P. DAUGINTIS, S.J.

     Daugelis mūsų tautiečių laisvajame pasaulyje, ypač Šiaurės Amerikoje, jau yra pasiturintys žmonės. Nemažai yra ir turtingų, o dar daugiau siekiančių greitai praturtėti. Tačiau daugelis jų viešai savęs nelaiko turtingais. Jie sakosi turį žmonišką pragyvenimą ir stengiasi apsirūpinti ateitimi.

     Tokie mūsų tautiečiai laiko save dorais, gerais krikščionimis. Juk būtų apsileidimas, jų manymu, gyventi skurdžiai šiame turtingame Amerikos krašte. Prasigyvenimas reiškia Dievo palaimą ir Viešpaties valią, anot 23-čios psalmės žodžių: "Mane Viešpats gano, man nieko nestinga. Jis mane veda, kur vešlios ganyklos žaliuoja; manąją sielą gaivina, veda mane teisingais takais savo garbei”.

     Ir apaštalas šv. Jonas trečiame savo laiške (1,2) to linkėjo saviesiems: "Aš linkiu, kad tau gerai sektųsi visuose reikaluose, kad būtum sveikas — taip, kaip tau sekasi sielos reikaluose”.

     Be to, juk reikia pasinaudoti Dievo duotais talentais. Ir liaudies išmintis sako: "Dirbk, ir Dievas tau padės!” Taip pat į apsirūpinimą ir prasigyvenimą traukia du stiprieji žmogiškosios prigimties polinkiai: gyvybinis polinkis — išlaikyti save ir šeimą; savigarbos — kad nereikėtų iš kitų prašyti, elgetauti. Visa tai Dievo įdiegta ir norėta.

     Atrodo, kad tai labai logiška ir protinga, bet toks elgesys gali būti labai klaidingas. Paprastai apsirūpinimas ir turtėjimas turi įvairių neigiamų pasekmių. Daugelis jų nepastebi ir neįvertina. Štai keletas jų: vis didesnis dėmesio kreipimas į turtą, į medžiaginius reikalus, vis mažiau svarbos ir laiko skiriant dvasiniams dalykams, mažiau ir Dievo garbinimui. Jei ir dėkojama, tai paviršutiniškai. Žmogus jaučiasi savo talentais tai pasiekęs. Mažiau ir Dievo prašoma — žmogus juk jau pats apsirūpinęs savimi ir savo ateitimi. Mažiau dėmesio ir pinigų skiriama ir kultūriniams reikalams. Šimtatūkstantinė lietuvių išeivija nebeišperka 1ooo egzempliorių tiražo knygų, labai skystai lanko koncertus, literatūros vakarus, paskaitas ir kitus kultūrinius renginius.

     Tas Amerikoje labai populiarus gerovės siekimas labai vienpusiškas. Jis veda į perdėtą, bailų rūpinimąsi savo gerove — tai tiesiog praturtėjimo manija! Žinoma, Dievas visais rūpinasi ir yra tėviškai dosnus Tačiau jis taip pat yra išmintingas tėvas savo vaikams. Jis nenori, kad žemiškos gėrybės juos išlepintų, kad jie taptų vergiškais, išlaidžiais vartotojų visuomenės nariais, kai pasiturintieji ir turtingieji užmirštų ar net skriaustų kitus. Jis nenori būti "še tau — duok man” Dievas. Dievas nori ir turi būti garbinamas kaip Kūrėjas, Tėvas, Išgelbėtojas, Mokytojas, Valdovas, dieviškasis Globėjas, Mylėtojas.

     Be to, daugelis užmiršta ar nenori žinoti, kad žmogaus galingieji instinktai, polinkiai, aistros ir net protas bei valia po kritimo nuodėmėn nebėra tvarkingi. Žmogus nebegali jais tvarkyti savo gyvenimo, kaip tai daro neprotingi gyviai savo instinktu. Jis turi juos valdyti ir vaduotis tikėjimo apšviestu protu ir dieviškosios pagalbos remiama valia.

     Tos netvarkingos žmogaus galios ir pasaulio (imamo blogąja prasme) vilionės randa mūsų laikais stipriausią sąjungininką vartotojų visuomenės (consumer society) civilizacijoje. Ją apgraibomis būtų galima nusakyti kaip nusiteikimą ir elgseną viską vartoti ir naudoti savęs patenkinimui, kaip tai daro kiti kultūringi visuomenės nariai, į ką skatina mada ir viešoji nuomonė, dora ir socialinio susižinojimo priemonės: spauda, radijas, kinas, televizija.

