GUNDA KODATIENĖ

PORTUGALIJOJE, liepos 5 d.

     Po ilgos kelionės be miego ir po gausių įspūdžių Madride vadovai leido vėliau atsikelti. Patogios lovos — geriausia jėgų atgaiva. Tik dabar, atsikėlus, pastebėjau ypatingą švarą, modernius baldus ir visus kitus patogumus, kas Lutecia viešbutį darė labai patrauklų. Stebino ir jo salių erdvumas, kambarių gausumas: įvairioms konferencijoms, pokyliams, suvažiavimams. Čia buvo didelis restoranas, baras, televizijos kambarys, skaitykla ir 151 kambarys svečiams.

     Pirmus pusryčius puošniame viešbučio restorane valgėme neskubėdami. Ant stalų buvo vaisių sunka, įvairios bandelės, sviestas, uogienė, kava ir šviežios slyvos, kurių jau daug kam labai reikėjo.

     Pusė dešimtos jau sėdėjome dviejuose autobusuose ir keliavome apžiūrėti Lisabonos miesto. Pirmojo autobuso vadovas buvo kun. J. Vaišnys, o antrojo — Aleksas Lauraitis. Man teko antrasis autobusas. Vadovas pranešė, kad, kuriame autobuse esame, jame ir pasiliktume per visą kelionę. Taip bus patogiau ir tvarkingiau. Pamažu su visais keleiviais vis arčiau susipažinome, pasidarėme lyg viena didelė šeima.

     Mūsų autobuso vadovė neaukšta brunetė, labai simpatiška portugalė Marija aiškino ne tik apie Lisaboną, bet davė ir visos Portugalijos vaizdą. Portugalija yra pačiame Europos vakariniame krašte, Iberų pusiasalyje, šiaurėje ir rytuose prisiglaudusi prie Ispanijos 1.215 km ilgumo ruožu, o vakaruose ir pietuose — prie Atlanto vandenyno 832 km ilgumo pakraščiu. Ji užima 89.060 kvadratinių kilometrų plotą ir turi 10 milijonų gyventojų. Portugalų tauta susidarė iš anksčiau čia gyvenusių iberų ir maurų. Žmonės vidutinio ar žemesnio ūgio, juodų plaukų, rudų akių, beveik visi katalikai. Kraštas padalintas į 11 provincijų. Paviršius labai įvairus, kalnuotas. Aukščiausia vieta — Serra de Estrella — 2.000 metrų aukščio. Visos žemumos ir kloniai labai derlingi. Portugalija, kaip ir Ispanija, pergyveno daug okupacijų. Romėnai, gotai, maurai ir kiti paliko savo gilius pėdsakus.

     Portugalija, kaip atskira valstybė, pradėjo formuotis 1143 m., kai Alfonsas Henrikas gavo iš popiežiaus karaliaus karūną. Portugalija tapo savarankiška valstybė, o Alfonsas Henrikas laikomas pirmuoju Portugalijos valstybės kūrėju.

     XV šimtmetyje prie karaliaus Jono I prasidėjo Portugalijos imperijos kūrimas, kai portugalai pirmieji atkreipė dėmesį į vandens kelius ir pradėjo plėsti savo valdžią užjūriuose. Vandens kelionės buvo tęsiamos prie Jono II ir prie Emanuelio I, vadinamo didžiuoju. Ištirtos Afrikos pakrantės, užmegzta prekyba. 1497 m. Vasco da Gama su keturiais laivais pirmasis pasiekė Indijos krantus. Vėliau B. Diaz, P. A. Gabral, J. R. Cabrillo ir kitų jūrininkų ištirta ne tik Afrika, Indija, bet atrasta ir Brazilija, rastas kelias į Siamą, Indokiniją, pasiekta Kinija ir kiti užjūrio kraštai bei salos. Prikurta daug kolonijų, užmegzta prekyba. Tuo būdu Portugalija XV-XVII a. tampa turtinga ir galingiausia imperija pasaulyje.

     XVIII a. Portugalija vėl pergyvena įvairius sunkumus. Karalių dinastija išsilaikė iki 1911 m., kai buvo paskelbta demokratinio pobūdžio konstitucija. 1928 m. prezidentu buvo išrinktas Carmona ir į ministerių kabinetą pakviestas prof. Antonio de Oliveira Salazaras. Jis, būdamas gabus finansininkas, subalansavo biudžetą, išmokėjo skolas, pagerino visą vidaus padėtį ir pakėlė Portugalijos prestižą užsienyje. Dėl jo populiarumo prezidentas 1932 m. pavedė jam ministerio pirmininko pareigas. Tuo būdu jis tapo valdžios galva. Savo pareigose jis išbuvo iki mirties 1968 m. Jis paskelbė ir naują konstituciją, kuria prezidentas renkamas septyneriems metams, ir nutiesė valstybei svarbiausius pagrindus.

