Birutė Boreišienė

     Atėjo ji vieną dieną pas mane į įstaigą. Jauna, daili, madinga, bet kažkokių negyvų akių žvilgsniu. Visuomet žmoguje aš pirmiausia pamatau akis. Kartais šneka, linksmai juokiasi, o akys žiūri pro tave ir nieko nemato. Iš akių matai, kad žmogus tuo momentu kažkur toli... Taip buvo ir su šia jauna moteriške. Pradėjo ji be jokių įžangų ir ašarų, tiesiai. Girdi, noriu pasikalbėti, noriu pati save išgirsti ir suvokti, kiek mano poelgiuose yra kaltės, noriu, kad jūs išgirstumėt mane. Man sunku, man reikia išsikalbėti.

     Istorija paprasta. Šiandien tokių daug. Ištekėjo iš meilės, būdama aštuoniolikos metų. Dabar jai trisdešimt. Augo pas tėvus vienturtė, gyveno gerai. Abu su vyru mokėsi viename kurse, abu kartu baigė. Vyras teturi tik tėvą, jo mama mirė anksti. Turi dabar dešimties metų dukrą. Pas mane ji atėjo tiesiai iš teismo, kur vyko jų skyrybų byla. Išskyrė. Dukra pasiliko pas tėvą gyventi. Kaip priversti ją grįžti pas motiną? Pabėgs, nebus.  O, rodos, taip mylėjosi.

     — Jau bedraugaudama su busimuoju vyru, mėgau komanduoti, — pasakoja ji.

     "Ateik, atnešk, paduok, nueik..Toks buvo mano žodynas. Patiko man Audrius, patiko kaip vaikinas, patiko ir savo paklusnumu. Taip ir įsivaizdavau: ištekėsiu, tai jis man dar pašokinės. Patiko, kai draugai sakydavo: "Ateina tavo nuolankusis tarnas!” Na, maniau, myli mane. Nes aš galvojau, kad didžiausias meilės pasireiškimas yra begalinis nuolankumas ir visų norų pildymas. "Jei myli — padarysi..ne kartą sakydavau. Ir jis darė, kartais juokais paprieštaraudamas, pasijuokdamas, bet darė. Neprašiau aš jo nuraškyti žvaigždžių nuo dangaus, bet nuo visokių žemiškų paslaugų neatsisakydavau. Patiko būti lepinamai. Mama man nuolat kartodavo: "Teisingai darai, dukrele, neduok vyrui valios. Žiūrėk, kaip aš su tėvu gyvenu”. Ir iš tikrųjų, mano tėtušis savo romumu galėjo būti pavyzdžiu. Mama kitaip jo ir nevadindavo, kaip "verši, tu mano verši!” Namie viską sprendė mama. Tėvas tik algą parnešdavo ir vėliau nedrąsiu balsu prašydavo mamos pietums poros dolerių.

     Kai ištekėjau, pirmus metus gyvenom pas mano tėvus. Viską tvarkė mama, o mes abu buvom diplomantai ir laukėm paskyrimo. Mama dabar jau komandavo dviem vyrams, o aš mokiausi iš jos gyventi. Net kai jau visi darbai, grįžus mums iš universiteto, būdavo padaryti, ir Audrius sėsdavo prie diplominio, mama mus išvadindavo dykaduoniais ir tinginiais, kurie nieko nenori jai padėti. Ir namai laikąsi ant jos, vargšės, vienos. Žinoma, manęs tai neliesdavo, viskas buvo nukreipta į Audrių. Jis tylėjo, taikėsi, buvo man atidus, geras, švelnus. Gavome paskyrimą. Štai čia Audrius pirmą kartą tarė savo tvirtą žodį. Nežiūrint visų mamos atakų, mes išvykome dirbti pagal paskyrimą. Prasidėjo savarankiškas gyvenimas kambario ir virtuvės bute. Abu dirbome. Aš pradėjau pamėgdžioti mamą. Audrius negalėjo namie nė išsižioti. Aš būdavau pavargusi, būdavau nesuprasta, nuskriausta, persidirbusi. Audrius pirko maistą, tvarkė butą, dažnai virė poilsio dienomis ir vakarais. Geriausius daiktus pirkome man, o jis tenkinosi tik pačiais būtiniausiais. Kai gimė dukra, namie prasidėjo pragaras. Aš visą laiką buvau išvargusi ir skriaudžiama, nors vyras man daug padėdavo. O ypač konfliktai paaštrėjo po mamos apsilankymo. Dabar gerai neprisimenu, bet, man rodos, jau trečiaisiais mūsų bendro gyvenimo metais vyras pirmą kartą pakėlė balsą. Pareiškė, kad nejauku, kad kitos šeimos kitaip gyvena. Buvo baisus triukšmas, bet, deja, niekas nepasikeitė. Aš vis mokiau — iš pradžių vyrą, o paskui ėmiausi ir dukros... Vyras ėmė vis dažniau vakarais užtrukti darbe, o laisvalaikiu su dukra išeidavo visai dienai. Tada aš nevirdavau valgyti, netvarkydavau buto, kai jie grįždavo, nesikalbėdavau.

