JONAS MISKINIS

     Žmogus gyvena ne kažkokiose dausose, bet žemėje. Žemė yra plati. Po visą tą plačiąją žemę yra išsibarstę žmonės. Šiandien žmonija dar nėra valdoma iš vieno pasaulinio centro. Žmones vienus nuo kitų skiria įvairios gyvenimo sąlygos: klimatas, rasė, kalba, papročiai. . . Šias gyvenimo sąlygas žmonija yra priėmusi ir prie jų prisitaikiusi. Iki šiol dar niekam nepasisekė žmonių padaryti lygiais visais atžvilgiais. Nepasisekė žmonių padaryti vienminčiais ir sujungti vienai pasaulinei valdžiai. Žmogus yra sėslus. Jis gyvena vienoje vietoje, atskirtas nuo kitų, toliau gyvenančių. Gyvendamas vienoje vietoje, jis įeina į vienokio ar kitokio pobūdžio vietinius sambūrius.

     Aplamai pasaulis yra suskirstytas į atskiras valstybes, kurios negali susilieti į vieną. Žmoguje yra galingas instinktas, kuris jį verčia įeiti į glaudesnį kontaktą su jam artimesniaisiais žmonėmis. Žmogus pasirenka vieną labiau organizuotą grupę ir joje prisiglaudžia; joje ieško užuovėjos ir paramos. Pasak kai kurių filosofų, prisidėti prie vienos grupės reiškia save pastatyti prieš kitas grupes. Vargas, nelaimė, pavojus, baimė žmogų moko glaudžiau sutapti su sau artimesniaisiais. Iš šito sutapimo gimsta teisinė sąmonė, ištikimumas, patriotinis nusiteikimas. Patriotiškumas, matyt, yra neišvengiamas ir žmogaus gyvenimui reikalingas dalykas.

TĖVYNĖS MEILĖ

     Pasaulyje yra tokių dalykų, kuriuos mes tepagauname regėjimu, pvz. šviesa, spalva; yra ir tokių, kuriuos žmogus tesuvokia girdėjimu: garsai, muzika. Tačiau yra ir tokių dalykų, kurie gali būti suprasti ir išgyventi tik meile. Prie jų priklauso ir tėvynė.

     Patriotinis patyrimas yra žmogaus išgyvenimas be jokių ieškojimų ir didesnių tyrinėjimų. Jis savaime yra išgyvenamas. Žmonės instinktyviai, gam-

DANGUOLĖ JURGUTIENĖ  Erdvių naktis (aliejus)

tiškai ir nejučiomis pripranta prie tos aplinkos, kurioje gyvena, prie gamtos, kaimynų, prie savo šalies kultūros ir savo tautos gyvenimo. Bet tuo dar dvasinė patriotiškumo esmė nėra paliečiama. Mat čia tėvynės meilė yra išgyvenama kaip tam tikras, dar neaiškus linkimas, kuris kartais visai sunyksta, o kai kada pasireiškia aklu, visai neprotingu instinktu, net aistra, nuslopinančia žmogaus sieloje net sąžinės balsą bei teisingumo pajutimą. Tai aklas afektas. Jis greitai išsigimsta ir tampa pikta grobuoniška aistra, niekinančia visa, kas ne sava, skatinančia kitus neapkęsti. Šitoks "patriotas” išgyvena ne kūrybinį polėkį, bet laikiną pyktį. Toks žmogus išgyvena ne tėvynės meilę, o keistą, net pavojingą šovinizmo mišinį, pasididžiavimą, už kurio dažnai slepiasi asmeninis savanaudiškumas. Tokie "patriotai” nežino nei ką jie myli, nei ko nemyli. Jie vadovaujasi ne dvasiniais motyvais, bet aklu masių instinktu. Nors reikia pripažinti, kad aklu instinktu apmestas ir ataustas patriotiškumas yra kur kas geresnis dalykas, negu visiška tėvynės meilės stoka. Bet reikia pastebėti, kad toks instinktyvus patriotizmas šiandien kai kur yra į kultą pakeltas ir žmonijai labai pavojingas. Ne šitokio patriotizmo dabar yra pasiilgusios tautos. Jos yra pasiilgusios sąmoningo patriotiškumo, kuriame darniai sugyvena aistringa meilė bei pasiaukojimas su išmintingu blaivumu ir saiko pajautimu.

