ANICETAS TAMOŠAITIS, S.J.

     Žmogaus gyvenimas labai panašus į graikų Odisėjo, plaukiančio jūra namo. Argi, sakysime, mūsų nevilioja pagundos, kaip jį savo gražiomis, bet pražūtingomis dainomis sirenos? Jau svarstėme, kokiu būdu su pagundomis kovoti. Taip pat matėme, kas mus gundo ir kaip. Liko pažvelgti dar į viena: kodėl? Kodėl Dievas leidžia mums būti gundomiems? Kodėl leidžia tokiam klastingam priešui statyti mums pragaištingas pinkles ir gudriai į jas vilioti? Kodėl to priešo nesudraudžia, nenuginkluoja, neatima iš jo galios mums kenkti? Juk tikėjimas moko, kad Apvaizda mumis rūpinasi kaip geras tėvas savo vaikais. Tai kaipgi palieka išstatytus tokiems pavojams?

     Į šį klausimą leiskime atsakyti šv. Jonui Auksaburniui. Tarp jo raštų randame laišką draugui Stagirijui, kuris buvo smarkiai gundomas. Rašo taip. Jei šėtonas stumtų mus į blogį prievarta, būtų kas kita. Bet jis tegali vien įkalbinėti, vilioti, o mes pajėgiame tuos jo viliojimus atmesti. Todėl, palikdamas jam galią veikti, Dievas kaip tik parodo savo rūpestį ir meilę mums, ir tai dėl trijų priežasčių.

     Viena, tuo jis mus glaudžiai jungia su savimi ir skatina dorybes. Kas mato gresiant priešo pavojų, glaudžiasi prie to, kas gali nuo jo apginti. Auksaburnis šį dalyką iliustruoja pavyzdžiu. Žiūrėk, sako, į mažus vaikus. Išsigandę kokios nors baisybės, bėga pas motiną ir taip tvirtai laikosi jos įsikibę, kad dažnai net keliems nelengva atplėšti. O kada sau gresiančio pavojaus nemato, tai neklauso ateiti net šaukiami. Taip elgiasi, sako jis, ne tik maži vaikai. Panašiai yra ir su mumis. Tik tuomet, kai mums tas piktasis priešas įvaro baimės ir neduoda ramybės, daromės išmintingi, imame pažinti save ir uoliai ieškome Dievo. Trumpai, Dievas leidžia mus gundyti, kad arčiau sujungtų su savimi.

     Antra, tai daro, kad labiau sugėdytų velnią. O gėda didelė, kad jo, tokio galingo, jėga sudūžta prieš silpną žmogų. Žemesnis kūrinys, anksčiau jo nugalėtas, dabar ne tik išsivadavęs, bet kovoje jį patį nugali. Tai didelis pažeminimas, bet užsitarnautas. Čia ypatingai gražiai sušvinta Dievo neišmatuojama išmintis ir nuostabi galia: kad piktasis, net gundydamas, prieš savo valią padeda tapti laimėtojais ir pasiekti daugelį kitu gėrybių. Jam yra nepakeliamas prakeikimas, kad, prieš Dievą sukilęs ir visomis jėgomis jo planus griaudamas, tiems planams kaip tik tarnauja. Jau jį kremta ėda kiekvieną kartą, kai daromės geresni. Bet tiesiog žeidžia iki pačių būties gelmių, kad daugelis žmonių darosi geresni kaip tik dėl jo priešingų pastangų, jo talkinami. Trumpai, Dievas leidžia mus gundyti, kad labiau sugėdytų velnią.