     Nelengva net geram krikščioniui, norinčiam prasigyventi ir apsirūpinti, atsilaikyti prieš tokį iš visų pusių spaudimą. Jau ir Kristus Paskutinės vakarienės salėje meldė: "Aš jau nebe pasaulyje... Jie dar pasaulyje. Aš neprašau, Tėve, kad juos paimtum iš pasaulio, bet kad apsaugotum juos nuo piktojo. .. Pašventink juos tiesa. Tavo žodis yra  tiesa!”

KELETAS PAGRINDINIŲ DĖSNIŲ

     Tad pagal Dievo žodį ir tiesą, išreikštą Šv. Rašte, norime pateikti keletą pagrindinių dėsnių, kurie nurodytų, kaip išmintingai naudotis turtu, prasigyventi ir apsirūpinti, nepakenkiant savo sielai.

     Pirmasis dėsnis: naudotis, turint prieš akis visą gyvenimą. Žmonėms yra žinomas, bet mažai prisitaikomas Kristaus palyginimas apie turtingąjį ūkininką. Vienais metais jo laukai labai gerai užderėjo. Jis nebeturėjo kur sukrauti didelio derliaus. Tada jis apsisprendė nugriauti savo klojimus, pasistatydinti didesnius ir ten sukrauti visus javus bei kitas savo gėrybes. Po to jis kalbėjo sau: "Tu turi daug gėrybių, sukrautų ilgiems metams. Ilsėkis, valgyk, gerk ir linksmai pokyliauk!” O Dievas tarė jam: "Kvaily, dar šią naktį bus pareikalauta tavo gyvybė! Kam atiteks, ką susikrovei?” Taip bus ir tam, kas krauna turtus, bet nesirūpina tapti turtingas pas Dievą” (Lk 2,13-20).

     Panašiai daugelis žmonių daro: dirba, pluša, prakaituoja, visaip verčiasi, suka, taupo. Bet štai nepagydomai suserga, ar automobilio nelaimėje sužeidžiamas, ar širdies smūgio ištiktas, miršta.

     Mažai tepasinaudojo tomis gėrybėmis ir turtu. Kitas jį naudojo vien kūnui ir savo malonumams, visai nekreipdamas dėmesio į dvasinius dalykus ir sielos reikalus. O juk jie svarbiausi! Mes būsime teisiami ne pagal tai, kiek gėrybių turėjome, bet kiek ir kaip jas panaudojome savo ir kitų sielų labui.

     Antrasis dėsnis: išmintingai bendradarbiauti su Dievo Apvaizda, visus tėviškai aprūpinančia per dabartinę ūkinę sistemą. Per tarptautinę, valstybinę ir vietinę ūkinę santvarką Dievo gausiai sutvertos ir palaikomos žemės gėrybės yra mainais padalomos įvairių šalių žmonėms (susisiekimas, prekyba), perdirbamos (pramonė) ir naujai išauginamos (žemės ūkis).

     Išmintingumas reikalauja, kad krikščionys veiktų, kad gėrybės būtų visiems teisingai padalinamos, be kitų apgavystės, išnaudojimo, piktnaudžiavimo. Turi būti teisingos algos, kainos, ekonominė ir socialinė politika, protingos sutartys, tinkama sindikatų, tarybų, partijų, parlamento veikla. Taip pat reikia uoliai dirbti ir dalyvauti produktingame darbe, tiesiogiai ar netiesiogiai prisidėti, kad būtų pakankamai gėrybių su kitais pasidalinti ir šelpti suvargusiuosius. Labiau išsilavinę krikščionys ir užimantys aukštesnę vietą turi daugiau dalyvauti visame ekonominiame ir politiniame gyvenime. Tokiu būdu pasauliečiai krikščionys turi daugiau galimybių persunkti jį Kristaus dvasia, šalinti blogio įtaką, stiprinti gėrį ir išplėsti Dievo karalystę žmonių širdyse.

     Be abejo, tai nelengva, kartais net rizikinga mūsų komplikuotame XX amžiaus ekonominiame ir politiniame gyvenime. Tačiau išmintingumas nurodo krikščioniui, kaip protingai derinti savo ekonominį apsirūpinimą bei nepriklausomumą su galimybėmis veikliai dalyvauti Dievo Apvaizdos plane aprūpinti žmones ir plėsti Evangelijos dvasią.

