A. A.

     Šita būsena pažįstama ne tik atskiram žmogui, bet ir ištisiems kolektyvams, netgi tautoms. Būsena tiek populiari šiuolaikiniame pasaulyje, kad susikūrė ir egzistuoja ištisos pramonės šakos, kurių uždavinys — išblaškyti nuobodulį.

     Šita būsena susideda iš viso komplekso psichinių reiškinių. Be visiems pažįstamo sunkumo jausmo, visada krenta psichinis aktyvumas, dargi prapuola bet kokie norai arba jie labai susiaurėja: nieko nenori, nieko nelauki ir nesitiki, net tavo paties likimas nejaudina. Apima abejingumas, apatija, dažnai — beviltiškumas. Sustiprėja egocentrizmas, sulėtėja mąstymas. Kartu lengvai išplaukia iš praeities viskas, kas buvo bloga. Mūsų sąmonė taip pat truputį nurimusi, ir todėl mes atsimenam kažkaip neryškiai, neapibrėžtai.

     Šitų reiškinių derinys gana pastovus. Jis, lyg užburtas ratas, prasideda vienu reiškiniu, baigiasi kitu ir vėl iš naujo. Norint iš šito užburto rato išeiti, reikia ne tik energijos, stimulo iš aplinkos, bet ir mokėjimo, sugebėjimo ištrūkti. Nuobodulio priežasčių daug. Jis gali apimti ne tik nusilpusį po intensyvaus darbo, bet ir pilną jėgų žmogų. Nuobodulys atsiranda ilgai nieko neveikiant, dykinėjant. Tada, kai gyvenimas labai vienodas, neturtingas naujų įspūdžių.

     Nuobodulį įvaro ir perteklius. Kiekybinis ir kokybinis. Žmogus vystosi tik tada, kai palaipsniui jo jausmai darosi sudėtingesni, kai atpildas už pastangas ateina irgi palaipsniui: malonumas, pasitenkinimas. Šitų savybių perteklius atbukina pojūčio aštrumą.

     Nuobodulį sukelia ir stebėtojiškas gyvenimo būdas, tada, kai nėra savarankiškumo, jokių asmeninių pergalių.

     Nuobodulys greitai limpa ir prie tam tikro charakterio žmonių. Prie žmonių su neišsivysčiusiu intelektu, jausmais, egoistų. Labai palankūs nuoboduliui skeptikai, nihilistai, pesimistai, mizantropai.

     Galų gale yra žmonių, kurie talentingai sugeba, patys to nenujausdami, įvaryti kitiems nuobodulį.

     Įdomu, kad kai kurios pastangos išsivaduoti iš nuobodulio, tokios kaip šėlimas, dirbtinė linksmybė, alkoholis ir narkotikai tik sustiprina nuobodulį.

     Kaip matome, tai ypatinga žmogaus silpnybės atmaina.

KUO JI PAVOJINGA?

     Visų pirma tuo, kad nuobodulys greit nepraeina, jis gali peraugti į chronišką būseną, o jau tada nuobodulys ne tik prislegia, susilpnina bendrą asmenybės aktyvumą, bet veikia daug sudėtingesnius psichinius procesus. Nuobodžiaujantis žmogus praranda sugebėjimą užjausti, mylėti. Nuobodulys jį gali pastūmėti tokiems veiksmams, kurie jam ir nebūdingi, pavyzdžiui, pasigerti, nusikalsti.

     Dažni nuobodulio priepuoliai sudaro prielaidą atsirasti blogiems įpročiams ir neigiamiems charakterio bruožams.

     Bet kartais nuobodulys veikia ir teigiamai, ypač trumpalaikis. Jis labai efektyviai priverčia mus nusigręžti nuo tuščio laiko leidimo, padeda praregėti, pakeisti mūsų psichikos veiklą, susimąstyti.

