ANICETAS TAMOŠAITIS, S.J.

     Prieš keliolika metų lietuvių visuomenė susilaukė a. a. prel. Mykolo Krupavičiaus knygos Kunigas Dievo ir žmonių tarnyboje. Paprastai, norint susipažinti su tuo, kas veikale rašoma, peržvelgiamas turinys. Jį atsivertus, akys užkliuvo už vieno skyriaus, pavadinto Velnias sakykloje. Paėmė įdomumas tučtuojau paskaityti, apie ką ten velnias iš sakyklos kalba. Skyrius buvo labai naudingas, nors jo dėstymas skyrėsi nuo to, kas galvota. Paaiškėjo, kad jame nurodoma ne apie ką velnias iš sakyklos kalba, bet kad kunigai iš ten apie jį nebekalba. Prelatui tai pasirodė apgailėtina ir būtina taisyti.

     Laiškų lietuviams tribūna yra savos rūšies sakykla, iš kurios protarpiais kunigas, paėmęs plunksną, raštu taria Dievo žodį. Tad minėto dvasininko papeikimas kristų ir šiam žurnalui, jei jo skiltyse kalba apie velnią būtų niekada nesilankanti viešnia. O prel. Krupavičius neabejotinai yra vienas iš skaidrių krikščioniškosios kultūros žiburių mūsų tautoje. Laiškams, kurie pašvęsti religinės ir tautinės kultūros puoselėjimui, ne tik ne gėda, bet garbė sekti tokio asmens raginimu: paskirti vietos minėtai viešniai, kada kurio nors kunigo atvedamai su skaitytojais supažindinti arba atnaujinti pažinties.

     Jau buvo nurodyta, kad paskutiniuoju metu ėmė netrūkti žmonių katalikų inteligentų tarpe, kuriems puolusių angelų, arba velnių, nebėra. Piktosios dvasios, aiškina jie, tai nėra kokios nors tikros būtybės, kaip anksčiau tikėta, bet vien vaizdingas žodis išreikšti žemės blogybėms, nesėkmėms, painiavoms, ligoms ir kitokioms bėdoms, kurios mums užsirioglina ant sprando. Kiekvienai teorijai, nors ir kaip būtų traukli, yra pavojaus sugriūti, jei tvirtai nesilaiko ant kojų. O kas kita yra tos jos kojos, jei ne argumentai, kuriais remiasi? Tad ir ėmėme žvelgti į argumentus, kuriais grindžia savo teoriją ėmusieji aiškinti, jog velnias — tai vien kalbos priemonė, abstraktus simbolis, o ne koks nors gyvas padaras. Deja, čia tos teorijos šalininkuose netrunka kristi į akį vienas faktas: kad jie greiti šaipytis, bet lėti krapštytis. Veikiai šaiposi iš velnią tikinčių, bet ilgai krapštosi, kai pareikalaujami rimtų motyvų, kurie permuštų mūsų tikėjimo pagrindus.

     Rimčiausias argumentas vedamas iš evangelijų: jog Kristus, gydydamas žmones, sakė varąs lauk velnią, nors iš tikrųjų varė lauk ligą. Jau matėme, kad bent kiek atidesnė evangelijos dokumentų analizė atskleidžia skurdžią šio argumento menkybę. Liko pažvelgti į kitas priežastis, kuriomis grindžiamas tvirtinimas, jog piktųjų dvasių nesą.

