Vytautas Kasniūnas

     Vladas Lingis grįžo namo gerokai pavėlavęs ir labai gerai nusiteikęs. Tik spėjo atidaryti duris, kai jį pasitiko įprasti garsai: "Galėsi ryti šaltą mėsą, aš nesulaukdama pati viena pavalgiau vakarienę”, nirto žmona Birutė. "Ant kamščio užlipti turi laiko, bet man paskambinti vis neišmoksti”, deklamavo seną posakį.

     —    Galėtum mane sutikti su kokteilio stikliuku, o ne su įprastais niurzgėjimais, — juokavo vyras. — Jei gražiai pasveikinsi, tai dvi geras naujienas pasakysiu.

     —    Tai sakyk, ko lauki, kaip mietą prarijęs? — klausė žmona.

     —    Padėk valgius ant stalo, atkimšk gero vyno butelį, atėjusi prisiglausk, už rankos paėmusi nuvesk prie stalo, tada ir pasikalbėti galėsime, — kabindamas spintoje paltą, lūkuriavo vyras.

     —    Apkabink, pabučiuok, pasimeilink — tai tavo sena pasaka, kurią girdžiu per kiauras dienas, — dėdama ant stalo indus, nerimavo žmona. — Viskam turi būti laikas ir saikas. Juk žinai, kad iš pasimylavimų košės nevirsi.

     —    Pas mus sakydavo, kad iš karštos meilės košės nevirsi, — pataisė vyras. — Dėdė, prisimenu, mus vis mokydavo, kad karštis tik protą aptemdo, o vėsumas širdį gaivina; karštis perdega, o vėsumas išsilaiko.

     —    Tu, vėsintuve, einam valgyti, ir vietoje dėdės pasakojimų, verčiau pasakyk tas naujienas, kurios kutena man širdį.

     —    Aš maniau, kad mano žodžiai kutena tau širdį, o ji, pasirodo, tik naujienų laukia, — gurkšnodamas vyną, Lingis paėmė žmoną už rankos.

     —    Nenoriu, kad su amžiaus metais senstelėtum kūnu, bet kad pasimeilikavimuose parodytum senstelėjimo žymių, būtų neblogai, — ištraukusi ranką iš vyro glamonėjimų, ji paėmė vyno stiklą.

     —    Tu tik ir lauki mano senatvės ir suglebimo, — pasiskundė Lingis.

     —    Ir vėl kraipai mano žodžius, iš šakalio vežimą priskaldai, — pyktelėjo žmona.

     —    Neik su boba uogauti: uogų nepririnksi ir krepšio neteksi, — sakydavo mano senelis.

     —    Dabar matau, su kokiom dviem naujienom grįžai namo: viena — norėjai pasijuokti iš manęs, kita — ieškojai, kaip mane įžeisti.

     Ant stalo liko neišgerti vyno stiklai. Žmona pasiraukė, pasiraukė ir staiga nusisukusi nuėjo į televizijos kambarį. Vyras, susirinkęs paštą, nuėjo į savo darbo kambarį. Namuose įsiviešpatavo tyla.

     Lingis, nervingai peržiūrėjęs paštą, pervertęs laikraščius, ilgiau sustojo, skaitydamas "Laiškų lietuviams” žurnalą. Permetė akimis šeimos skyrių ir sumurmėjo: "Matyt, kitame numeryje išspausdins mano pasakojimus”. Atėjęs į televizijos kambarį, žmonos paniurusį žvilgsnį sutiko su šypsniu.

     —    Atsiprašau, širdele, nepyk. Aš mat dzūkas, tu gi aukštaitė, tai, žiūrėk, purkšt, purkšt ir purkštaujam, lyg norėdami vienas kitą pabaidyti. O dabar apie tas naujienas. Aš gavau tarnyboje paaukštinimą. Štai ir vizitinė kortelė: Vladas Lingis, Samok Co. viceprezidentas.

     —    Už kiekvieną algoje pakeltą tūkstantį gausi po bučinį, — bučiuodama vyrą, pasidžiaugė Birutė.

     —    Tau tik pinigai ir pinigai. Juos skaičiuoji atsikėlusi, susumuoji vakare...

     —    O tau tik darbas ir darbas. Jei ne aš, tai algų pakėlimų nebūtum gavęs.

     —    Projektai, nauji sumanymai, išradimai — štai kur visos mano mintys ir gyvenimo džiaugsmas.

     —    Nepradėkime vėl senas istorijas, prieš eidami gulti. Sakyk antrąją naujieną.

     —    Antroji man taip pat džiugi, o tau turėtų būti dar labiau. Kazys Selenas, tavo sena meilė, paskirtas egzekutyviniu viceprezidentu ir perkeliamas į centrą, į mūsų miestą. Kiek kartų dabar mane pabučiuosi?

     —    Nė karto!

     —    Pavydi?

     —    Tu pavydi, o ne aš. Tu gerai žinai, kokie geri draugai mes esame, o dabar ėmei ir prikaišioji man Kaži, mano sena meile jį pavadinęs. Žinoma, kiekviena draugystė rišasi su meile, bet ji yra graži, platoniška, rodoma žmogaus žmogui, tai dangaus dovana. ..