     Ekonomiškai kraštas sustiprėjo, politinė padėtis nusistovėjo, tad vėliau ir kitiems pareigūnams buvo lengviau tvarkytis. Turtinga istoriniais paminklais ir pastatais, patraukli savo gamta ir puikiu klimatu, Portugalija pasidarė pajėgus kraštas patenkinti ir labiausiai išlepintą turistų skonį.

     Lisabona — didžiausias Portugalijos miestas ir krašto sostinė yra apie 50 km nuo Atlanto prie Tėjo (angl. Tagus) upės žiočių. Tai yra ir didžiausias Portugalijos uostas, svarbiausias susiesiekimo mazgas, turįs apie du milijonus gyventojų.

     Važiuojame gatvėmis, stebėdami miestą, pastatytą ant kalvų. Vadovė Marija mums vis aiškina miesto įdomybes. Matome aukštumoje prie upės didingą 110 pėdų aukščio Kristaus statulą. Kristus išskėstomis rankomis tartum laimina miestą, o drauge ir mus, čia atvykusius. Sustojame prie karališkojo muziejaus, apžiūrime senas karietas, kurios liudija apie buvusią karalių didybę. Apžiūrime oranžerijos sodus. Tai nepaprasti sodai su įvairiausių rūšių medžiais, krūmais, įdomiausiais augalai, žydinčiom gėlėm. Einame žąsele siauromis gražiausiomis alėjomis, pamažu keliamės aukštyn ir vėl slenkame žemyn. Akmeninės sienos, fontanai, statulos, akį veriantis grožis.

     Įeinant ir išeinant, mus gaudo vertelgos — įvairių prekių siūlytojos. Ypač traukia akį jų gražios išsiuvinėtos staltiesės. Jų begalės ir įvairiausių po 20-25 dol. Daugumas jų ir įsigijo.

     Privažiavome "Juodojo arklio” aikštę ir ilgiau sustojome apžiūrėti prie upės žiočių stovinčio, XVI amžiuje statyto Belem bokšto. Jis puikiai išsilaikęs iki mūsų laikų. Anais laikais jis buvo simbolinis apsaugos bokštas visai portugalų tautai. Iš čia Tėjo upe išplaukė Vasco da Gama ir kiti garsieji portugalų jūrininkai į platųjį pasaulį. Šis bokštas ir buvo pastatytas jų atminimui. Tai tikras architektūros šedevras.

     Kitas nepaprastai įdomus pastatas, kurį apžiūrėjome, — tai Jeronimo bažnyčia ir vienuolynas, statytas taip pat XVI amžiuje, karaliaujant Emanueliui I. Statyba taip pat savo stiliaus architektūros, skirta garsiųjų keliautojų atminimui. Čia yra Vasco da Gama ir kitų didžiųjų keliautojų karstai. Taip pat yra ir garsiojo renesanso laikų rašytojo Luis Vaz de Camoes karstas. Portugalai juo

Alcobaca vienuolynas.

labai didžiuojasi. Jis ypač garsus lyrikas ir poetas.

     Visi tie karstai sudėti į akmeninius sarkofagus, papuošti istoriniais bei tikybiniais bereljefinės skulptūros vaizdais. Bažnyčia erdvi, įspūdinga, tik apytamsė. Daug ornamentuotų kolonų ir nišų. Įdomi Šv. Šeimos niša, o taip pat niša, kur Kristus su kryžiumi yra viršuje, o apačioje jau miręs karste. Belem bokštas ir Jeronimo bažnyčia su vienuolynu yra ryškiausi Lisabonoje vadinamojo "manuelinio” stiliaus architektūriniai pavyzdžiai, kur tuo metu portugalų skulptoriai, inspiruoti jūrinių laimėjimų, gotikos stilių papildė savais motyvais: virvėmis, palmėmis, jūros žolėmis, egzotiškais augalais ir sukūrė išsiskiriantį, originalų savo stilių. Jeronimo bažnyčia ir vienuolynas yra vieninteliai pastatai, atlaikę Lisabonos žemės drebėjimus.