     Viena priežastis yra paveikslai, kuriais velniai vaizduojami: juodi, su ragais, su uodega, su šakėmis rankose. Argi tokių būtybių esama, klausia. Čia turime įsidėmėti, jog velnias yra dvasia, todėl neregima, nes neturi kūno. Tad menininkui tiksliausias būdas jį pavaizduoti būtų palikti paveikslą tuščią, tik užrašius ant rėmų, kad čia nupiešta piktoji dvasia. Bet iš tokio paveikslo ir naudos jokios. Todėl, jei nori, kad kas nors būtų matyti, turi velniui duoti kokį nors kūną ir jau tuo pačiu tikrovę iškraipyti, tuo nuo jos nutolti. Kadangi Dievas yra šviesa, velnias vaizduojamas juodas, tamsus. Kadangi gundo žmogų daryti tai, kas žema, gyvuliška, jam pačiam prisegami gyvulio ženklai: uodega, kanopos, ragai. Panašiu, regimu būdu piešiame ir angelus, net patį Dievą. Dangaus Tėvą vaizduojame kaip žilagalvį žmogų, su ilga balta barzda, laikantį rankoje žemės rutulį, nors aiškiai žinome, kad toji begalinė dvasia neturi nei kūno, nei kaulo, nei barzdos. Kas neskiria dvasinės tikrovės nuo jos būtinai šlubuojančio vaizdo, tas parodo viena: kad savo vidumi dar nėra išaugęs iš vaiko kelnyčių. Yra vaikiška dėl to, kad negalime dvasių tinkamai pavaizduoti, atmesti ir jų galimybę egzistuoti.

     Kita priežastis yra degintos raganos. Ar ne tiesa, klausia, kad ypač XVI šimtmetyje daug žmonių buvo neteisingai apkaltinti raganiavimu: jog padarę sutartį su velniu ir dėl to sudeginti ant laužo? Aišku, kad tiesa, nors jų skaičiai ir stipriai perdedami. Tariamų raganų deginimą neigti reikštų užmerkti akis istorijos tiesai. Tik iš jos daryti išvadą apie velnių nebuvimą reiškia užmerkti akis logikai. Kad panikos apimti žmonės kai kada už kiekvieno krūmo sutemus mato vilką, dar nereiškia, kad vilkų iš viso nėra. Masių isterija, perdedanti dalykus į vieną pusę, mums neduoda jokios teisės perdėti į kitą. Bet nurodantys šią priežastį taip elgiasi. Iš to, kad ano laikotarpio žmonės daug kur perdėtai matė piktąją dvasią, daro išvadą, kad jos suvis nėra. Jie panašūs į gydytoją, kuris dėl to, kad atsiranda daug netikrų ligonių, simuliantų, tvirtintų, jog bet kokia liga yra prasimanymas. Mūsų pareiga ne mažesniu rimbu užkirsti vienam, kaip ir antram: ir šiuo būdu argumentuojančiam daktarui, ir anuo simuliuojančiam ligoniui.

     Apie raganų deginimą čia nėra vietos kalbėti plačiau. Galima būtų pridėti tik viena: jog neteisingai kai kurių prikišama, kad jas deginti mokę ar kurstę kunigai. Raganų persekiojimas kilo ne iš kunigų mokymo, o iš žmonių nemokytumo. Jei jo priežastis būtų buvusi kunigų mokymas, tai daugiauria raganų turėjo būti sudeginta Romoje, kur gyvena popiežius, kunigų diriguotojas, ir kur taip apstu jį supančių dvasininkų. Bet istorija rodo, kad ten raganų teismų buvo kaip tik mažiausia. Kitas pavyzdys yra Airija. Jokioje kitoje šalyje nėra tokio didelio kunigų procento. Anksčiau jis buvo dar didesnis. Tad jei raganų persekiojimas kilo iš kunigų, jo kaip tik daugiausia turėjo būti šioje šalyje. Tačiau matome kaip tik priešingą dalyką: Airija buvo kone visiškai laisva nuo raganų manijos. Žinovai nurodo, kad Anglijoje ir Škotijoje tariamų raganų kai kada daugiau buvo pasiųsta ant laužo per vienerius metus, negu Airijoje per visą jos istoriją.

