CHIARA LUBICH

     Ar lankeisi kada tikroje krikščioniškoje bendruomenėje? Ar buvai kokiame jų susirinkime? Ar įsigilinai į jų gyvenimo būdą? Jei taip, tai pastebėjai, kad yra daug skirtingų pareigų, kurias jie atlieka: vienas turi žodžio dovaną ir tau perteikia dvasinę tikrovę, kuri paliečia tavo sielą; kitas turi dovaną padėti, pagloboti, parūpinti, ir tave stebina, kaip jam sekasi pagelbėti kenčiantiems; kitas vėl moko taip išmintingai, kad įdiegia tavo tikėjimui naujos jėgos; kitas moka organizuoti, kitas vadovauti, kitas moka suprasti tuos, kurie į jį kreipiasi, ir dalina paguodą jos reikalingoms širdims.

     Taip, visa tai gali patirti, bet didžiausią įspūdį sudaro tokia gyva bendruomenė ir vienoda dvasia, kuri visus veda, ir tarytum girdi ją plasnojant toje originalioje draugijoje, kuri sudaro vieną kūną.

     Taip pat ir Paulius patyrė tokių bendruomenių buvimą, kurios atsirado jo nepaprastų pamokslų dėka. Viena tokių bendruomenių buvo jaunutė Korinto bendruomenė, kurioje Šv. Dvasia gausiai dalino savo dovanas. Tuo metu kaip tik reikėjo tų dovanų gimstančiai Bažnyčiai. Toji bendruomenė, apdovanota gausiomis Šv. Dvasios dovanomis, pradėjo netvarkingai lenktyniauti. Reikėjo kreiptis į Paulių. Jis tada buvo Efeze. Paulius tuoj atsako nepaprastu laišku ir paaiškina, kaip reikia vartoti tas ypatingas malones.

     Jis sako, kad yra įvairių malonių, įvairių tarnybų: apaštalų, pranašų, mokytojų. Bet vienas yra Viešpats. Nuo Jo viskas priklauso. Sako, kad bendruomenėje yra tokių, kurie daro stebuklus, pagydo, kurie ypatingai atsidavę kitus globoti, vadovauti; kiti turi kalbų dovaną, kiti kalbų aiškinimą, bet priduria, kad yra vienas Dievas, nuo kurio viskas pareina. Kadangi įvairios dovanos yra tos pačios Šv. Dvasios pasireiškimas, kuri laisvai ir įvairiai jas dalina, jos negali prieštarauti viena kitai. Jos netarnauja asmeniniam džiaugsmui ir negali būti pasididžiavimo priežastis. Jos tarnauja bendram labui — sukurti bendruomenę. Jų tikslas yra patarnavimas. Dėl to negali būti lenktyniavimo ar sąmyšio.

     Paulius, turėdamas omeny įvairias dovanas, skirtas bendruomenės gyvenimui, yra nuomonės, kad kiekvienas jos narys turi talentą, kurį turi panaudoti visuomenės labui, ir kiekvienas turi būti patenkintas tuo, ką turi.

     Bendruomenę jis laiko kūnu ir klausia: "Jei visas tavo kūnas būtų akis, tai kur pasidėtų klausa? O jei visas kūnas būtų klausa, tai kur pasidėtų uoslė? Bet Dievas sudėstinėjo kūne narius taip, kaip panorėjo. Jei visuma būtų vienas narys, kur beliktų kūnas?

     Jei kiekvienas yra skirtingas, kiekvienas gali būti dovana kitiems ir įvykdyti Dievo planą, bendraujant su kitais.

     Bendruomenėje, kurioje veikia įvairios dovanos, Paulius mato tikrovę, kurios puikus pavadinimas — Kristus. Juk tas originalus kūnas, kurį sudaro bendruomenės nariai, tikrai yra Kristaus kūnas. Kristus gyvena savo bendruomenėje, ir ta bendruomenė yra Jo kūne. Krikštu Šv. Dvasia tikintįjį įjungė į Kristaus bendruomenę. Čia visi yra Kristuje, čia panaikinamas bet koks pasidalinimas, bet kokia diskriminacija.

     Jeigu kūnas yra vienas, tai krikščioniškosios bendruomenės nariai įgyvendina naują gyvenimo būdą, ugdydami tarpusavio vienybę, kuri apima įvairumą, daugeriopumą. Bendruomenė nepasidaro panaši į negyvos medžiagos gabalą, bet į gyvą organizmą su įvairiais nariais.

     Sukelti skaldymąsi yra priešinga krikščionių pareigoms.

     "Narių daug, o kūnas vienas”. Kaip tad Įgyvendinsi šį naują gyvenimo žodį, kurį tau siūlo Šv. Raštas? Reikia, kad turėtum didelę pagarbą įvairiems užsiėmimams, įvairioms dovanoms ir talentams krikščionių bendruomenėje. Reikia, kad tu plačiai atvertum savo širdį Bažnyčios teikiamiems dvasiniams turtams, ne tik tiems, kuriuos tu gauni savo parapijos bažnytėlėje, savo organizacijoje, savo bendruomenėje, bet ir visoje visuotinėje Bažnyčioje, kuri reiškiasi įvairiausiomis formomis. Kaip tu rūpiniesi kiekvienu savo fizinio kūno nariu, taip turi rūpintis ir kiekvienu savo dvasinio kūno nariu.

     Yra krikščionių, kurie ypatingu savo pašaukimu pabrėžia tau krikščioniškų dorybių vertę, tvirtumą. Kiti savo gyvenimu tau sako, kad yra svarbu mylėti neturtinguosius, nuskriaustuosius, pažemintuosius. Kiti pabrėžia vienybės su Dievu svarbą. Kiti patraukia nuo Dievo nutolusiuosius. Kiti skatina Bažnyčios ekumenizmą, siekiant krikščionių vienybės, arba pagyvinti misijų veiklą. Yra atsidėjusių studijuoti ir skleisti krikščioniškąsias tiesas. Popiežius, vyskupai, šių dienų apaštalai, valdo, moko ir vadovauja krikščionims. Yra šiems laikams pritaikytų dvasinių dovanų, kurios stebina ir verčia pagalvoti apie visuomet arti mūsų esantį Dievą. Nesunku atpažinti daug šeimų, vyrų ir moterų, turinčių šias dovanas. Viską reikia įvertinti ir gerbti. Atlik ir tu savo dalį, kad galėtum geriausiu būdu būti naudingas Bažnyčiai. O jeigu tau netenka tokių ypatingų pareigų, nepaniekink tai, ko Dievas iš tavęs reikalauja ten, kur gyveni, nors kasdieninis darbas tau atrodo monotoniškas, nuobodus ir mažareikšmis. Visi priklausome tam pačiam kūnui ir, kaip nariai, kiekvienas dalyvaujame viso kūno veikime, pasilikdami vietoje, kurią Dievas paskyrė.

     Pagaliau yra svarbiausia tai, kad tu turėtum tą dovaną, kaip skelbia Paulius, kuri yra visų didžiausia — meilę. Meilę kiekvienam žmogui, kurį sutinki, meilę visiems žmonėms. O per tarpusavio meilę daugelis narių gali būti vienas kūnas.

     Iš italų kalbos išvertė kun. Antanas Sabas