     Trečią, tai daro, kad padidintų žmogaus garbę ir nuopelnus. Ir šį dėsnį Auksaburnis iliustruoja pavyzdžiais. Ar ne tiesa, klausia, kad iš kareivių tas labiausiai gerbiamas, kuris kaujasi su pajėgiausiu priešu? Juo priešas, su kuriuo kovojo ir laimėjo, buvo galingesnis, juo didesnė laukia garbė, grįžus iš kovos lauko. Visai panašiai sporto varžybose. Panašiai ir medžioklėje: juo pavojingesni kieno gaudomi žvėrys, juo labiau jis nusipelno mūsų pagarbą savo drąsa ir sumanumu. O velnias yra patyręs ir pajėgus priešas, baisus ir piktas žvėris. Apaštalas Petras apie jį ir sako, kad sukąs aplinkui it riaumojantis liūtas, tykodamas, kurį galėtų praryti. Iš tikrųjų Šv. Rašte tais dviem vardais jis dažnai ir vadinamas: priešas ir žvėris. Tu nori, klausia savo laiške Auksaburnis, kad Dievas atimtų iš velnio galią mus gundyti? Bet tuo pačiu atimsi žmogui laimėjimo garbę, progą įsigyti didžių nuopelnų, už kuriuos vainikuojamas danguje.

     Ta kovos, laimėjimo ir už tai laukiančios garbės mintis liejasi iš kiekvieno apaštalo plunksnos Naujajame testamente. Štai Jokūbas, vadindamas pagundas bandymais, rašo: "Palaimintas žmogus, kuris ištveria išmėginimą, nes, kai bus išbandytas, jis gaus gyvenimo vainiką, kurį Dievas yra pažadėjęs jį mylintiems” (Jok 1, 12). Štai Petras savo laiške rašo: "Tuomet jūs džiaugsitės, nors dabar ir reikia truputį paliūdėti įvairiuose išmėginimuose. Taip jūsų nuoširdus tikėjimas, brangesnis už pragaištantį auksą, kuris ugnimi ištiriamas, bus pripažintas vertas pagyrimo, šlovės bei pagarbos, kai apsireikš Jėzus Kristus” (1 Pt 1,6-7). Štai Jonas savo Apreiškimo knygos pradžioje Kristaus vardu rašo laišką septynioms bažnyčioms. Kiekvienai skirtieji žodžiai baigiami tuo, kokia garbė laukia ištikimai kovojusio laimėtojo. Štai Paulius. Jo laiškuose ypatingai gausu tokių vaizdų, kaip kova su tamsos galybėmis, prieš jas naudotini ginklai, laimėtojo palmė, garbės vainikas. Toks yra šv. Jono Auksaburnio atsakymas į klausimą, kodėl Dievas leidžia mus gundyti.

     Prie šio Bažnyčios Tėvo galime pridėti, ką sako šv. Tomas Akvinietis, bene svariausias Bažnyčios teologas. Nurodo štai ką. Tokia jau Dievo apvaizdos tvarka, kad jis rūpinasi žemesniųjų būtybių gerove, naudodamas aukštesniąsias. O savo prigimtimi tarp žmogaus ir Dievo stovi angelai. Tad Viešpats juos ir naudoja žmonių gerovei. Žmogaus gerove, tęsia toliau, Apvaizda rūpinasi dvejopu būdu: Vienu rūpinasi tiesiogiai: naudodama geruosius angelus, kurie mus veda į gėrį ir traukia nuo blogio. Antru rūpinasi netiesiogiai, naudodama bloguosius, kurie mus ugdo priešingų jėgų atakavimu. Tai daro, kad ir šie po savo sukilimo neliktų jos plane be naudos.

     Be abejo, atsakymas į vieną klausimą neišvengiamai privedė prie kito. Kaipgi tada su malda Tėve mūsų? Juk joje kaip tik prašome, kad Dievas mūsų gundyti neleistų. Sakome: "Ir neleisk mūsų gundyti!” Štai buvo nurodyta, kad Dievas mus gundyti leidžia, nes tai neša didžios naudos; kad tas leidimas kaip tik rodo jo didžią meilę ir rūpestį. O čia meldžiamės, kad jis gundyti neleistų. Argi tai ne aiškus prieštaravimas?

