Neseniai gavome iš Lietuvos vieno kunigo parašytą studijėlę apie abortus. Nutarėme ją per kelis numerius išspausdinti ”Laiškuose lietuviams”. Žinome, kad dabar beveik visuose pasaulio kraštuose vyksta kontroversinės diskusijos šiuo svarbiu klausimu. Autorius šioje studijoje nagrinėja, ką šiuo klausimu sako teisė ir moralė.

Redakcija

     Čia norime pateikti giliau galvojantiems ir geros valios žmonėms pluoštą sveikų teisinės ir dorovinės filosofijos minčių apie baisųjį visoje mūsų tautoje išplitusi dorovinį vėžį — abortą. Ar nebaisu žinant, kad kiekviename vidutinio didumo rajone kasmet išžudoma maždaug po du šimtus, jei ne daugiau, negimusių kūdikių. Tad kiek jų išžudoma visoje Lietuvoje, kur yra daugiau kaip šimtas rajonų! Ar nereikėtų kelti balso prieš šitą dvidešimtojo amžiaus barbariškumą?

     Norint suprasti abortų baisumą, reikia giliau pažvelgti į abortą iš teisinės bei dorovinės pusės. Pradedant kalbėti apie tai, ar turime teisę daryti abortus, reikia pirmiausia turėti susidarius teisingą teisės sampratą.

TEISĖS SAMPRATA

     Teisė yra dviejų tarpusavyje panašių reikšmių žodis. Pirmoji teisės reikšmė yra tokia: teisė yra šiokiam ar tokiam veiksmui atlikti turima laisvė bei galia, gauta iš aukščiausiojo veiksnio, tvarkančio laisvosios žmogaus valios veiksmus. Kitais žodžiais: teisė yra iš aukščiau gautoji laisvė kokiam veiksmui atlikti. Antroji teisės reikšmė: Teisė yra aukščiausiojo veiksnio, tvarkančio laisvuosius žmogaus veiksmus, žmogui leidžiamas atlikti veiksmas ar žmogui leidžiama turėti būsena. Arba kitaip: teisė yra iš aukščiau leistas veiksmas, leistinas dalykas.

ŽMOGAUS TEISIU PAGRINDAS YRA ŽMOGAUS DIDŽIAVERTIŠKUMAS

     Mes visi — ir materialistai, ir religininkai — kiekvieną žmogų laikome didele vertybe, turinčia daug šventų, gerbtinų, neliestinų teisių. Tik ne visi turime tvirtą logišką pagrindą žmogui taip aukštinti, vertinti ir branginti.

     Religininkai žmogų laikyti didele vertybe turi tą loginį pagrindą, kad jie teigia nemirtingos sielos buvimą ir žmogaus, vieną kartą išvydusio pasaulį, amžinumą.

     O kokį loginį pagrindą žmogui vertinti turi materialistai? Jie žmogų laiko tik nepaprastu gamtos raidos žaisliuku, tik įmantriau suregztu atomų telkiniu, tik ypatingesne medžiagos kibirkštimi, amžių glūdumoje švysteliančia, o paskui vėl amžinai gęstančia ir pavirstančia į dulkes. Žmogų laikant tik laikinu gamtos žaismo padaru, tik laikinu tobuliau sutvarkytu dulkių telkiniu, būtų visiškai tuščias dalykas ir net didžiausia apgaulė teigti, kad žmogus esąs kažkokia neliestina brangenybė, kad žmogus turįs šventų neliestinų teisių ir kad žmogaus teisių pažeidimas, pvz. nekalto žmogaus žudymas, esanti didžiausia piktadarybė. Sakau, pateigus žmogaus laikinumą, būtų visiškai nelogiška ir net kvaila teigti, kad žmogaus teisės esančios šventos, lygiai kaip būtų nelogiška ir kvaila teigti, kad arklio ar karvės teisės esančios šventos ir kad nekalto arklio ar nekaltos karvės nužudymas esanti didžiausia piktadarybė. Tad materialistai neturi jokio tvirto loginio pagrindo žmogų laikyti kažkokia didele vertybe, turinčia kažkokias šventas neliestinas teises. Materialistų žmogaus vertinimo rūmas stovi ant smėlio pagrindo.

     Apie žmogaus didžiavertiškumą ir teisių šventumą su tvirtu logišku pagrindu gali kalbėti tik religininkas, teigiąs žmogaus amžinumą. Tik religininkui yra logiška sakyti, kad žmogus yra didelė vertybė, turinti tam tikrą kiekį šventų neliestinų teisių, kurias žeisti būtų didžiausia piktadarybė.

     Religininkas, žmogų didžiai vertindamas, būna logiškas ir nuoseklus, o materialistas, žmogų vertindamas, būna visiškai nelogiškas ir sau pačiam prieštaraujantis. Žinoma, materialistai religininkus laiko mulkiais. Tačiau jeigu materialistai religininkus mulkiais laiko, kad religininkai gerbią, pasak materialistų, stabą, nesamą sielą, tai religininkai galėtų materialistus dar didesniais mulkiais ir net moliagerbiais laikyti, kai materialistai didžiuojasi gerbią žmogų, kuris, jų pačių mokslu, esąs tik aklo gamtos vyksmo žaisliukas, tik painiau surikiuotų medžiaginių dulkių, molio gabalas, laikinai turįs žmogaus išvaizdą.

