N. Elijošaitienė

     Kieme riksmas. Prieinu prie lango — ir vėl kaimynų Sauliukas muša gerokai už save mažesnę sesutę. Ši spardo jo blauzdas ir klykia. Išbėgusi motina pripuola prie vaikų ir, atitraukusi mergaitę, pradeda talžyti sūnų. Mažoji šokinėja aplink ir džiūgauja, o berniukas ima kūkčioti.

     —    Ko dabar verki? — šaukia motina. — Pirštu paliečiau, jau į dūdas. Ritutei neskaudėjo, kai ją mušei?

     —    O kam ji man liežuvį rodė... — gūk-čioja vaikas.

     Motina pasižiūri į mergaitę.

     —    O kam jis iš manęs obuolį norėjo atimti?

     —    Melage tu! Argi aš atimti norėjau? Tik atsikąsti prašiau, o ta šykštuolė kąsnelio pagailėjo.

     Motina vėl pyksta.

     —    Begėdi tu nematytas! Argi gražu iš mažo vaiko obuolio kaulyti?

     Mergaitė broliui vėl parodo liežuvį. O Saulius, net negalvodamas, kas už tai bus, trenkia jai žemiau juosmens.

     Riksmas, nors ausis užsikimšk. Bliauna mergaitė, sriūbaudamas verkia Saulius, bet visus perrėkia motina.

     —    Galvažudy tu, begėdi! Baigsis mano kantrybė...

     Pamažu triukšmas rimsta.

     Motina guodžiasi kaimynėms:

     —    Nesuprantu, į ką nusidavė tas mano vaikas? Mergaitė — geresnės nereikia, o šitas — tikras galvažudys.

     Ritutė stovi pasipūtusi, baigia graužti obuolį. Jos šviesūs plaukučiai parišti kaspinu, rausva suknytė išsiuvinėta, o kojytės apmautos naujais baltais batukais.

     Devynmetis "galvažudys” murzinais pirštais šluostosi ašaras. Išblukusių marškinėlių alkūnės praskydusios, išaugtos kelnaitės, o basos kojos apautos nunešiotais sandalais. Jis iš padilbų žiūri į motiną.

vNebenoriu klausyti tų barnių ir uždarau langą.

     Ir nenoromis prisimenu tą patį Sauliuką prieš ketvertą metų.

     Tada dar nebuvo Ritutės, ir jis buvo pats geriausias, pats brangiausias ir gražiausias. Motina jį puošė, lepino, kaip įmanydama. Uogytės ir apelsinukai, saldainiai ir šokoladukai... Ne tik tėvai, bet ir seneliai bei visas pulkas tetų negalėjo atsidžiaugti berniuku. Ir tikrai tai buvo meilus vaikas, visad linksmas, gyvas, tikra kibirkštėlė.

     Paskui atsirado Ritutė. Žinoma, mergytei reikėjo vežimuko, reikėjo kojinaičių ir marškinėlių. Atėjo žiema — pirko mergaitei kailinukus ir batukus, o Sauliukas galėjo ir su senais pavaikščioti, su pernykščiais. Apsieis. Visos tetos ir senelės negalėjo atsidžiaugti mažąja, kuri buvo tikrai graži.

     Ir jau niekas negyrė berniuko — jis tik maišėsi. Motina paims ant rankų mergaitę   — ir jis čia pat, glaudžiasi prie jos šono. "Na, ko čia dabar painiojiesi, pasitrauk, dar per tave mažytę išmesiu”. Jis tylėdamas nueidavo šalin ir žiūrėdavo į myluojamą sesutę.

     Kai prinoko pirmosios braškės, jos atiteko mergaitei. Pamatęs jo ašaras tėvas sugėdino: "Toks didelis ir dabar dėl kelių uogų. . . Suprask, ji gi mažytė, o tu jau didelis”. O tam dideliam dar net šešerių nebuvo.

     Taip ir tęsės. Kas geriausia — Ritutei, kas skaniausia — dukrytei. Motina, rodos, tik dabar pamatė, kad sūnus nėra gražus. O kai jis nustojo juoktis, paniuro — ir visai nebedailus pasidarė.

     Tik viena senelė po senovei mylėjo berniuką, atveždavo dovanų, paglamonėdavo. Ir jis kaip didžiausios šventės laukdavo jos apsilankymo.

     O mergaitė augo, nors ir graži, bet neklusni, išlepinta, gerokai išdykusi. Pačiupo žirkles — karpo, kas pakliūva. Į rankas paklius pieštukas — visos sienos nurašinėtos. Tėvas subars, o motina: "Ko čia nori iš mažo vaiko, argi ji supranta. Bet iš kur ji pieštuką gavo — turbūt Saulius numetė. Tai netikęs vaikas, nieko į vietą nepasideda. .—

     Mergaitė suplėšė naują žurnalą — ir vėl Saulius kaltas, kam paliko ant spintelės.