EGOIZMAS

     Norint atsakyti į klausimą, kaip patriotiškumas pasireiškia, reikia pastebėti, kad žmogus gali visą savo gyvenimą išbūti savo krašte, savo tėvynėje, savo valstybėje ir visai nežinoti, kas yra jo tėvynė. Jis gali jos visai nemylėti ir net siekti, kad jo kraštas būtų prijungtas prie didesnės, galingesnės valstybės, jeigu tai padės jo asmeniškiems interesams. Tokio "patrioto” siela tautiškai yra tuščia, mirusi. Toks žmogus patriotiškumo atžvilgiu yra tikras vargšas, dvasios elgeta, kūrybiškai visiškai bergždžias. Daug yra tokių nelaimingų žmonių, kurie negali mylėti savo tėvynės vien dėl to, kad jų instinktas gyvena egoistiškais interesais. Tokiems žmonėms, sakytume, trūksta dvasinio organo. Tokių žmonių sielai tėvynės idėja nieko nesako. Mat tėvynės idėja suponuoja žmoguje esant gyvą dvasinį pradą. Tėvynė yra kažkas dvasiška. O tėvynės nemylinčiuose žmonėse arba dvasios nėra, arba ji yra išblėsusi, numirusi. Tai, kuo jis dar tiki, yra medžiaga, ekonominiai sumetimai ar išskaičiavimai. Tokie žmonės nori tik materialinių turtų. Dvasiniai dalykai jiems visai nesvarbūs. Pavyzdžiui, Karoliui Marksui įstatymai, moralė, religija tėra tik buržuaziniai prietarai, už kurių slypi buržuaziniai interesai. Tokių žmonių dvasinis organas yra nuvytęs, atrofavęsis. Be to dvasinio organo, aišku, nerasi tėvynės, o nerastos arba nesamos tėvynės žmogus nepamils.

     Tėvynės pajutimas ir pamilimas yra dvasinio apsisprendimo veiksmas. Tas dvasinio apsisprendimo veiksmas nurodo žmogui jo dvasines versmes, o tuo pačiu apvaisina jo dvasinę kūrybą.

     Vadinasi, dvasiškai miręs žmogus nemylės savo gimtojo krašto ir parduos jį tam, kas pasiūlys didesnę kainą. Būna ir taip, kad žmogus, savo gimtojo krašto neradęs ir nesugebėjęs jo pamilti, vis dėlto save laiko patriotu. Tai reiškia, kad toks žmogus pamilo ne savo tėvynę, o tik jos pakaitalą, kurį jis klaidingai laiko savo tėvyne. Tokių tėvynės pakaitalų gali būti įvairių: teritorija, geografinė aplinka, klimatas, rasinė kilmė, ūkinė santvarka, kalba ir t.t. Visi šie dalykai, skyrium paimti ir nuo savo dvasinių versmių atitraukti, dar neatstoja tėvynės. Taigi jų, skyrium paimtų, negalima patriotiškai mylėti. Jie yra panašūs į kūną be sielos, į lopšį be kūdikio, į rėmus be paveikslo. Visi jie yra tik tėviškės gyvenamasis namas, priemonė, medžiaga, bet ne ji pati. Visa tai, kas tėvynei reikalinga, tėvynėje ir per tėvynę įgauna kilnesnę prasmę, bet pati tėvynė yra kur kas daugiau, negu čia suminėti dalykai.

     Taip, tėvynei reikalinga teritorija, bet teritorija dar nėra tėvynė. Tėvynei reikalinga geografinė ir klimatinė aplinka, bet tai galima rasti ir kitame krašte. Tėvynė yra kažkas dvasiška, kaip jau esame minėję. Patriotiškumas gali būti ir tada, kai nėra vieno ar kito tėvynės turinį sudarančio elemento. Yra žmonių, niekados Lietuvoje nebuvusių ir silpnai lietuviškai kalbančių arba ir visai lietuvių kalbos nemokančių, bet visa širdimi mylinčių Lietuvą. Deja, yra ir tokių, kurie savo kilme ir krauju yra tikri lietuviai, kurie dabar pavergtoje Lietuvoje gyvena, lietuviškai puikiai kalba, priklauso mūsų tautai, o lietuvių tautos patriotus išduoda Sovietų sąjungos komunistams persekioti ir sunaikinti...