     —    Atvirai pasakius, prisipažinsiu, kad judviejų draugystė pradžioje man gnybdavo širdį, bet dabar atsikračiau to liguisto pavyduliavimo, nes jis, kaip vėžys, vis plėtėsi, ir pradėjau tave įtarinėti. Visada pavydėdavau, kada tik tu su kitais išeidavai šokti, kalbėtis, juokauti. .. E, verčiau užmirškime, kas buvo. Nukirtome nereikalingą šaką, ją sudeginome, o dūmus vėjas nunešė.

     Birutė atnešė iš valgomojo dvi stiklinaites vyno ir pasiūlė išgerti už jųdviejų meilę, šeimos nesuardomumą.

*  *  *

     Persikėlus Selenių šeimai gyventi į tą patį miestą, kur gyveno Lingiai, Birutė pasikvietė juos pietų. Seniems draugams, ilgogai nesimačiusiems, kalbų netrūko. Trūko tik klausytojų. Įsismaginę imdavo kalbėti visi keturi vienu kartu. Selėnienei pasiūlius, vyrai užsidarė darbo kambaryje, o moterys pasiliko salonėlyje. Kaip, kur, kada, kas — liejosi klausimai, skubėjo atsakymai.

     —    Vis tebekariaujate tarp savęs? — paklausė Stasė Birutę.

     —    Kardai vis aštrūs. Kai reikia — pasi-galandame. Badomės per dienų dienas, bet niekad skaudžiai nesusižeidžiame. Jei kartais, kardui paslydus, šiek tiek ir susižeidžiame, tuoj gydomės. Bet randų žymės nėra.

     —    Įdomus, spalvingas judviejų gyvenimas, — įsiterpė Stasė.

     —    Mudviejų būdai skiriasi, kaip ugnis ir vanduo. Esame skirtingų pažiūrų. Kas jam gražu — man ne, jam šilta — man šalta, jis linkęs pasimeilikauti — aš ne, —- toliau pasakojo Birutė.

     —    Bet savitarpio sugyvenimas gražus, mylite vienas kitą, ar ne? — paklausė Stasė.

     —    Matai, kai meilė tik žodžiais skamba, kai ji tik einant nakties poilsio reiškiama, ji netikra, dirbtinė, nepastovi. Tikrai šeimos meilei reikia pakantumo, supratimo, įsijautimo ir atjautimo, nuolaidumo ir atkaklumo. Kai blogybėse ieškai gerumo, o gerume blogybių, atrodo, kad tarpusavio sugyvenimas gražus ir nesuardomas. Mudu daug kur nesutinkame, ginčijamės, baramės, bet pykčio vienas kitam neturime. Kartais, kaip dainininkai, pakeliame balso toną, bet be mažiausio pykčio, tik norėdami tuo įtikinti, kad esame savo nusistatymuose teisingi. 0 kai reikia koki nutarimą padaryti, nusileidžia kiek nors vienas, neatsilieka kitas, ir taip surandame aukso vidurį. Tad esame laimingi. O kaip judu, Stasyte, laikotės su Kaziu?

     —    Atsimeni, Birute, kai šventėte vedybinio gyvenimo dvidešimt penkerių metų sukaktį, mano vyras, jus sveikindamas, pasidžiaugė judviejų gražiu sugyvenimu, darnia draugyste ir juokaudamas pasakė, kad laimingas Vladas, turėdamas tokią puikią žmoną, bet laimingas ir jis pats, kad Birutė neteko jam. O Vladas, pakėlęs taurę už svečius, padėkojęs žmonai už turėtą gražų ir laimingą gyvenimą, kreipėsi į Kazį ir, sveikindamas mudu su busimąja švente, pajuokavo, kad gerai, jog aš jam nepatekau į žmonas. Visi svečiai skaniai juokėsi, nes žinojo, kokie artimi draugai mes esame, kaip Kazys ir Vladas simpatizuoja mudviem abiem. Jie juokaudami pasakė teisybę. Jūsų gražus, nesuardomas gyvenimas simbolizuoja šeimos vieningumą, o mudviejų šeimos vieningumas simbolizuoja nesuardomumą. Tu pažįsti Kazio būdą. Jis visada ramus, tylus, bet suvalkietiškai užsispyręs. O aš karštakošė. Taukšt, pataukšt pasakau ir padarau. Jam daugiau niekas nerūpi, tik darbas ir knygos. O, kaip tu žinai, manęs visur pilna. Kaip Kazys sako, aš skrajoju padangėmis, ir mano kojos žemės nesiekia. Kol jis begalvodamas pasako taipar ne,aš jau padarau savo sprendimą ir vykdau. Jis tik pusiaukelėje suspėja pasakyti taipar ne.Jei taip,tai gerai, o jei ne,tai jau per vėlu. Jis vis kartoja, kad aš esu šeimos gyvenimo architektė, o jis tik projekto vykdytojas. Jei sakoma, kad nėra namų be dūmų, tai ir mes nesame išimtis. Meilės ugnį bekūrendamas, gali per daug žarijų paskleisti, o neprižiūrėdamas, gali ir užgesinti. Tai gerai suprasdami, ir be susitarimo pasiskirstėme pareigomis. Jis krosnį kursto, o aš pelenus išvalau. Tad židinys visada liepsnoja. Žinai, Birute, jis buvo gyvenimo kelyje paslydęs, slidinėjau ir aš, bet vienas kitam padėjome pasiekti geresnį, lygesnį kelią.