     Tėve mūsų maldos prašymą "Ir neleisk mūsų gundyti” turime tinkamai suprasti. To prašymo mus mokė Kristus. Todėl ir jo prasmę turbūt geriausiai atskleis paties Atpirkėjo pavyzdys. Savo kančios išvakarėse, mirštamai išsigandęs ir prakaituodamas krauju, parpuolęs ant kelių, Jėzus meldėsi: "Mano Tėve, jeigu įmanoma, teaplenkia mane ši taurė. Tačiau ne kaip aš noriu, bet kaip tu” (Mt 26, 39). Ta Kristaus malda gražiai ir giliai rodo, jog, nors dalykas naudingas, galime prašyti Dievą, kad jam įvykti neleistų. Kitais žodžiais, dalyko nauda ir mūsų malda, kad jis neįvyktų, nebūtinai vienas antram prieštarauja.

     Kristaus kančia tikrai nešė didžios naudos: sutraukė šėtono pančius, žmonijai laimėjo atpirkimą, o jam pačiam nupelnė garbę. Ir tai jis aiškiai žinojo; toks buvo nuo amžių Dievo planas. "Argi Mesijas neturėjo viso to iškentėti ir įžengti į savo garbę?” klausia prisikėlęs (Lk 24,26). Bet Alyvų darže savo Tėvą meldė, kad kančios neleistų.

     Kova su pagunda ir jos nugalėjimas, kaip nupiešė šv. Jonas Auksaburnis, neša daugeriopos naudos: jungia su Dievu, gėdija velnią ir didina žmogaus garbę. Tačiau ji, kaip kiekvienas bandymas, mus gąsdina. Gąsdina ypač čia, prisiminus, koks neatlaidus priešas, kaip nepatikimos savosios jėgos ir kas laukia kovą pralaimėjus. Todėl krikščionis ir meldžia Tėvą, kad, jei galima, tos kovos taurės nereikėtų gerti. Tačiau jei tokia dangaus valia, pasiryžęs ją priimti ir ištikimai kovoti. Meldžia kaip Mokytojas, prašęs, kad, jei galima, nereikėtų gerti kančios taurės, bet pasiruošęs, jei tokia Tėvo valia, ją priimti ir kentėti. Tad anas Tėve mūsų prašymas, išreikštas gausesniais žodžiais, skambėtų taip: "Neleisk mūsų gundyti. Tačiau, jei nuspręsta, kad ta ar kita pagunda mus ištiktų, teįvyksta tavo šventoji valia!”

     Juo atidžiau apie minėtą Tėve mūsų maldos prašymą mąstome, juo ryškiau atsiskleidžia mūsų akims, kaip meistriškai tame trumpame sakinyje Kristaus įaustos pamatinės tiesos apie Dievą, mus pačius ir gundantį priešą. "Ir neleisk mūsų gundyti!” Tuo prašymu prisimename tiesą apie velnią: kad jis gali mus gundyti tik Dievui sutikus. Pajėgia mums tik tada ir tiek spęsti pinkles, kada ir kiek Visagalis jam leidžia. Ši tiesa vaizdingai išreikšta vienoje Senojo testamento vietoje—Jobo knygoje. Jos pradžioje pasakojama, kaip šėtonas, norėdamas gundyti ištikimąjį Jobą, kiekvieną kartą prašo Dievą leidimo.

     "Ir neleisk mūsų gundyti!” Tuo prašymu išpažįstame tiesą apie save: jog esame silpni, reikalingi Dievo pagalbos. Kaip esame silpni, dažnas jau žinome iš savo pačių puolio. Dar aiškiau baisų žmogaus silpnumą stato mums prieš akis puolimas tokių asmenų, iš kurių jo visai nebūtume laukę. Pavyzdžių šventojoje istorijoje yra ne vienas. Matome puolus paties Dievo išsirinktą karalių Dovydą, skirtą būti jo Sūnaus protėviu. Matome puolus paties Kristaus išsirinktą apaštalą Judą, skirtą būti vienu iš dvylikos Bažnyčios šulų. Matome puolus Petrą, Atpirkėjo paskirtą būti uola savo statomai Bažnyčiai, ir puolus dar tą patį vakarą, kai iškilmingai tvirtino esąs pasiryžęs drauge su Mokytoju eiti į kalėjimą ir net mirtį. Ar mes esame stipresni, negu jie, ar šventesni, ar turime daugiau malonių, klausia šv. Augustinas, kad galėtume puolio nebijoti? Savo silpnumo ir trapumo prisiminimas yra geriausia apsauga nuo puolimo; tai daro mus nuolankius, atsargius, budinčius ir tuo vertus Dievo pagalbos.