     Po pietų susidarė grupė ir vyko vėl Karalių rūmų ir kitokių įdomybių žiūrėti. Mudu su vyru likome patys apžiūrėti miesto. Čia yra daug ko pamatyti. Žinoma, vienos dienos per maža. Kabantis tiltas per Tėjo upę yra ilgiausias Europoje, o per jį pervažiuojant — nepaprasti vaizdai. Daug yra aukštų vietų, iš kurių puikiai matyti visas miestas. Norėtųsi ne tik vaizdus pamatyti, bet ir moderniom plačiom gatvėm pasivažinėti, o taip pat išlandžioti siauras senamiesčio gatveles, kurios, sako, čia gana saugios.

     Prie kavinių ir užkandinių gatvėse staleliai apsėsti žmonių. Jie užkandžiauja ir gurkšnoja. Teko su jais pasikalbėti. Visi labai draugiški, malonūs. Vakare vėl dalis norinčių ir dar pajėgiančių vyko į žinomą Lisabonos restoraną Arcadas do Faia. Kadangi mūsiškiai buvo jau pavakarieniavę, tai už 10 dol. gavo po du gėrimus ir galėjo pasižiūrėti portugališkų šokių bei pasiklausyti dainų. Čia jiems buvo staigmena pamatyti buvusį Amerikos prezidento patarėją Alien, kuris su dama sėdėjo prie gretimo stalo. Jam buvo skiriamas ypatingas dėmesys, suteikiamas geriausias patarnavimas. Savo damą klausinėjo ir spėliojo mūsiškių tautybę, girdamas, kad visi gražiai apsirengę, gerai atrodo, tad gal bus vengrai ar rumunai. Kai neiškentę kai kurie jam pasakė, kad esame Amerikos lietuviai, Alien garsiai pasakė: "Lithuanians are the best people in the world!” Visi lietuviai jam smarkiai paplojo.

FATIMA, liepos 6 d.

     Viešbučio telefonu pažadinti, anksti sukilome. Papusryčiavę, 8 val. jau sėdėjome autobuse visos dienos kelionei į Fatimą. Graži saulėta diena. Visi geros nuotaikos. Mūsų autobuse tas pats rimtas žemo ūgio praplikęs šoferis ir ta pati simpatiška vadovė Marija.

     Pravažiuojam Lisabonos miestą. Prie greitkelio pradžios stovi aukšta šv. Kristupo statula. Marija aiškina, kad jis saugoja keleivius nuo nelaimių, atseit ir mūsų kelionė bus laiminga. Visa pakelė nusodinta baltais bei raudonais oleandrais. Puiki panorama, visur gražūs vaizdai. Kalnelių atšlaitėse auga vynuogynai, matyti apelsinų laukai, žydi saulėgrąžos. Taip pat nemaža alyvmedžių. Portugalai iš alyvų ir saulėgrąžų gamina aliejų ir nemaža jo eksportuoja. Matyti ir kviečių, kukurūzų, avižų, miežių laukai. Daug eksportuojama ir vyno bei džiovintų vynuogių. Visi pažįstame ir skanius portugalų žuvų konservus.

     Labai daug ąžuolų giminės korkmedžių. Nemaža jų su nulupta oda — kavinės spalvos kamienais. Jie stovi tartum nuogi. Vėliau ta oda mirkoma, apdirbama ir vartojama izoliacijai, kamščiams, dėžutėms, krepšiams, vyno butelių rankenoms. Gaminiai eksportuojami. Toks medis turi augti 35 metus, kad turėtų tinkamą lupimui odą. Nulupus, tik per 12 metų ji vėl atauga. Matėme daug laibų, aukštų pušų su prikabintais metaliniais indeliais keletą pėdų nuo žemės. Pušų žievė įpjaunama, padaromas takas sakams išbėgti ir apačioje pakabinamas indelis. Iš tų sakų daromas terpentinas. Jis vartojamas medicinoj, dažų pramonėje ir kitur. Atrodo, ir mes Lietuvoje galėjome šią pramonę išvystyti.

     Pravažiavome eilę daugiausia maurų stiliaus labai senoviškų kaimų. Namai sustatyti iš abiejų pusių visai prie pat kelio. Viename iš jų sustojome kojų šiek tiek ištiesti ir troškulio nuraminti.