PAGRINDINĖS KIEKVIENO ŽMOGAUS TEISĖS

     Kiekvienas žmogus turi šias teises arba, kitaip sakant, šias iš aukščiau gautas laisves: a. teisę gyventi, b. teisę turėti gyvenimui būtinus reikmenis, pvz. butą ir pan., c. teisę žinoti tiesą, d. teisę turėti gerą vardą, e. teisę būti laisvam ir t.t.

     Žmogaus teisių kilmė. Šitas teises kiekvienas žmogus gauna ne iš kito atskiro žmogaus, ne iš bendruomenių, ne iš žmonių organizacijų ir ne iš valstybinių valdžių. Mat kiekvienos valstybės valdžia yra ne žmogaus teisių davėja, ne tų teisių pradininkė bei kūrėja ir ne tų teisių keitėja, didintoja ar mažintoja. Valdžia yra ne žmonių teisių viešpats, ne absoliutas, bet tik žmonių teisių, turimų iš aukščiau, gynėjas ir sargas.

     Žmogus pagrindines teises gauna iš aukščiau — iš prigimties. Pagrindines teises žmogus atsineša gimdamas. Šitos teisės žmogui yra prigimtos. Tai yra šventa kiekvieno žmogaus nuosavybė.

     Jau buvo minėta, kad kiekvienas atskiras žmogus yra ne koks menkniekis, bet didelė vertybė. Todėl stebėdami žmogų iš teisinės pusės, turime jį šitaip aptarti: Žmogus yra prigimtų teisių (ne iš valstybės gautų) vertybė.

     Kiekvienas žmogus turi teisę reikalauti, kad visi kiti žmonės, žmonių bendruomenės ir valstybių valdžios gerbtų jo šventas prigimtas teises, būtent: gyvybės teisę, sveikatos teisę, turto teisę, tiesos žinojimo teisę, gero vardo teisę, laisvės teisę ir t.t.

     Vieno bet kurio žmogaus teisės uždeda kitiems žmonėms ir žmonių bendruomenėms griežtą pareigą gerbti minėtąsias atskiro žmoagus teises.

     Pagarbos žmogui dėsnio samprata. Stebėdami žmonių tarpusavio prigimtąsias teises ir iš jų kylančias tarpusavio prigimtąsias pareigas, lengvai galime susidaryti paties pagrindinio dorovinio dėsnio — pagarbos žmogui, arba humanizmo, dėsnio sampratą.

     Pagarbos žmogui dėsnį galime išreikšti šitaip: Gerbk žmogaus prigimtą teisę ir jo neskriausk; gerbk žmogaus gyvybę — nežudyk nekalto žmogaus; gerbk žmogaus sveikatą — nekenk jai; gerbk žmogaus nuosavybę— nevok, nesuk, neplėšk; gerbk žmogaus protą — nemeluok, sakyk žmogui tiesą; gerbk žmogaus gerą vardą — nešmeižk jo; gerbk žmogaus proto laisvę, jo pažiūrų laisvę — neprievartauk jo proto ir pažiūrų.

     Šias pagrindines žmogaus teises turi gerbti visi: ne tik atskiri žmonės, bet ir valstybių vyriausybės. Bet jos kartais skaudžiai pažeidžia žmogaus teises. Dažniausiai jas žeidžia dėl tariamos bendrosios gerovės. Be abejo, siekdama bendrosios gerovės, valdžia turi teisę iš savo piliečių reikalauti tam tikrų paslaugų, tam tikrų duoklių, pvz. mokesčių. Bet gi bendrąja gerove mes čia suprantame tik tokią, kuri yra tikrai bendra, kurioje dalyvauja risi jos nariai, t.y. tokią, kurioje dalyvauja ir duoklininkai, ir neduoklininkai. Gerovė, kurioje duoklininkai nedalyvauja, negali vadintis bendrąja gerove. Tokią gerovę galima vadinti tik kitų gerove, tik didesnės ar mažesnės išnaudotojų dalies gerove, bet ne visų gerove.

     Šiuo principu remdamiesi, mes pvz. teigiame, kad nemoralu prievarta varyti kareivius į kautynių ugnį, kur jie verčiami atiduoti gyvybę, kad kiti, sudarantys didesniąją bendruomenės dalį, galėtų likti laisvi ir gyvi ar net prabangiai gyventi. Prievartinė gyvybės duoklė prieštarauja bendrosios gerovės sampratai bei esmei, nes tarnauja, kaip minėta, ne bendrajai, ne visų gerovei, bet tik gerovei didesnės dalies, kuri žiauriai išnaudoja mažesniąją bendruomenės dalį, prievarta atimdama iš jos gyvybę savo gyvybei, savo laisvei gelbėti, savo reikmėms tenkinti.

     Todėl aišku, kad moralus ir pateisinamas yra tik savanoriškas gyvybės aukojimas kitų georvei ir laisvei ginti, bet ne prievartinis. Prievartinis karių varymas į ugnį yra ryškus pavyzdys, kaip šventos, neliestinos žmogaus teisės dar ir šiandien civilizuotame, bet moralinės kultūros dar nepasiekusiame pasaulyje baisiai žeidžiamos, remiantis skambiu, tačiau nelemtu "bendrosios gerovės ar visuomeninės gerovės” pretekstu.