     Trečiasis dėsnis: dalis mūsų uždarbio priklauso kitiems. Kiekviename algos ar uždarbio čekyje yra dvi dalys: viena paties dirbančiojo ir jo šeimos pragyvenimui, o kita — geriems darbams. Pinigas geriems darbams turi būti skiriamas ne iš pertekliaus, bet iš paties uždarbio. Juk Dievas ir kiti žmonės yra taip pat prisidėję prie tos algos ar nuosavybės susidarymo. Tad atlyginimas, pajamos, nuosavybė turi ir socialinę pareigą. Jeigu kas nors viską panaudoja tik sau, tai Dievas gali teisėtai kokiu nors būdu tai pareikalauti iš jo. Taip moko ir šv. Paulius: "Argi ne taip: kas šykščiai sėja, šykščiai ir pjaus, o kas dosniai sėja, dosniai ir pjaus. Kiekvienas tegu aukoja, kaip yra savo širdyje nutaręs, ne gailėdamasis ar tarsi verčiamas, nes Dievas myli linksmą davėją. O Dievas gali jus gausiai apdovanoti įvairiomis malonėmis, kad visuomet ir visais atžvilgiais būtumėte aprūpinti ir galėtumėte dosniai imtis bet kokio gero darbo... Tasai, kuris parūpina sėklos sėjėjui ir duonos valgytojui, parūpins jums sėklos, padaugins ją ir padės subręsti jūsų geradarybės vaisiams. Jūs visais atžvilgiais tapsite pasiturintys ir galėsite būti dosnūs, kad mes turėtume už ką dėkoti Dievui. Šis paslaugus tarnavimas ne tik padės šventiesiems skurde, bet ir paskatins gausias padėkos maldas Dievui. Patyrę tokias paslaugas, jie šlovins Dievą už jūsų klusnų tikėjimą Kristaus Evangelija ir už brolišką dosnumą jiems ir visiems kitiems”.

     Taip pat Kristus sako: "Rūpinkitės pirmiausia Dievo karalyste ir jos teisybe, o visa tai jums bus pridėta” (Mt 6,33). Šv. Raštas nurodo kai kuriuos gerus darbus Dievo karalystės reikalams. Tai Bažnyčios, savo parapijos, joje dirbančių kunigų, pamokslininkų, misijonierių rėmimas (plg. 1 Tim 5,17; Fil 4,14). Mūsų laikais katalikiškoji spauda, radijas ir kitos susižinojimo priemonės skelbia taip pat Dievo žodį. Taigi ir jos remtinos. Šv. Raštas sako, kad ir paskutiniame teisme Kristus pasakys: "Kiek kartų tai padarėte vienam iš mažiausiųjų brolių, man padarėte”.

     Ketvirtasis dėsnis: būti pasiruošusiam pasikeitimams. Gera yra optimistiškai galvoti apie savo ekonominę padėtį ir krašto ūkį. Tačiau dera taip pat pripažinti, kad mūsų laikais ekonominis gyvenimas labai nepastovus: fabrikai, įmonės, firmos staiga sumažina darbą, atleidžia darbininkus ar net bankrutuoja. Ekonominė depresija, infliacija, nedarbas, krizės suėda santaupas, niekais paverčia nuosavybes. Tad mūsų laikų žmogus turi būti pasiruošęs pasikeitimams. Tai ir žmogiška patirtis rodo, ir Šv. Raštas įspėja: "Reikia apstumo laikais galvoti apie badą ir didelio derliaus dienomis apie neturtą ir skurdą. Nuo ryto iki vakaro aplinkybės pasikeičia, ir visi dalykai greitai juda Viešpaties akivaizdoje” (Sir 18,25).

     Užtat įžvalgiam žmogui reikia iš šios dienos gausumo atidėti rytdienos trūkumui. Tai darė mūsų tautiečiai, pirmieji Amerikos ateiviai. Kartais ir nedaug teuždirbdami, vis tiek atidėdavo šiek tiek į šalį ateičiai, nes ji galėjo būti kartais labai bloga. Taip jie savo santaupų dėka pasistatė namus, prasigyveno ir padėjo finansinius pamatus lietuviškai veiklai.

     Iš darbo grįžus, reikia taip pat šį tą daryti, kad nereikėtu mokėti kitiems už įvairius pataisymus ar darbus, kad kartais būtų galima šiek tiek užsidirbti (plg. darbščios, išmintingos moters aprašymą Patarlių knygoje, 31, 10-31). Tokie darbai ar pomėgiai (hoby) gali padėti išsilavinti kokioje nors darbo šakoje. Sociologai tvirtina, kad mūsų epochoje kaip tik reikia mokėti bent du amatus, turėti dvi profesijas. Užsidarius ar sumažėjus vieno užsiėmimo darbams, galima gauti tada darbo kitoje profesijoje.