     Gydyti reikia ilgai užsitęsusį niekam nenaudingą nuobodulį. Visų pirma tam reikia sudaryti bazę. O toji bazė — tai labai įvairiapusiškas asmenybės išsivystymas, potraukių, interesų įvairumas, jausmų turtingumas, galimybė nuolat tobulėti, lavintis. Prie tokių sąlygų visada mūsų psichikoje įsižiebs kibirkštėlė, iš kurios įsiliepsnos naujo susidomėjimo ir susižavėjimo liepsna, sušildanti visą asmenybę.

     Nedidelį, laikiną nuobodulį kaip mat išblaško kelios įdomios knygos, keli labai seniai laukti draugų vizitai, leidimas sau pasimėgauti savuoju "hobiu”.

     Pats gyvenimas siūlo mums priemones išsigydyti nuo nuobodulio, nes jis nepaprastai įvairus, margas ir turtingas.

BAIMĖ

     Labiausiai iš visų žmogiškųjų silpnybių mums pažįstamas baimės jausmas. Jis sudėtingas ir įvairus savo pasireiškimu, dėl to sunku jį apibrėžti. Svarbią vietą čia užima įtampa, susijaudinimas ir nustebimas. Be nustebimo, netikėtumo baimė būna neryški ir nestipri. Visada yra sielvarto, pasimetimo elementas, disharmonijos proto, jausmų, valios veikloje.

     Fiziškai baimė pasireiškia raumenų įtampa (drebulys iš baimės), dauguma vidaus organų susitraukia: skrandis, žarnynas (spazmos pilve), šlapimo pūslė, smarkiai plaka širdis, pakyla kraujospūdis.

     Būna baimė paprasta, kada pavojus neišvengiamas ir ne toks jau didelis. Ir siaubas — kada pavojus labai didelis.

     Kokia baimės reikšmė mūsų psichikai?

     Kaip bebūtų paradoksalu, ji vaidina didžiulį teigiamą vaidmenį. Vargas tam, kas iš tikrųjų "nepažino baimės”. Laimei, tokių žmonių labai maža.

     Nedidelis baimės laipsnis žmogų padaro akylesnį, pačią psichiką jautresnę, aktyvesnę, nurodo mums, kokia kryptimi veikti, išjudina iš snaudulio. Kartu užgožia visus kitus nereikalingus, galinčius trukdyti psichikos procesus. Parengia mus fizinei veiklai. Tokiu aspektu buvo tyrinėti anglų lakūnai, bombardavę antrojo pasaulinio karo metu Vokietiją. Pasirodo, kad tie, kurie jautė nedidelę baimę, savo uždavinį įvykdė daug geriau už tuos, kurie buvo ramūs.

     Mes šitokį baimės poveikį taip pat jaučiame savo kasdieniniame egzistavime. Ne tik penktokas, bijodamas bausmės, prisiverčia sėsti prie pamokų, bet ir suaugęs, bijodamas nesėkmės, yra skolingas baimei už daugelį savo pergalių darbe.

     Ilgai užsitęsusi arba abstraktinė baimė (mirties, skausmo, neišvengiamumo) mus veikia ypatingai palankiai, kaip tam tikra psichikos gimnastika, neleidžianti užakti, sustabarėti. Ji aktyvina, paaštrina mūsų intelektą, jausmus, tuo pačiu kurdama daug dinamiškesnę asmenybę, kuri tai pasiduoda baimei, tai priešinasi jai visomis galiomis.

      Yra ir kitokia — labai stipri ir ilga baimė, kuri visai nepasiduoda kontrolei, kuri viena užvaldo mūsų psichiką, nustumdama į šalį visa kita. Baimė sunaudoja daug psichinės energijos: penkios minutės baimės gali žmogų labiau nuvarginti, kaip valanda darbo. Dėl to periodiškai besikartojanti baimė labai išsekina mūsų energijos išteklius. Be to, ji pertempia ypatingai jautrius procesus arba visai juos nuslopina. Žmogus pradžioje tampa labai jautrus, sudirgęs, ne visai logiškai kalba ir elgiasi, jo nuotaika prigesusi. Bailumas, vangumas jau gali peraugti į pastovius charakterio bruožus, prie jų prisideda pagiežingumas, agresyvumas. Dar vėliau žmogus nugrimzta į apatiją. Ką daryti? Reikia baimę sumažinti arba visai ją pašalinti. Tai galima padaryti keliais būdais. 1. Priešpastatyti baimei visai kitus jausmus. 2. Įpročiu. 3. Asmenybės pasikeitimu.

