(Atviras laiškas rašto žinovams, kunigams, vienuoliams, mano draugams)

Vytautus Kasniūnas

     Rašydama jums šį laišką, laukiu atsakymo. Rašykite visi, kas tik perskaitys šį mano laišką. Užtarkite, smerkite, girkite, peikite, bet man yra reikalingas gyvas jūsų žodis. Laukiu.

     Aš buvau septintoje gimnazijos klasėje, kai rusai vykdė pirmąjį žmonių vežimą į Sibirą. Tą siaubingąją naktį nakvojau draugės namuose ir, išvežant mano šeimą, tėvą, motiną, brolį ir senelę, aš likau. Grįžusi namo, radau bešeimininkaujančius raudonarmiečius. Greitai dingo iš akių kareiviai, ir aš likau viena su karininku. Per metus buvau išmokusi tiek rusiškai, kad galėjau susikalbėti. Jis pasiūlė, kad gali išvaduoti tėvus. Aš iš džiaugsmo apsikabinau ir pabučiavau savo "didvyrį”. Jis atsinešė degtinės. Ragino gerti, o aš nekantravau, kada galėsime eiti gelbėti šeimos. Jis gėrė, o aš tik vilgiau lūpas. Aš nerimavau, o jis delsė. Atsiviliojo į svečių kambarį. Atsisėdo šalia manęs, davė laisvę savo rankoms. Aš išsisukau. Jis nusivilko švarką. Prasidėjo pasiūlymai, derybos. Buvau kieto nusistatymo ir šaukiau "ne”. Siūliau po to, kai tėvai grįš namo. Jis supykęs išsitraukė ginklą. Aš nusišypsojau, nes tą sekundę man atrodė, kad mirtis — išganymas, ir mane apėmė labai malonus jausmas. Staiga nusisukusi į sieną ir laukdama šūvio, pamačiau kabančią šeimos didžiulę nuotrauką. Tėvas šypsojosi pro ūselius, o mama rimtai žiūrėjo. Susiduria su ja mudviejų žvilgsniai, ir aš staiga atidedu saldžios mirties mintį. Gelbėti, gelbėti juos bet kuria kaina — tikinu save. Žiūriu į brolį, ir vėl dingt mintis, jog jis nebijotų mirti, jei galėtų mane išgelbėti. Ir atsisukusi aš prašau budelio, kad jis nušautų mane vėliau, o kad dabar išgelbėtų mano šeimą. Aš kartoju tuos žodžius ir, rodos, nesakau, bet rėkte rėkiu. Po minutės aš buvau jo glėbyje ir svaigstančioje galvoje, kankinama nuodėmės, kartu džiaugiausi išgelbėjusi tėvus.

     Stotyje radome ešalonus, pilnus žmonių Žmonės verkė, šaukė, meldėsi. Suradome ir vagoną, kur buvo tėvai. Bet mano "gelbėtojas” dingo. Enkavedistai mus vijo šalin, ir girdėjau tėvo balsą, šaukiant, kad saugočiaus. Traukinys pajudėjo, nuo dejonių drebėjo oras.

     Namo tą dieną negrįžau. Gatvėje susitikau klasės auklėtoją, kuris man labai simpatizavo, ir jam viską papasakojau. Su juo nuėjau į ligoninę, kur išbuvau visą savaitę, o vasarą praleidau draugės ūkyje. Prieš mokslo metų pradžią gavau iš savo mokytojo pasiūlymą apsigyventi kambaryje, kuris buvo šalia jo buto. Pasiūlymą priėmiau, nes jutau, kad, netekus tėvų, artimųjų, giminių, man buvo reikalingas globėjas. Savo išvaizda aš buvau peraugusi metus, mėgau sportą ir buvau pasižymėjusi plaukime, krepšinyje. Mokslas sekėsi labai gerai, nors prie knygų prisėsdavau tik trumpam laikui. Tėvams aš buvau labai graži. Ir kiti girdavo mano grožį. Bet man tokie gyrimai nepatikdavo, jie skambėdavo labai pigiai. O po įvykio su budeliu ruseliu, kai jis apsiseilėjęs gyrė mano grožį, man šis žodis pasidarė baisus ir įžeidžiantis. Išgirdusi jį iš vyrų, aš pasibaisėju, lyg atspėdama jų blogas mintis, geidžiančias manęs.