     Dar viena priežastis, kodėl velnio buvimu netikima, yra kad ir kiti sako, jog jų nesą. Keista, kad šis argumentas, nors visų menkiausias, gal daugiausia apdumia žmonėms akis. Mums visiems turėtų būti aišku, kad kitų kalbos yra labai nepatikimas vadovas. Juk, jų klausydamas, Kolumbas tikrai nebūtų išplaukęs per Atlanto vandenyną. Žmonės gi anuo metu kalbėjo, kad, žemei esant plokščiai, privažiuojamas vandens kraštas, kur laivai nugarmą į bedugnę. Kitų klausydami, mes nebūtume ir savo nepriklausomybės atgavę. Juk žydai kalbėjo, rodydami į mūsų savanorius, kad ne jiems sumušti didelės Rusijos kariuomenę. Panašių pavyzdžių rasime labai daug. Ir teisme nustatyti tiesai žiūrima ne į tai, ką mala žmonių liežuviai, bet ką rodo faktai.

     Pažvelgėme, kodėl kai kurie žmonės piktųjų dvasių buvimu netiki. Beliko tarti žodį, kodėl mes tikime. Jas tikintys vadinami tamsuoliais, atsilikėliais, labai siaurų pažiūrų žmonėmis. Visi šie pavadinimai kaip tik tinka velnią neigiantiems. Jiems čia gerai galioja žemaičių priežodis: kuo pats kvepia, tuo ir kitą tepa. Katrų gi žvilgsnis platesnis? Kurie subedę akis į vieną kitą evangelijos įvykį, ar kurie žvelgia į jų visumą? Katrie labiau atsilikę? Kurie dar nėra išmokę skirti ženklo nuo tikrovės ir abu meta į vieną puodą, ar kuriems aišku, kad ragai, nagai ar sparnai yra tik ramentai mūsų vaizduotei, be kurių nepajėgiame neregimos dvasios regimai išreikšti?

     Katra pusė tamsuolė? Mes piktųjų dvasių buvimą grindžiame tuo, ką darė ir sakė Kristus, taigi Dievo duota pasauliui šviesa, kurios žodis tebegalios, net kai nebebus šios žemės: "Dangus ir žemė praeis, o mano žodžiai nepraeis” (Mt 24,35). O velnio nebuvimą daugelis veda iš to, kad taip kalba kiti žmonės, taigi grindžia savo įsitikinimus minia, kurios galvojimo mados keičiasi kaip vaikų kaprizai ir damų suknelės. Iš viso pamėgdžioti kitus nėra žmogui nei didelės šviesos, nei didelės pažangos ženklas, nes taip daro ir jo tolimi giminės mūsų zoologijos soduose. Yra galvojančių, kad labai modernu Dievo žodžiu netikėti, jį aiškintissavaip, tempiant prasmę ant savo norų kurpalio, pasišaipyti iš imančių jį taip, kaip pasakytas. Taip galvojantys pamiršta vieną faktą: jog iš visų dalykų tai ne moderniausias, o labiausiai pasenęs, nes taip buvo daryta jau pačioje žmonijos pradžioje. Šv. Raštas, kaip jau buvo nurodyta, mums pasakoja, jog žmonijos bėdos bei vargai kaip tik ir prasidėjo nuo to, kad rojaus sode pirmieji žmonės sumanė Dievo žodžiu netikėti, jį aiškintis savaip, tamsos žalčiui šaipantis iš to, kad imą taip, kaip pasakyta.

     Tad mes viešai išpažįstame: Tikiu vieną Dievą, visagalį Tėvą, regimosios ir neregimosios visatos Kūrėją. Ir tikime, kad iš tos neregimosios visatos dalis angelų, sukurti geri, nupuolė ir tapo pikti. Tikime, remdamiesi Aukščiausiojo tartais, jo Sūnaus skelbtais ir evangelijos faktų patvirtintais žodžiais.