     "Ir neleisk mūsų gundyti!” Tuo prašymu išpažįstame tiesą apie Dievą: jog yra galingas ir geras Tėvas, kuriuo pasitikime. Pasitikime, kad jis, žinodamas mūsų jėgas, arba neleis tokiai pagundai mūsų pulti, kokiai nesame priaugę, arba suteiks galios jai atsispirti. "Dievas ištikimas”, rašo šv. Paulius. "Jis neleis jūsų mėginti virš jūsų jėgų, bet padarys, kad galėtumėte atlaikyti išmėginimą” (1 Kor 10, 13).

     Pagaliau tuo prašymu, tik neišreikštu būdu, išpažįstame savo ryžtą su pagundomis kovoti. Krikščionis maldoje žvelgia į savo Mokytoją Kristų, stengiasi melstis su tokiu pat dvasios nusistatymu, kaip jis. Alyvų darže mato Atpirkėją, prašantį, kad Tėvas neleistų kančiai jo ištikti. Tačiau tame prašyme buvo įjungtas ryžtas, jei Tėvas taip nuspręs, ištikimai kančios keliu eiti. Taip ir mūsų prašyme, kuriuo kreipiamės į Tėvą, kad neleistų mūsų gundyti, įjungtas ryžtas, jei Apvaizda nuspręs pagundą leisti, ištikimai žengti kovos keliu.

     Tad faktas, kad būti gundomam neša naudos, ir prašymas, kad Dievas gundyti neleistų, vienas antram neprieštarauja. Dar daugiau, tai gražiai atskleidžia mūsų prigimtį, kurioje matome baimės supamą drąsą, išgąsčio lydimą ryžtą, atramos ieškančią ranką ir Tėvo jai duodamą galią. Tą prigimtį regime ir ją priėmusiame Kristuje. Apie jį, mūsų brolį, šv. Paulius yra pasakęs čia labai tinkamą žodį: "Pats iškentęs bandymus, jis gali padėti tiems, kurie yra bandomi” (Žyd 2,18).

     Gundymo klausimą svarstyti pradėjome, leisdami prabilti vienam Bažnyčios Tėvų — šv. Jonui Auksaburniui. Svarstymą baigdami, pasiklausykime kito Bažnyčios Tėvo — Alberto Didžiojo. Jis nurodo faktą, kad visi krikščionys, iš tikrųjų visi žmonės, sudaro vieną didžiulę gundomųjų bendruomenę. Mes visi vienu ar kitu metu esame gundomi. O žinome iš patirties, kad su priešu kovojama daug sėkmingiau jungtinėmis jėgomis, negu pavieniui. Todėl, tęsia šv. Albertas, turime su meile rūpintis vieni kitais. Tą rūpestingą meilę kitiems galime rodyti keturiais būdais: viena, gundomą brolį užjausdami; antra, jį palaikydami, kad kovos kelyje nesukluptų; trečia, už gundomus asmenis melsdamiesi; ketvirta, tvirtai laikydamiesi Dievo patys, kad Viešpats, matydamas tyrą ir taurų vienų savo šeimos narių gyvenimą, dėl šių tiestų savo gelbstinčią ranką tiems, kurie yra gundomi, ypač lemiamą kovos valandą — apsisprendžiant už gėrį ar blogį.



 

•    Pasaulyje yra 4.371.000.000 gyventojų, iš jų 1.353.000.000 krikščionys. Krikščionių tarpe daugumą sudaro katalikai — jų pasaulyje yra 784 milijonai. Protestantų yra 400 milijonų, stačiatikių 170 milijonų. Pietų ir Šiaurės Amerikoje katalikai sudaro 62% gyventojų.

•    Japonijoje krikščionių tėra apie 411.000, bet Šv. Rašto knygų kasmet išperkama apie 2.000.000. Kai 1978 m. buvo išleistas bendrai katalikų ir protestantų parengtas Šv. Rašto vertimas, per du mėnesius jo buvo išpirkta 90.000 egzempliorių.