     Apkandžiota vilko, patekau į liūto nasrus. Mokytojas man skirtą gyventi kambarį laikė tik mano svečiams ir savo draugams parodyti, kur aš tartum gyvenanti. Iš tikrųjų aš gyvenau su juo. Jis sakėsi mane labai mylįs, be manęs negalįs gyventi. Grasino nusižudysiąs, jei atsisakysiu jo meilės. Jis buvo gana dailus vyras, už mane septyniolika metų vyresnis. Pradžioje kovojau žodžiu ir veiksmais, bet palengva pripratau. Patiko šeimininkauti. Susipykau su berniuku, su kuriuo mylėjausi. Jis buvo su manimi vienoje klasėje, nors dvejais metais jaunesnis. Pirmavo moksle, gerai mokėjo vokiečių kalbą, darė didelę pažangą anglų kalboje. Per metus labai gerai išmoko rusų kalbą. Vakarais dirbdavo vokiečių komendantūroje vertėju. Su juo kartu dirbo viena klaipėdietė. Daug kartų juodu sutikdavau gatvėje vaikščiojančius. Susitikę šnairuodavomės, besikalbėdami kirsdavomės žodžiais, vienas kitam prikišdami neištikimybę. Taip nė nepajutau, kai pasidariau mokytojo žmona. O kai baigiau gimnaziją, priverčiau Juozą sudaryti bažnyčioje vedybinius metrikus. Iš tikrųjų aš mylėjau Algį, mano gimnazijos laikų berniuką. Kai susilaukiau dukrelės, vedė ir Algis. Mano draugės stengėsi mane įtikinti, kad tai padarė man keršydamas. Girdėjau ir kitokias kalbas, kad jis vedė, norėdamas išvengti kariuomenės.

     Kai karui vykstant rusai vėl atėjo prie Lietuvos, mano vyras pasirūpino arkliu ir vežimu. Mergaitė buvo trejų metų, berniukas dvejų. Rengėmės bėgti į Vokietiją. Žemaitijoje vyras dingo. Kai kas matė jį su gimnastikos mokytoja, su kuria jis anksčiau draugavo, o kai kas sakė, kad juodu dvejus metus gyveno kartu. Aš likau su dviem vaikais viena. Pasilikti bijojau. Traukėmės tolyn į vakarus. Įkandin vijosi rusai. Mūsų gurguolę pralenkė dviratininkai. Atpažinau visą purviną, apdraskytą Algį. Puolėm vienas kitam į glėbį. Algi, Gražina, šaukėm, lyg netikėdami savo akimis. Dabar važiavome visi keturi. Nors aplink siautė karo siaubas, traškėjo mirtį nešą šūviai, mes vėl prisipažinome vienas kitą mylį. Griaudžiant artilerijos šūviams, jis pirmasis šūktelėjo: "Gražina, aš tave myliu”. Tą pat atsakiau ir aš, ir staiga išnyko mirties baimė. Artinantis artilerijos šūviams, mes pasukome vežimą iš kelio į laukus ir, pagriebę vaikus, pasileidome pakalnėn. Pasigirdo šūviai iš kito šono, ir mes atsidūrėme kryžminėje ugnyje. Algis paguldė vaikus ant žemės, permetė mane ant jų ir pats užgulė mus visus. Šūvis sprogo netoli mūsų, ir ginklų audra aptilo. Algis stengėsi atsistoti, ir aš jaučiau ant savo veido lašant kraują. Algiui sužeidė ranką, šoną ir koją. Šaukiau pagalbos, bet aplink buvo tyla. Visi išbėgiojo. Dingo ir arkliai su vežimu. Netoliese pamačiau sodybą. Nutempiau ten Algį. Priėmė vokietė, apsidžiaugė, kad Algis moka gerai kalbėti rusiškai ir vokiškai. Ji pažadėjo aptvarkyti Algio žaizdas, o man su vaikais liepė pasitraukti į mišką. Ji šaukė, kad rusai yra žvėrys, nes šis kaimas jau du kartus buvo rusų rankose. "Aš žinau, kokie jie gyvuliai”, ji vis kartojo ir mane stumte išstūmė. Netolimą kelio galą miško link aš panešiau abu vaikus. Paskui panešdavau trumpą gabaliuką vieną vaiką, jį palikusi, bėgdavau pasiimti kito. Kai palikusi Birutėlę grįžau pasiimti Vytuko, pasipylė iš miško šūviai. Suriko Birutė. Jai sužeidė petį. Užsimetusi ją ant pečiu, bėgdama tempiau Vytuką. Vėl suaidėjo keli šūviai. Mes parkritome ant žemės. Betvarstydama Birutei žaizdą, susikruvinau rankas, veidą, o taip pat ir Vytuką. Pro šalį prabėgo keli rusų kareiviai. Vienas sustojo, koja paspyręs apvertė mane aukštielninką. Aš apsimečiau mirusia. "Takaja krasavica — tokia gražuolė”, jis sumurmėjo ir, pasitraukęs kiek toliau, taikė šauti į vaikus. Suriko Vytukas. Tuo pat metu pasipylė šūviai iš kitos kelio pusės, ir ruseliai pradėjo bėgti atgal į mišką. Pasirodė vokiečių motociklistai. Aš pradėjau šauktis pagalbos. Vienas sustojo. Kitas grįžo pasižiūrėti, kas atsitiko. Jie buvo žvalgai. Jie mus nuvežė prie savo dalinio, kuris buvo už kelių kilometrų, ir rengėsi priešpuoliui.

