("Laiškų lietuviams” konkurse III premiją laimėjęs straipsnis)

NINA GAILIŪNIENĖ

     Ar atsimenate, kaip žvengia eržilai? Bet kodėl turėtumėte atsiminti? Tik vieversėlio čirenimas padangėje, pempės klykavimas laukuose, varnėno švilpavimas prie inkilo ir gegutės kukavimas sode primena Lietuvos laukus, pievas ir sodybas.

     Tačiau jėga, jaunystė ir nesuvaldomas gaivališkumas trykšta tik iš eržilų žvengimo. To garso negalėčiau niekados pamiršti. Jis buvo pirmasis įspūdis, užrekorduotas mano atmintyje.

     Vaikas kasdieninius įvykius pradeda atsiminti tik nuo penkerių ar šešerių metų amžiaus. Bet atskiri įvykiai, sukėlę išgąstį, įsirėžia vaiko atmintyje daug anksčiau.

     Mamos tėviškėje buvo laikomi du staininiai eržilai. Iš ten buvo pas mus atvažiavę svečiai. Kai jie viduje vaišinosi, išėjau į kiemą apžiūrėti svečių vežimo. Nematę mažo baltagalvio sutvėrimo, eržilai muistėsi, prunkštė, kasė kojomis žemę. Trejų metų kaimo vaikas jokių gyvulių nebijo. O arklių mažiausiai. Man rūpėjo paglostyti jų minkštus, virpančius snukius. Ištiestomis rankomis artinuosi prie arklių. Tokio pažeminimo eržilams buvo per daug. Jie sužvingo piktu, galingu balsu, kurio negalėjo sutalpinti ne tik mūsų kiemas, bet ir viso kaimo laukai. Siaubas prikalė mane prie žemės. Ir mano išgąsčio klyksmas buvo garsesnis už jų žvengimą.

     Išlėkė iš trobos tėtė ir mano krikštatėvis, mamos brolis. Pagriebęs į glėbį, tėtė ramino mane, o krikštatėvis tramdė ne mažiau išgąsdintus savo eržilus. Jie stojo piestu, tūpė ant paskutinių kojų purtė aukštai iškeltas galvas ir žvengė, žvengė, žvengė. . . Rodos, kad dangus ir žemė drebėjo nuo to garso. Tik aš viena buvau saugi savo tėvo glėbyje.

     Vėl praėjo vieneri metai, lyg negyventi. Be jokių atsiminimų. Kitą vidurvasarį mirė mamos tėvas. Ir to įvykio būčiau neatsiminusi, jeigu ne naujas išgąstis. Kapuose stovėjau prie duobės, įsikabinusi į raudančios mamos sijoną. Už mūrinės kapų tvoros vieškeliu smarkia riščia kažkas nuvažiavo. "Tėtukas nuvažiavo! .. Tėtukas mane paliko!” —    suklikau nesavu balsu. Iš vyrų krūvos išniro tėtė ir įtraukė mane į savo glėbį. Ilgai niekas negalėjo atplėšti mano rankų, kietai apsivyniojusių apie jo kaklą.

     Žiemą Lietuvos ūkininkai turėdavo tik vieną apšildomą kambarį. Ten šeima ir samdiniai valgydavo, dirbdavo ir vakarodavo. Na, ir miegodavo. Jei ne visi, tai bent tėvai su mažais vaikais. Todėl ir mūsų didžiulės trobos vadinamajame "užpečkyje” stovėjo plati tėvų lova. Prie jų galvūgalio — mano lovelė. Rytą pabudus, buvo patogu perlipti į tėvų lovą. Iš jos tik vienas šuolis —    ir jau ant šilto mūrelio, kurį zanavykai vadino "zelikiu”.

     Ir tą ankstyvą žiemos rytą nukeliavau ant "zelikio” įprastu būdu. Pažįstami malonūs garsai ir kvapai veržėsi iš virtuvės. Buvo šilta, jauku ir gera laukti, kol ateis mama manęs aprengti. Sėdėdama pastebėjau, kad lovos viduryje kažkas pūpsojo, lyg po storais pūkų patalais per naktį būtų išaugęs didžiulis kupstas. Užlipau ant lovos galo, pasispyriau ir taikliai nutūpiau į patį gauburio vidurį. Minkštai, lyg į sniego pusnį ar į lapų krūvą.

     Rodos jokio garso nebuvo, bet iš virtuvės, kaip žaibas, įskrido mama. Paskui ją — samdinė mergina. Mama griebė mane už "čiuprynos” ir grubiai dribtelėjo šalia lovos. Nudengusi patalus, traukė iš didžiulio dubens tešlotą baltą paklodėlę. "Tai padarė! .. Tai padarė!.. Ir koks nelabasis ją ten nešė!” — aimanavo įtūžusi mama. To negana. Dar vis žadėjo, susidorojusi su tešla, išvanoti man kailį...

     Vienuose marškinėliuose ir basomis kojomis ant šaltų grindų drebėjau nuo šalčio ir baimės. Paties dangaus siųstas į kambarį įžengė tėtė. Jam užteko vieno žvilgsnio suvokti tragišką situaciją: jo "skruzdėlytė” išmakojo užmaišytą ir kilimui į šiltą lovą padėtą pyragą...

