavardes, vis dar galima atskirti vyrą nuo moters, ištekėjusią moterį nuo netekėjusios mergaitės.

     Spaudoje ir mūsų kasdieninėje vartosenoje pradeda pamažu nykti ir kitas mūsų kalbos turtas — įvardžiuotiniai būdvardžiai. Mat, tarp kitko, vis norima trumpiau pasakyti, trumpiau parašyti, o įvardžiuotiniai būdvardžiai yra ilgesni už paprastuosius. Bet ne visa tai, kas trumpiau, yra būtinai ir geriau bei gražiau. Įvardžiuotinių būdvardžių vartosenos tikrai nereikėtų atsisakyti. Kartais juk be jų ir išsiversti būtų sunkoka. Čia paminėsime keletą atvejų, kur bendrinėje kalboje reikėtų vartoti įvardžiuotinius būdvardžius.

     Įvardžiuotiniai būdvardžiai turi tam tikras specifines reikšmes, skirtingas nuo paprastųjų būdvardžių. Mūsų bendrinėje kalboje galima skirti dvi pagrindines jų reikšmes: pažymimąją ir pabrėžiamąją.

     Pažymimosios reikšmės įvardžiuotiniai būdvardžiai pažymi žinomą, apibrėžtą daiktą ar asmenį, išskirdami jį iš kitų, parodydami jo rūšį arba jau iš anksčiau žinomą ypatybę.

     Pavyzdžiai: a. išskiriant daiktą ar asmenį iš kitų: Atėjo ruduo, ir prasidėjo ilgosios naktys. Nemunas, mūsų didžioji upė, įteka į Baltijos jūrą. Koncertas bus Jaunimo centro didžiojoje salėje. Šiandien buvo atėjęs mūšų kaimyno jaunesnysis sūnus. b. parodant daiktų rūšį: Aš labai mėgstu tuos raudonuosius obuolius. Jis labai daug dėmesio kreipė į lengvąjį atletiką. Šiandien mokytojas aiškino apie skardžiuosius ir dusliuosius priebalsius. c. nurodant iš anksčiau žinomą ypatybę: Ant aukšto stataus kalno pasirodė stebuklingas žiburys. .. dar nė vienas iš lipančiųjų nepasiekė kalno viršūnės, nepasilytėjo stebuklingojo žiburio (J. Biliūnas). Pro mūsų namus eina platus vieškelis; daug automobilių kasdien pravažiuoja tuo plačiuoju vieškeliu.

     Pabrėžiamosios reikšmės įvardžiuotiniai būdvardžiai pabrėžia žinomą būdingą daikto ar asmens ypatybę. Dažniausiai jie yra epitetai, ypač grožinėje literatūroje ir liaudies dainose. Pavyzdžiai: Dukrelė prisiaudė baltųjų drobelių, susišukavo geltonąsias kaseles, laukdama atjojant jaunojo bernelio. Girioje kukavo raiboji gegelė. Perlipo ankstuosius kalnus, perplaukė giliąsias marias, kad paskutinį kartą pamatytų senąją močiutę.

     Įvardžiuotinius būdvardžius derėtų vartoti, kreipiantis į kokį nors asmenį, ypač laiškuose, pvz.: Brangioji Maryte, Mielasis Jonai, Gerbiamasis Redaktoriau. . .

     Taip pat įvardžiuotinis būdvardis vadinamasis vartojamas, užuot pasakius nevartotiną žodžių junginį "taip vadinamas”, pvz.: Kai kurie asmenys, taip vadinami (=vadinamieji) veikėjai, mėgsta daug kalbėti.

     Paprastai įvardžiuotiniai būdvardžiai vartojami ir terminijoje: Vyriausiasis Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas, Aukščiausiasis Teismas, Vyriausioji Skaučių Seserijos Skautininke ir pan.

GEGUŽĖ AR GEGUŽIS (MĖNUO)?

     Lietuvoje tą mėnesį parskrisdavo iš šiltesniųjų kraštų gegutė (arba gegužė), tad ir mėnuo nuo jos gavo savo vardą. Paprastai sakome gegužės mėnuo, bet nedraudžiama sakyti ir gegužis, ypač poezijoje.

DĖL KO KALBININKAI KEIČIA POTERIUS?

     Vienas skaitytojas klausia, dėl ko kalbininkai kišasi ne į savo sritį — keičia poterius. Jis kažkur nugirdęs, kad kalbininkai liepia sakyti ”kaip danguje, taip ir žemėje”, užuot sakius taip, kaip pirmiau buvome išmokyti: "kaip danguje, taip ir ant žemės”. Taip pat kalbininkai patarę keisti ir maldos "Sveika, Marija” žodžius. Pirmiau sakydavome: "dabar ir mūsų mirties valandoje”, o dabar liepia sakyti: "dabar ir mūsų mirties valandą”.

     Labai gerai, kad kalbininkai į tokius klausimus "kišasi”, nes čia yra ne teologiniai, o grynai kalbiniai reikalai. Senuosiuose tikybiniuose raštuose, pvz. Mažvydo katekizme, rašoma "kaip danguj, taip ir žemėje”. Pasakymas "ant žemės” atsirado vėliau, kai poteriai buvo verčiami iš lenkų kalbos (na ziemi). Nors posakio "ant žemės” negalima griežtai smerkti, bet vis dėlto mūsų kalbai geriau tinka "žemėje”. Kai kas labai klaidingai mano, kad "žemėje” reikia suprasti "žemės viduryje”. Visiškai ne. Juk mes sakome "žmonės gyvena saloje”, tai nereiškia, kad jie būtų įsikasę toje saloje į žemę. Taip pat pasakome, kad mokslininkai mano, jog nei Marse, nei Veneroje nėra gyvybės. Ar tai reikia suprasti, kad tos gyvybės nėra kur nors Marso ar Veneros viduriuose?

     "Sveika, Marija” maldoje iki šiol vartoti žodžiai "mūsų mirties valandoje” buvo tikras kalbinis nesusipratimas. Čia turi būti vartojamas ne vietininkas, bet laiko galininkas. Juk niekas nepasakys: "Šį vakarą susitiksime septintoje valandoje”. Visi čia sakytume: Šį vakarą susitiksime septintą valandą”.

•    Nobelio premija 1980 m. suteikta dviem katalikams: Czeslaw Milosz ir Adol Perez Esquivel. Milosz gavo premiją už literatūrą, Esquivel gavo taikos premiją.

•    Vatikane išleista Popiežiaus mokslo akademijos darbų knyga, kurioje yra apie 30 straipsnių ir pranešimu. Tarp jų autorių yra ir Nobelio premijos laureatų. Veikalą redagavo prof. Levi Montalcini. Knyga turi 700 puslapių.