     Ėjo metai. Vyras vis dažniau į mano reikalavimus nebereaguodavo arba pasakydavo, kad kaip šeimininkė žinočiau savo vietą. Dabar aš galvoju, kad meilę supratau kaip pataikavimą man, nuolankumą. Man buvo malonu įsakinėti, jam pildyti, kol aš neperžengiau ribos. Juk prasidėjo nuo smulkmenų, nuo juokučių, nuo abiem malonių dalykų. O manyje, matyt, buvo giliai mamos įskiepytas priesakas: vyras privalo klausyti. Ko, kur, kada — nesvarbu, bet privalo klausyti! Prieš akis buvo mano tėvų pavyzdys, bet aš tada nesupratau, kad Audrius ne toks kaip mano tėvas! Juk nėra dviejų tokių pačių žmonių! Vėliau, jau gyvenant kartu, apetitas augo, kaip sakoma, bevalgant. Mano pinigai, mano daiktai, mano namai, mano nuomonė, aš žinau, išmanau... Taip gyvenome dvylika metų. Net nepastebėjau, kada dukra prisišliejo prie tėvo, o gal tėvas ėmė gelbėti dukrą nuo mamos...

     Būdavo momentų, kai aš suvokdavau daranti kažką ne taip. Lyg pradėdavau rasti bendrą kalbą su Audrium, lyg ir šviesiau pasidarydavo namuose. Bet užtekdavo horizonte pasirodyti mamai, vėl viskas prasidėdavo iš naujo.

     Visi sako, kad esu valdinga moteriškė. Kas iš to? Darbe nesugebu bendrauti su žmonėmis, nors už stropumą mane vertina. Neturiu draugių, nes negaliu pakęsti kito nuomonės. Dabar nebeturiu ir namų. Audrius pasiėmė dukrą ir išėjo. Išėjo, kaip jis pasakė, nuo mano despotizmo gelbėdamas Jolantėlę.

     O svarbiausia — kad aš myliu juos abu — ir vyrą, ir dukrą! Ir kaip dabar gyventi?!

     Iš tikrųjų, kaip dabar jai gyventi? Klausiausi jos pasakojimo, ir man darėsi baisu,

     Taip ir įsivaizduoji namus, kuriuose gyvena trys žmonės, tačiau juose tuščia, šalta. Esu skaičiusi, kad namų veidas — tai pirmiausia šeimininkės veidas. Ir jeigu jis piktas, visą laiką nepatenkintas, jei jis reikalauja iš kitų besąlygiško paklusnumo ir visą laiką galvoja, kad tik ji neklysta, kad ji aukojasi kitiems ir ta auka tokia didelė, o jos niekas nesupranta, — sunkūs tokie namai. Tokiose šeimose žmonės būna suirzę, vieni kitiems svetimi, vienas kitą kaltina, moko, įsakinėja — argi tai namai, pagaliau argi tai šeima?

     Mano nuomone, teisingai yra pasakiusi viena sociologė: "Šiuolaikinėje šeimoje vaidmenimis, teisėmis ir pareigomis skirstomasi, nenumatant kieno nors diktatorystės... Mums svarbiausia išmokti valdyti savo norus, nuotaikas, derinti juos su artimų žmonių interesais ir būsenomis. Kitaip tariant — reikia saviauklos, kuri mūsų šeimai yra net svarbesnis menas ir mokslas, negu auklėjimas. Mes jau "pribrendome” suprasti paprastą ir labai svarbią tiesą: saviaukla yra pati geriausia ir veiksmingiausia pedagogika”.

     Gal aš jai turėjau pakartoti tuos žodžius? Gal pasakyti ką kita, paguosti? Aš jų nepasakiau. Tik mes abi ilgai tylėjome, paskui vėl kalbėjome, kalbėjome ir vėl tylėjome. ..