Marija Stankus-Saulaitė

POETEI

Tu grįžti.
Ankšta išnara, saulėje
sutrūkus, nuslenka.
Prieš akis užsidega
dangus: auksas ir žydrynė
mūsų būties.

Sklinda žodžiai:
pirmas vardas, pirmas
garsas gyjančios širdies.
Ne naktis ir ne trošku.

Tu grįžti: užmirštu
smaugiančius sapnus ir
negalėjimą pabusti.

ŽIEMĄ

Matau tik vasarą:
kriaušė, pušis, berželiai, klevas,
akacijos, laukinė obelis,
plačios katalpos prieš langą,
įsauly ratuotos bitės,
įsauliui peršviečiami paukščiai. . .
Metų metai kieme susirinkę
surasti pėdsakus lengvos vaikystės
saulės rate.

Šviesos rate slepiasi laimė.
Mėnulis sukasi greičiau už laiką,
apsisiautęs namiškių sapnais,
keliančiais virš skliauto
žemės šakas, žiedus, saldumą,
žemės žvilgesį,
merkdamas gyvybei akis
vidurnakty.

Prisimenu tik vasarą,
 tą saulės lėtą taką tarp medžių,
lytėjimą kiekvieno lapo smailumos
ir brangenybės, bitės nešamos,
ir paukščio skaidraus sparno.
Mirties pėdsakai neatsisuka
žaisti su gyvenimo pradžia.

Ir vėl tylu, metams besidairant
namų.

*  *  *

Lietuvoj
permatomi obuoliai,
kvapios alyvos,
šiaurės pašvaistė.
Lietuvoj
nekeliauti keliai,
neregėti dangūs.

Lietuvoj
liko širdis.

*  *  *

Langai pakreipti į gatvę.
Ko laukti, tau nepraeisiant?
Ryto judesys,
vakaro siautimas

be tavęs menki.
Bet langai
vis tiek juos seka
dienomis.