     Ir vėl skubame. Dar tiek daug šiandien turime pamatyti! Visi sužiurome į kalną su daugeliu stovinčių, iš senų laikų užsilikusių vėjo malūnų. Maloniai jie priminė tėvynę. Štai prasideda sodų laukai. Portugalija pirmoji pradėjo sodininkystę. Šioje apylinkėje yra Alcobaca miestas, kuriame aplankėme garsų 1152 m. cistersų pastatytą vienuolyną. Nepaprastai graži vienuolyno bažnyčia, didžiausia visoje Portugalijoje: 106 m ilgumo ir 102 m aukščio. Ypatingai puošnus vidaus įrengimas, liudijantis tų laikų architektų ir skulptorių sugebėjimus. Prieš didįjį altorių sustatyti buvusių karalių karstai: dešinėje Dom Pedro I, o kairėje jo slaptos nužudytos žmonos Ines de Castro. Karstai puošniuose akmeniniuose sarkofaguose su įdomiomis bereljefinėmis skulptūromis. Karalienės karsto priekyje atvaizduotas paskutinis teismas: eilute eina gerieji žmonės aukštyn, o blogieji žemyn.

     Bažnyčia ir vienuolynas — retas meno kūrinys. Žemės drebėjimo kartą buvo viskas sugriauta, bet 1755 m. vėl viskas atstatyta, atnaujinta. Vienuolyne dabar yra mokykla, skaitykla ir muziejaus kambariai. Labai puošnus karaliaus kambarys. Aukštai prie sienų brangiuose senoviškuose rėmuose kabo karalių portretai, tarp kurių suskaičiavau net 6 Alfonsus. Žemiau portretų sienos išklotos senoviškomis ornamentuotomis koklių plytelėmis. Yra ir popiežių kambarys, kur išstatytos visų popiežių statulos ir surašyta vienuolyno istorija. Ten vykdavo vienuolių posėdžiai. Daug yra ir kitos paskirties kambarių. Labai erdvus valgomasis. Be didelių įeinamų durų, yra sienos viduryje atvira anga, pro kurią turėdavo praeiti pavalgę vienuoliai. Jeigu kuris negalėdavo praeiti, tai jam būdavo sumažinta valgio porcija, kad suplonėtų. Atseit ir anais lai-

Paminklas naujų žemių atradėjams Lisabonoje.

kais, nors ir ne savo noru, reikėjo laikytis dietos!

     Privažiavome prie Atlanto žvejų miestelio Nazare, apsupto 300 pėdų aukščio uola. Uolos viršūnėje yra Marijos koplyčia — tai žvejų maldos namai. Miestas senas, namai paprasti. Šilta diena, o vyresnio amžiaus portugalės apsirengusios sunkiais tamsiais drabužiais. Žvejų apranga spalvinga, o taip pat ir jų laivai. Laivų gausybė. Jie stovi kiek toliau nuo kranto. Toje vietoje Atlantas audringas, tai abu laivų galai apvalūs, kad lengviau atsilaikytų prieš bangas. Jei žvejyba sėkminga, tai užmestus tinklus su laivu dėl jų sunkumo patys žvejai ištraukti nejstengia, užtat anksčiau naudojo jaučius, o dabar traukia sunkvežimiais.

     Miestas turistų lankomas, todėl labai gyvas. Pilna atkrantė žmonių. Vieni maudosi Atlante, o kiti su šeimomis ilsisi smėlio atkrantėje sustatytose palapinėse. Priešais paplūdimį gausybė krautuvių. Čia vėl mūsų ponios rinkosi ir pirko įvairius suvenyrus. Čia pat ant Atlanto kranto tipingame žvejų restorane Ribamar pavalgėme skanių pietų: žuvies, anties ir pudingo. Gėrėme portugališką "žalią” vyną.

     Privažiuojame Batalha miestą. Aplankome garsųjį vienuolyną, pavadintą Marijos, Pergalės Karalienės, vardu. Vienuolynas statytas XIV-XV šimtmetyje. Labai erdvus, plytelėmis grįstas kiemas. Pastatas apsuptas kolonomis. Bažnyčia su paauksuota bokšto viršūne. Tai yra geriausias gotikos pavyzdys visoje Portugalijoje. Bažnyčia atrodo tikrai didingai: 82 m ilgio ir 102 m aukščio. Brangūs bažnyčios vitražai per žemės drebėjimą buvo išmušti, vėliau pakeisti naujais. Priekyje prieš altorių stovi labai įspūdinga, meniška Kristaus statula. Čia yra ir Jono I bei jo žmonos anglės Pilypos Lancaster sarkofagai. Taip pat yra ir dviejų nežinomų kareivių sarkofagai: vienas Europos, kitas Afrikos nežinomiems kareiviams pagerbti.