     O kartą mergaitė užtiko Sauliaus kuprinę (jis jau į pirmą klasę tada ėjo) ir iš sąsiuvinių bei knygų liko vieni skutai. Berniukas verkė, skundėsi motinai, o ši tik subarė ji: "Reikėjo ant spintos užkelti, o nepalikti ant stalo. Pats kaltas — aš tau naujų knygų nepirksiu”. Motinai išėjus virtuvėn, Saulius pirmą kartą puolė mušti seserj. Išgirdusi riksmą, atbėgo motina. Berniuką smarkiai prilupo.

     Sekančią dieną atvažiavo į svečius senelė. Motina tuoj pasiskundė, koks netikęs pasidarė Saulius — pagalvokit tik — sesutę su kumščiais puolė, užmušti galėjo! Nenorėjo tikėti senelė, bet motina parodė mėlynę ant Ritutės rankos ir. .. visos lauktuvės teko nukentėjusiai. O Sauliuką senelė išvažiuodama paguodė: "Kai vėl būsi geras, tada ir tau atvešiu dovanų”, — ir išvyko, net nepabučiavusi mažojo nusikaltėlio.

     Tai buvo lyg paskutinis lašas — berniukas visai užsidarė, paniuro ir, atrodo, pats patikėjo, kad jis yra baisus nedorėlis.

     Tačiau nejaugi visose šeimose vaikai nesutaria? Tikrai ne!

     Tik reikia iš tėvų pusės ne vien aklos meilės, bet ir tam tikrų pastangų, ir dėmesio. O kartais galbūt net iš anksto apgalvoti, kaip išvengti bereikalingo vaikų pavyduliavimo ir priešiškumo.

     Prisimenu tame pačiame name augusį Gintarėlį. Taip pat vienintelį, taip pat brangiausią. Tačiau, kai motina «pajuto savyje naują gyvybę, nusprendė sūnų paruošti netikėtam įvykiui.

     Nuėjo su juo kartu pas draugę, kurios mergaitė buvo vienmetė su Gintarėliu, o berniukas visai dar mažiukas, tik vaikščioti mokėsi. Vaikai žaidė, suėmę už rankyčių vedžiojo mažąjį, o paskui visi vaišinosi.

     Vakare, parėjęs iš darbo, tėvas paklausė Gintarėlį, ką jis dieną veikęs, kur buvęs.

     — Pas Raselę buvau, su jos broliuku žaidėm.

     —    Tau patiko tas mažiukas?

     —    Aha! Toks juokingas. Tik nieko nekalba.

     —    Tai gal ir tu norėtum broliuko ar sesutės, turėtum su kuo žaisti?

     —    Norėčiau! Rytoj parnešk, tėveli, kai grįši iš darbo.

     —    Oho, koks greitas! Rytoj! O kurgi jį nuogą dėsi? Pirmiau reikia pataupyti pinigų, nupirkti vežimėlį, drabužėlius, vystykliukus, o paskui tik galvoti apie vaikutį.

     Gintarėlis nusiminęs net atsiduso.

     Vaikas įkyrėjo tėvams savo kasdieniniais klausimais, kada gi pagaliau jis turės broliuką.

     Ir vieną rytą pažadinęs tėvas iškilmingai tarė:

     —    Na, kelkis, broli! Eisim pirkti gėlių mamai ir sesutei.

     —    Sesutė?! O aš maniau, kad turėsiu broliuką, — berniukas visai neapsidžiaugė.

     —    Tai kvailiukas! Sesutė dar geriau! Paaugs, nupirksim jai lėlę, ir žais sau. Mergaitės nesimuša, o berniukų visokių būna — pasitaiko ir mušeikų. Na, kaip manai?

     —    O gal dar pakeis? Į berniuką.

     —    Ne! Ligoninėje nekeičia.

     Ir abu vyrai nužygiavo pirkti gėlių.

     Paskui grįžo namo mama su sesute, ir viskas ėjo į savo vagą.

     Grįžus iš darbo tėvui, motina skųsdavosi savo rėksne ir sakydavo:

     —    Ką aš ir daryčiau, jei ne Gintarėlis: ir mergaitę panešiojo, ir padėjo vystykliukus padžiauti.

     —    Argi? — abejojo tėvas.

     —    Tikrai padėjau, segtukus padavinėjau, — gyrėsi berniukas, ir tėtis tada prisiminė parnešęs šokoladuką.

     Vaikai augo. Lauktuves ir saldumynus pradžioje mama padalindavo abiem po lygiai, o paskui vaikai patys įprato dalintis kiekvienu skanesniu kąsneliu.

     Mergaitė augo, žinodama, kad turi klausyti ne vien tėčio ir mamos, bet ir vyresnio brolio.

     Reikėjo tik nedidelės diplomatijos, ir vaikų pavydas iš namų buvo išguitas.