     1. Blaivus protas, mąstymas mažai efektyvus prieš baimę. Kiek žmogus bekartotų: "aš nebijau, man nebaisu”, naudos iš to maža, nes žmogus apgaudinėja pats save. Galima, pasitelkus į pagalbą išprovokavimą, iššaukti kitus jausmus, neutralizuojančius baimę.

     Vienas jaunas žmogus išmoko užgniaužti baimę prieš viršininką, pasitelkęs įtūžį ir ryškiai atgamindamas pilnas neteisybės scenas.

     Baimę galima nugalėti įvairiais kitais jausmais. Atsakomybės baimę — sukeliant savimeilės ir išdidumo jausmus. Baimę viešoje vietoje kalbėti — sužadinant juoką ir garbėtroškos jausmus. Mirties baimę — pakeičiant meile artimiesiems, tėvynei. Chuligano sukeltą baimę nugalės įniršis chuliganui ir neapykanta.

     Galima baimę nugalėti pačia baime. Mūsų kasdieniniame gyvenime pasmerkimo, pasityčiojimo, apkalbų baimė padeda mums nugalėti kitokias baimes.

     2.    Galima baimę įveikti pažinimu ir įpročiu. Mes jau sakėme, kad baimė mus apima nuo nežinojimo, naujumo, netikėtumo. Žinomas pavojus jau negali sukelti stiprios baimės. Dėl to gresiantį pavojų reikia stengtis kuo geriau pažinti. Reikia žinoti patį blogiausią atvejį, nes nežinojimas daug blogiau už apibrėžtą blogį. Gresiantį pavojų ne taip jau sunku pažinti. Kartais reikia tik sąmoningai išprovokuoti jį, įprastas pavojus jau negąsdina. Dėl to efektyviu metodu čia jau tampa įprotis. Lakūnas nebijo aukščio, kareivis — apšaudymo, chirurgas — kraujo.

     3.    Reikia žinoti, kokios natūros labiau linkusios į baimę. Nedaug yra sveikų žmonių, kurie nejaučia baimės. Tai dažniausiai žmonės su neišsivysčiusiais jausmais, žemo intelekto, nesugebantys suprasti ir įvertinti situacijos.

     Taip pat mažiau linkę bijoti harmoningi, stiprių jausmų, didelio proto, stiprios valios žmonės su didele gyvenimiška patirtimi, per daug neišlepinti pergalių. Įdomu, kad šita žmonių kategorija baimę jaučia jau tada, kai kiti dar nieko neįtaria, bet užtat vėliau, kada ateina tikra baimė, jiems ji būna ne tokia netikėta, labiau apčiuopiama ir suprantama ir dėl to lengviau nugalima. Tai matome ir kasdieniniame gyvenime. Žmonės baikštūs, drovūs, labai subtilūs ir nedrąsūs mažmožiuose, labai vyriškai laikosi tada, kai kyla didelis pavojus. O štai grubūs, nachališki ir, atrodo, drąsūs kasdienybėje, tuoj puola į paniką, neatlaiko sunkesnių išbandymų.

     Sunkią valandą labai padeda ne savęs raminimas, o nuraminimas kitų. Taip mes perkeliame savo dėmesį ir suvokiame, kad yra žmonių, kuriems dar blogiau už mus. Jeigu mes dar galime padėti kitiems, mūsų reikalai ne tokie jau blogi.

     Skirtumas tarp narsaus ir baikštuolio yra tik toks, kad baikštuolio baimė yra nekontroliuojama, akla, o drąsus žmogus bijo pavojaus, sąmoningai jį suvokdamas.