     Visų kritusių karžygių pagerbimui dar yra paskirta vienuolyne visai atskiras kambarys. Aukštai iškelta nuolat deganti liepsna. Žemiau kabo Kristaus skulptūra. Iš abiejų pusių labai ramiai, net akių nepajudindami, stovi uniformuoti kareiviai su amerikietiškais šautuvais M 16. Kai kas iš mūsiškių paabejojo kareivių tikrumu ir norėjo prisiliesti, sukeldami juoką. Budėjimas tęsiasi ištisas 24 valandas. Pamainos keičiasi kas dvi valandos.

     Šis vienuolynas buvo pastatytas Jono I laikais. Jo sūnūs ir kiti karaliai vis ką nors pristatė, papildė, pagražino, ir buvo gautas nepaprastas meno kūrinys, kuriuo portugalai ir dabar tebesididžiuoja. Beveik visos sienos išpuoštos neaprašomo grožio bereljefinėmis skulptūromis. Tų laikų skulptoriai turėjo būti ne tik gero išsilavinimo, bet ir lakios fantazijos bei didelės kantrybės, iš vietinio kalkakmenio iškaldami ir išgraviruodami tokius fantastiškus vaizdus.

     Apžiūrėdami vienuolyną, netikėtai susitikome su kun. J. Rusteika ir vienuole Elzbieta Žemaityte, kurie buvo atvykę su didesne amerikiečių ekskursija iš rytinių JAV valstijų. Deja, nebuvo laiko nė įspūdžiais pasidalinti, nes reikėjo skubėti į paskutinį šios dienos tikslą — aplankyti Fatimą.

     Privažiavus prie šventovės, stebino erdvi aikštė prie naujo 600 metrų ilgio pasagos pavidalo pastato. Viduryje pastato — bazilika. Buvo daug apie tai girdėta ir skaityta, todėl visi norėjo pamatyti šią stebuklingą vietą Portugalijoje, Čia suvažiuoja, suplaukia maldininkai iš viso pasaulio. Ši šventovė atsirado tada, kai Marija pasirodė trims piemenukams: Liucijai, Jacintai ir Pranukui, žaidžiantiems prie Cova da Iria kalvos.

     Iš pradžių jie pamatė žaibą, vėliau išvydo gražią baltais rūbais apsirengusią moterį, kuri buvo visa arti, virš jauno ąžuolo. Ji atrodė jiems skaistesnė už saulę, spinduliuojanti žėrinčia šviesa. Tas pirmas pasirodymas buvo 1917 m. gegužės mėn. 13 d. Marija liepė vaikučiams čia ateiti kiekvieno mėnesio 13 dieną tą pačią valandą per šešis mėnesius. Tad iš viso ji pasirodė šešis kartus. Ragino vaikus melstis ir atgailauti, kad baigtųsi karas. Prašė kasdien kalbėti rožančių. Pranašavo apie antrąjį pasaulinį karą, jei žmonės neartės prie Dievo. Drauge su vaikais į pasirodymo vietą pradėjo rinktis vis daugiau žmonių. Paskutiniame šeštame pasirodyme spalio 13 d. Marija išreiškė savo norą, kad jos garbei čia būtų pastatyta koplyčia ir kad žmonės kasdien kalbėtų rožančių, nes ji yra Rožančiaus Karalienė. Šį kartą buvo ypatingai daug žmonių susirinkę, ir Marijos pasirodymas buvo patvirtintas meteorologinių reiškinių (pradėjo suktis saulė ir t.t.). Tuos reiškinius matė masės žmonių.

     Leirijos vyskupas, kurio teritorijoje yra Fatima, ištyręs vaikų atpasakotus regėjimus ir kitus faktus, paskelbė, kad pasirodymai tikri ir nuo 1930 metų leido Fatimos Marijos kultą. Nuo to laiko pradėjo plaukti į Fatimą maldininkai ne tik iš Portugalijos, bet ir iš viso pasaulio.

     Apsireiškimo vietoje buvo pastatyta koplyčia su Marijos statula, kuri ir dabar stovi, gražiai atnaujinta. Vėliau maldininkų patogumui buvo pastatyta didžiulė bažnyčia, kuriai popiežius savo laišku "Luce Su-perna” suteikė bazilikos titulą. Portugalijos episkopatas, Marijos pageidavimu, 1931 m. paaukojo Portugaliją Nekalčiausiajai Marijos Širdžiai, o 1942 m. popiežius Pijus XII Marijai paaukojo visą pasaulį. 1951 m. ir Lietuvos vyskupai paaukojo Lietuvą Marijai.