     Su įvairiais nuotykiais pasiekiau Karaliaučių, paskui Berlyną, kur susitikau vyro pusbrolį, ir jis pažadėjo globą. Daug girdėję apie geras gyvenimo sąlygas Drezdene, persikėlėme į ten. Globėjas buvo geras tol, kol nepareikalavo užmokesčio. Visi gerai žinote, koks tas užmokestis turėjo būti. Atsisakiau ir kartą nagais sudraskiau jam veidą.

     Drezdene vėl susitikau su Algiu. Jis buvo priskirtas prie kariuomenės dalinio vertėju. Į šį miestą suveždavo išsklaidytus karius, sudarydavo dalinius ir siųsdavo į frontą. Aš parūpinau Algiui civilinius rūbus, ir jis pabėgo iš kariuomenės. Visi persikėlėme gyventi į Salzburgą, kur gyveno Algio dėdė.

     Pasibaigė karas. Susitikome savo buvusį kapelioną. Atlikome išpažintį. Jis pažadėjo padėti, kad gautume sutikimą tuoktis. Algis buvo vedęs civiline metrikacija, o aš bažnyčioje. Leido gyventi kartu, kaip broliui su seseria. Gyvenome metus kitus, laukdami žinios iš Romos. Pasidarėme nervingi, liguisti. Apie mūsų gyvenimą žinojo visa stovykla. Apie Algį pradėjo suktis moterys. Sprendimą padariau aš. Mes persikėlėme gyventi į Frankfurtą, ir Algis toliau tęsė studijas. Susilaukėme sūnaus. Į mūsų tarpą grįžo meilė, ramybė, džiaugsmas. Abu pasidarėme labai tikintys. Tikėjomės, kad Roma mūsų balsą išgirs ir pasakys taip. Norėjome išpirkti mums gyvenimo primestas nuodėmes.

     Algio žmona Erika, kuri, palikusi vyrą, pabėgo iš Lietuvos su karininku, mirė vėžiu Klaipėdoje. Aš gavau laišką iš Lietuvos, kad mano buvęs vyras iš Sibiro grįžo su žmona ruse. Jis nesutiko man duoti ištuokos.

     Amerikoje gyvenant, šalo Bažnyčios įsakymų vykdymas. Kai visi eidavo Komunijos, mes likdavome sėdėti dviese ir, rodos, visų akys būdavo nukreiptos į mus. Pirma aš nustojau ėjusi į bažnyčią, paskui ir jis.

     Neseniai gavau iš Lietuvos laišką su kunigo patvirtinimu, kad mano vyras mirė. Dabar galėtume tuoktis. Pradžioje to norėjo vyras, o aš ne, nes nežinojau, kaip pasiruošti išpažinčiai. Paskiau aš norėjau, o vyras ne. Kai vyrui darė ligoninėje operaciją, aš prašiau, kad kunigas su juo pasikalbėtų. Tris kartus prašiau, tiek pat kartų pažadėjo, bet nesikalbėjo. Prašiau seselės tarpininkauti — ir jos pažadai nuėjo vėjais. Sužinojęs apie tai mano vyras visai atšalo nuo tikėjimo. Ne mažiau ir aš. Visi trys vaikai vedė, turi šeimas ir yra geri katalikai.

     Mūsuose dingo didysis ryžtas, o mažieji vis atidėliojami kitai dienai. Aš esu 64 metų, o jis dvejais metais jaunesnis. Mes su vyru skaitome "Laiškuose lietuviams” šeimos skyrių. Vyras norėjo, kad parašytume šį atvirą laišką. Tad aš diktavau, o jis rašė.

     Laukiame skaitytojų atsakymų, patarimų, nuomonės. Mūsuose yra įprotis smerkti išsiskyrusias šeimas. Iš dalies tai teisinga, nes apie 60-70 nuošimčių išsiskiria labai lengvapėdiškai, nemokėdami ar nenorėdami sugyventi, mažus dalykėlius kraudami į didelius vežimus. 30-40 nuošimčių išsiskiria dėl to, kad, vilkdami didelį, sunkų vežimą, niekaip negali jo krovinio perkelti į mažesnius, lengvesnius vežimėlius, nors aukojasi ir deda didžiausias pastangas.

     Prašome laiškus rašyti redakcijai arba V. Kasniūnui. Ačiū! Gražina.