     Tačiau dar svarbesnė yra atitinkama dvasinė laikysena. Šv. Paulius apie tai rašė: "Suprantama, aš visai nemanau skųstis stoka, nes išmokau būti patenkintas savo padėtimi. Aš moku gyventi vargingai ir būti turtingas. Man pažįstamos visokios gyvenimo sąlygos: būti sočiam ir alkanam, būti turtingam ir skursti. Aš visa galiu tame, kuris mane stiprina” (Filip 4,10).

     Tai indiferencija. Juk tiek sotumas, tiek alkis, tiek turtas, tiek neturtas gali padėti žmogui išganyti savo sielą. Tad nėra ko jaudintis, nervintis, pykti, palūžti. Svarbu būti šiuo atžvilgiu indiferentiškam. Čia reikia lavintis, siekiant indiferentiškumo pirmiausia nesunkiais atvejais, paskui didesniuose. Stengtis labiau vertinti dvasinius dalykus, negu materialinius. Dvasinius dalykus reikia padaryti savo turtu, nes "kur tavo turtas, ten ir tavo širdis”. Būtų naudinga kartais tyčia paskirti didesnę sumą vargšams ar visuomeniniams reikalams. Tokiu būdu galima pamažu atplėšti širdį nuo turto, jį naudoti išmintingai ir tapti Kristaus palaiminimo dalininku: "Palaiminti beturčiai dvasioje — jų yra dangaus karalystė”.

     Penktasis dėsnis: turėti galvoje Šv. Rašto perspėjimus. Žmogus, labai norintis greitai praturtėti ir apsirūpinti, išsistato pavojams ir didelėms pagundoms. Vienas tokių pavojų yra per didelis susirūpinimas turtu ir žemiškais dalykais. Reikia skirti natūralų, sveiką rūpestį pragyvenimu ir turtu nuo per didelio susirūpinimo juo. Dideli susirūpinimai tampa nuolatiniais kompleksais, labai neigiamai veikiančiais nervus, širdį, virškinimą, sugyvenimą, sukeliančiais įvairias ligas. Kalno pamoksle Jėzus įspėjo savuosius: "Sakau jums, per daug nesirūpinkite savo gyvybe, ką valgysite, nei savo kūnu, kuo vilkėsite... Nesirūpinkite rytdiena... Kiekvienai dienai užtenka savų vargų”.

     Su bailiu susirūpinimu yra artimai susijusi godumo yda. Nuo godžių žmonių visaip nukenčia šeimos nariai, giminės, darbininkai ir visuomenė. Šv. Rašte, ypač S. Testamente, labai barami turtingieji, skriaudžiantys našles, našlaičius, neturtinguosius ir darbininkus. Neatidavimas algos ar užmokesčio darbininkui yra didelė nuodėmė, kuri šaukiasi dangaus keršto. Tad visai suprantamas ir Kristaus pareiškimas: "Iš tiesų sakau jums: turtuoliui nelengva patekti į dangaus karalystę. Ir dar kartą jums sakau: lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos ausį, negu turtuoliui patekti į dangaus karalystę.. . Žmonėms tai negalimas daiktas, o Dievui viskas galima” (Mt 20,23). Dievui yra galima, jeigu turtuolis bendradarbiauja su jo tėviška apvaizda aprūpinti žmones ir jo gausia malone, skatinančia į dosnumą, į gailestingumo darbus, į valios laisvę, į neturto dvasią.

     Perdėtai besistengią apsirūpinti bei praturtėti išsistato stabmeldystės pavojui, turto stabo garbinimui įvairiomis formomis, dažnai labai maskuotomis. Tai yra žemiškų gėrybių vertinimas, iškėlimas, aukščiau statymas už dvasines vertybes, už meilę ir asmenį, už sielą ir patį Kūrėją. Tikrai "niekas negali tarnauti dviem šeimininkams: arba jis vieno nekęs, o kitą mylės, arba prie vieno bus prisirišęs, o kitą nieku vers. Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai” (Mt 6,24).

 


 

•    Jugoslavijoje suimtas kun. Jozo Zovko, o 11 komunistų išmesti iš partijos bei 48 papeikti. Tie komunistai buvo nubausti, kad lankėsi Citluko mieste, kur liepos mėnesį, skelbiama, šešios mergaitės matė Švč. Mergelės Marijos pasirodymą.

•    Šiaurės Airijoje protestantai susprogdino katalikų bažnyčią Limavady mieste. Bažnyčia buvo naujai pastatyta. Ją pašventino popiežius Jonas Paulius II, 1979 m. lankydamasis Airijoje.