     Nuvykę į baziliką radome nemaža maldininkų. Prieš didįjį altorių šonuose yra Mariją regėjusių vaikučių karstai: Pranciškaus Marto ir Jacintos Marto, kurie mirė, vos keletui metų praėjus po pasirodymo. Mirtis jiems buvo Marijos išpranašauta. Gyva yra tik Liucija, kur dabar gyvena vienuolyne Portugalijoje ir vadinasi Nekalčiausios Širdies sesuo Marija.

     Originalioje Marijos pasirodymo vietoje, dabar jaukioje koplytėlėje, kun. Vaišnys mums atlaikė mišias. Su dideliu įsijautimu giedojome lietuviškas giesmes. Nuotaika buvo šventiška ir labai pakili. Pamoksle kun, Vaišnys papasakojo apie Marijos pasirodymą ir pabrėžė maldos svarbą. Jis pašventino ir maldininkų čia įsigytus rožančius, kryželius, statulėles, žvakes ir kitus religinius dalykėlius. Žvakes, kurias beveik visi pirkome, tam tikroje šiam tikslui paskirtoje vietoje uždegę palikome, kad jos degtų Marijos garbei. Tik buvo gaila, kad šioje taip svarbioje ir malonioje vietoje negalėjome ilgiau pasilikti, nes reikėjo skubėti į autobusą ir grįžti į Lisaboną.

     Prieš išvykstant ir atsisveikinant su šia ramia, šventumo dvasios pilna vieta, Marijos koplytėlėje kun, Vaišnys sukalbėjo vieną rožančiaus paslaptį, o paskui rožančiaus kalbėjimą tęsė autobuse. O mūsų autobuse rožančiaus kalbėjimui vadovavo jauniausia keliauninkė Vita. Nuotaikos pagauti ir toliau giedojome šventas giesmes, tad nė nepajutome, kaip 130 km kelionė greitai pasibaigė, ir mes vėl atsidūrėme Lisabonoje, jaukiame Lutecia viešbutyje.



 

•    Lietuvoje naujo vyskupo Antano Vaičiaus konsekracija įvyko liepos 25 d. Kauno bazilikoje. Konsekravo vysk. Liudas Povilonis su vysk. Vincentu Sladkevičium ir vysk. Romualdu Kriščiūnu. Iškilmėse dalyvavo ir vysk. Julijonas Steponavičius. Naująjį vyskupą telegrama pasveikino popiežius Jonas Paulius II. Vysk. A. Vaičius yra paskirtas Telšių vyskupijos administratorium.

•    Afganistane Sovietų Sąjunga prieš kelias savaites lėktuvais ir malūnsparniais sunaikino penkis kaimus Logaro provincijoje, į pietus nuo Kabulo. Buvo išžudyta apie 10.000 žmonių. Sovietų Sąjunga įpratusi vykdyti genocido veiksmus.

•    Prezidentas Reaganas Hartforde, Conn., Kolumbo vyčių vyriausios tarybos suvažiavime, kuris buvo jubiliejinis — 100-tasis, pasakė kalbą. Ragino katalikus neremti branduolinių ginklų užšaldymo planų, nes tai pakenktų nusiginklavimo deryboms su Sovietų Sąjunga. Ragino paremti atominių ginklų sumažinimo planus. Prezidentas griežtai pasisakė prieš abortus, už maldos grąžinimą į valdines mokyklas, nes Amerikos vaikai turėtų turėti tas pačias konstitucines garantijas, kurios leidžia melstis kongreso rūmuose ir kurios leidžia turėti kapelionus kariams. Reaganas pasisakė už pajamų mokesčių privilegijas tėvams, kurie vaikus leidžia į privačias mokyklas. Šiame Kolumbo vyčių suvažiavime dalyvavo 6.000 delegatų ir svečių, kurių tarpe buvo 10 kardinolų, 150 vyskupų ir arkivyskupų.

•    Belgijos ir kitų Europos tautų jaunimo atstovai pasiryžo rugsėjo 26 d. pėsčiomis iš Briuselio eiti į šv. Pranciškaus gimtinę Asyžių šv. Pranciškaus gimimo 600 m. sukakčiai paminėti. Kelionės pabaiga — spalio 7 d. Pakeliui sustojimai kitose vietose, kur darbavosi tas šventasis.