     —    O kaip duktė Gražina gyvena? — paklausė Birutė. — Girdėjau visokių kalbų, vieni gyrė, kiti kaltino.

     —    Dėl jos daugiausia ir kovojame tarpusavyje. Jis užsispyrusiai norėjo, kad ji ištekėtų už lietuvio, o aš buvau nuolaidesnė. Ji net kelis amerikiečius atmetė, kurie jai piršosi. Vienas buvo gydytojas, kuris man labiausiai patiko. Bet Gražina laikėsi tėvo nuomonės, kad dabar daug lietuvių žūsta, ir mes, kurdami mišrias šeimas, prisidedame prie tautos žudymo. Ji, dirbdama ligoninėje, susipažino su Korėjos karo veteranu, trečios kartos lietuviu, kuris gražią senolių pavardę Žaliaduonis buvo pakeitęs į Greene. Abu įsimylėjo ir susituokė. Jis nenorėjo studijuoti ir neturėjo jokios profesijos. Dirbo gazolino stotyje. Aš iš sielvarto ašaromis grindis valiau. Vyrui jis patiko, o Gražina jį labai mylėjo, ir abu gražiai sugyveno.

     —    Girdėjau, kad juodu dabar labai gerai gyvena, — įsiterpė Birutė.

     —    Taip, labai gerai. Jis baigė universitetą ir dabar yra vienos architektūrinės firmos dalininkas. Padarė doktoratą ir dėsto universitete.

     —    Man pasakojo, kad namie kalba lietuviškai, ir vaikai lanko lituanistinę mokyklą, — pertraukė Birutė.

     —    Mat buvo taip, — nušvitusiu veidu kalbėjo Stasė. — Kapinių puošimo dieną Gražina su vyru nuėjo aplankyti Žaliaduonių kapų, kur netoli vienas kito buvo senelių, jo tėvų ir dėdės šeimų kapai. Puošiant senelių kapus, priėjo su gėlių puokšte vienas žmogus ir paklausė, ar jis galįs padėti čia gėles. "Tai gal esi giminė?” — paklausė žentas. "O ne, — atsakė nepažįstamasis, — Žaliaduonis buvo garsus lietuvis, jis rašė net eiles ir mokė mano tėvą lietuviškai skaityti. Jis vis sakydavo, kad kas nekalba savo tėvų kalba, tai įžeidžia Dievą, nes Dievas jį sutvėrė lietuviu. O Tamsta kas būsi?” Žentas atsakė, kad čia jo senelių kapas. Jis pasisakė, kad dabar jo pavardė yra Greene. "Ak, Greene, Greene, — pakartojo nepažįstamasis, — Greene gali būti kiekvienas duobkasys, bet Žaliaduonių nedaug Dievas mums padovanojo”.

     —    Duktė sakė, — toliau pasakojo Stasė, — kad tą naktį jos vyras sapnavo senelius, tėvus, dėdę, ir visi jį barė, juokėsi, kad jis išsižadėjęs savo tėvų pavardės. Po to jis kelias dienas buvo neramus, nervingas, net nėjo į darbą. O po savaitės, mums pietaujant, pasisakė, kad susitvarkė su veteranų stipendija, grįžta į universitetą studijuoti architektūrą ir savo Greene pavardę pakeis į senelių paveldėtą Žaliaduonio pavardę.

     —    Matai, blogų dalykų daug girdime ir juos skleidžiame, o gerus slepiame, — lyg bardama Stasę, pasakė Birutė. — Ir kodėl man apie tai anksčiau nesakei? Reikėjo tai, kaip puikų pavyzdį, spaudoje paskelbti. Juk čia yra kuo pasidžiaugti ir pasididžiuoti.

     —    Pažįsti Seleną ir žinai jo neišpasakytą kuklumą. Savo išradimus slepia, bijosi spaudoje pamatyti savo pavardę. O Žaliaduonis sako, kad jį sąžinė graužia dėl pirmiau išsižadėtos tėvų pavardės, tad nėra kuo didžiuotis. O aš, tiek ašarų išliejusi dėl dukters vedybų, tiek draugams prisikundusi, ne-beišdrįstu niekam pasidžiaugti.

     Vidurnaktį išsiskirstė nakties poilsiui Lingių ir Selenų šeimos.

• Popiežius Jonas Paulius II, sveikindamas vyskupą Julijoną Steponavičių, savo laiške pažymėjo: “Mintimis lankau tolimąją Lietuvos žemę ir man taip brangius lietuvių tautos žmones, iš kurių Tu esi kilęs ir tarp kurių gyveni”.