     Gale reikėtų pridėti įspėjimą. Velnio buvimu turime tikėti, bet jo, kur nereikia, nedėti. Gana dažna sutikti tikinčiųjų, kurie kiek labiau neįprastus reiškinius priskiria piktajai dvasiai, laiko jos veikimu. Jau minėtu pavyzdžiu, dėl to, kad esama vilkų, ima matyti vilką tupintį už kiekvieno kampo. Tų neįprastų reiškinių pasitaiko įvairiausių. Kai kuriuos pamaldžius asmenis, vos ima melstis ar net tuojau po šv. Komunijos, apninka nešvariausios mintys ir vaizdai. Kiti jaučiasi verčiami piktžodžiauti Dievui ir Marijai. Yra tokių, kurie girdi savo viduje balsus. Kitus prieš veiksmą, kurį nori gerai atlikti, kaip tyčia apima visiškas bejėgiškumas. Tiesiog jaučiasi paraližiuoti, lūpos neklauso, kai bando melstis, kojos tartum pripiltos švino, kai ruošiasi į bažnyčią. Ne vienas religingas asmuo pajunta didžiausią atgrisimą bet kokiam šventam dalykui. Miegodamas tūlas jaučia, kaip ant krūtinės jam sėdi juodas katinas arba užslėgusi kitokia plaukuota pabaisa, slenkanti vis arčiau prie gerklės ir norinti pasmaugti. Veltui bando nuo jos gintis: šaukia, bet balsas gerklėje sustingęs, kojos surakintos, rankos sukaustytos... Tokius ir panašius reiškinius dažnas yra greitas priskirti velniui. O kone kiekvienu atveju pasirodo, jog jie kyla iš to, kad nesveikuoja nervai ar kitaip šlubuoja organizmas. Čia galioja aukso taisyklė, įrašyta į Bažnyčios apeigyną egzorcistui: visų pirma lengvai tenetiki, kad kas velnio apsėstas.

     Šioje srityje lengvatikybė ne kam kitam, kaip velniui svarbiausia ir tarnauja — tik ne apsėdimu, o žmogaus neišmanymu. Bažnyčiai labai blogai patarnavo, kurie kiekvienoje moteryje, išsiskiriančioje iš kitų, tuojau įžvelgė raganą. Panašiu būdu tikėjimui blogai tarnauja asmuo, kuris panašiuose reiškiniuose tuojau mato velnio veikimą. Pirmas tokio asmens žingsnis yra patikrinti sveikatą ir vykdyti, ką sako išmintingi gydytojai. Tarp mūsų kūno ir dvasios yra glaudus ryšys. Mens sana in corpore sano, sakė romėnai: kūno sveikata atsiliepia dvasiai. Dažnas susilaukia tų keistų dvasios reiškinių, kad tinkamai neprižiūri savo kūno jėgų.

     Mums visiems, ir normaliems, šia proga sveika prisiminti vieną svarbų dalyką: jog žmogaus kūnas yra įstabi mašina, suplanuota didžios išminties inžinieriaus — Viešpaties Dievo. Todėl mūsų pareiga tą mašiną prižiūrėti, reguliariai patikrinti, aprūpinti reikalingomis medžiagomis ir vengti, kas jos veikimą trikdo arba ją pačią griauna. Kas sau Kūrėjo duotų kūno jėgų nežiūri ir neugdo, kaip pačioje prigimtyje įrašyta ir gydytojų pabrėžiama, tas šoka taip, kaip griežia velnio smuikas. Juk piktoji dvasia kaip tik ir siekia griauti darną, ardyti tvarką Dievo plane, visų pirma žmoguje, kuris yra to Viešpaties Dievo paveikslas.



 

•    Vašingtone įsteigtas tikintiesiems ginti komitetas pavadintas “Christian Rescue Effort for Dissidents”, sutrumpintai — CREED. Steigėjai — sen. Roger Jepsen ir jo žmona, iš Iowos valstijos, ir Jack Kamp, iš Niujorko. Į komitetą įeina ir viceprezidentas George Bush, tuo parodydamas Baltųjų Rūmų palankumą šioms pastangoms.

•    Jugoslavijoje Kultūros paminklų apsaugos institutas įsakė Strazemano parapijos šventovėje, Kroatijoje, sunaikinti mozaiką, vaizduojančią kard. A. Stepinac, kuris buvo komunistų kalintas 14 metų ir kuris yra miręs 1960 m.