     Netaręs žodžio, jis plačiai atskleidė savo atsagiotą skrandą ir pritūpęs laukė, kol aš atsidūriau jo glėbyje. Sėdėdama ant tėtės kelių, iškišusi galvą iš skrandos, kaip kengūriukas iš motinos kapšio, smalsiai stebėjau visą sąmyšį. Tėtės užantyje buvo saugu ir šilta, kaip "Dievo ausyje”. Mano veidelio išraiška, matyt, buvo toli nuo atgailaujančios nusikaltėlės, nes mama, piktai dirstelėjusi į mane, pasakė: "Dar mergiščia juokiasi, tiek 'blėdies’ pridirbusi!.

     Kai moterys išlalėjo į virtuvę, tėtė mane aprengė. Mama niekados nebuvo piršto pridėjusi nė prie vieno iš savo keturių vaikų. "Duodavo” arba "kailį vanodavo” tik žodžiais. Bet, mane rengdama tą rytą, tikriausiai nebūtų švelniai apsiėjusi.

     Paskutinė mano vaikystės nelaimė įvyko rudenį, tik man pradėjus lankyti mokyklą. Grįžusi iš mokyklos, radau kuliant kviečius. Iškulti šiaudai, naudojami pakratams, buvo pradėta krauti į kūgį kieme. Kūgis jau buvo apie 10-12 pėdų aukščio. Užlipau ant jo kopėčiomis, priremtomis prie kūgio šono. Besivartydama ir bešokinėdama, priėjau per daug arti krašto ir nuslydau žemyn. Pasijutau sėdinti giliam šuliny. Iš visų pusių šiaudų sienos. Mano nuslysta į tą pusę, prie kurios buvo suversta aukšta krūva palaidų šiaudų, kurie vėliau turėjo būti sukrauti ant kūgio viršaus.

     Kaip tėtė, stovėdamas prie kaukiančios mašinos, išgirdo mano riksmą, nežinau. Bet kai mano išgąstis jau buvo išaugęs į bekraštį siaubą, palaidi šiaudai pradėjo stebuklingai slūgti. Virš jų pasirodė tėtė ir ištraukė mane iš šiaudinio šulinio.

     Su šiuo įvykiu pasibaigė mano vaikystės išgąsčiai, o su jais ir tėtės — gelbėtojo rolė. Vietoj jos išryškėjo tėtės — užtarėjo sąvoka.

     Tėtė grįžo su šeimyna iš laukų, baigę kirsti rugius. Dar buvo ankstyva, karšta popietė. Vyriausias brolis Antanas suorganizavo su marška bristi žuvų gaudyti tvenkinyje. Žuvies būta daug. Du vyrai atnešė didelį varinį katilą su grobiu prie trobos. Tėtė nuėjo prigulti popietės. Išsiskirstė ir kiti suaugusieji. Mama su mergina sėdo pavėsyje valyti žuvį. Mes, trys mažieji, pasilikome žiūrėti, kas toliau darysis.

     Kai moterys, ištraukusios iš vandens karosus, pradėjo pjauti jų galvas ir skusti žvynus, džiaugsmas juos gaudant virto tragedija. Juozukas, pora metų jaunesnis už mane ir gailestingiausias iš mūsų visų, tuoj į dūdas ir per kiemą, kiek kojos neša, į klėtį. Tėtė, prižadintas klyksmo, jį sutiko pusiaukelėje. "Tėtuk, jos pjauna žuvytes!” — tempė Juozukas tėtę į žuvies egzekucijos vietą. Iš pakampių rinkosi suaugusieji. Egzekucija momentui buvo sustabdyta. Tėtė mėgino įkalbėti vaikui, kad žuvytės nespėja pajusti skausmo, kad jam bus labai skanu valgyti, kai jos bus iškeptos.

     Bet, apeliuodamas į protą, širdies skausmo nenumalšino. Juozukas verkė pasikukčiodamas, apsikabinęs tėtės koją, kad jis nenueitų. Kai tėtė pasiūlė žuvis paleisti į tvenkinį, iš visų pusių pasigirdo murmėjimas. "Nereikia žiūrėti vaiko užmačių — paverks ir nustos”, burnojo vyrai. "Išveskit vaikus iš čia — kai nematys, tai ir negailės”, siūlė moterys.

     —    Einam, vaikai, į sodą vyšniauti, — kvietė tėtė.

     —    Neik, tėtuk! Išgelbėk žuvytes, — maldavo Juozukas, bučiuodamas tėtei ranką.

     Tėtei to buvo per daug. "Ar jau nėra ko valgyti, kad turite valgyti vaiko ašaras? Į tvenkinį!” — davė griežtą įsakymą. Vyrai nerangiai slampino su žuvų katilu tvenkinio link, o mes, trys mažieji, džiaugsmingai dalyvavome toje pergalės procesijoje.

     Po kelių dienų, neišskiriant nė Juozuko, pasigardžiuodami kirtome tuos pačius karosus. Jie buvo pagauti ir stalui paruošti, kai mūsų nebuvo namie.

     Visus namų gyvulius (tik kiaulių nemėgome) mes buvome išsidalinę. Kai vedė ar vežė į turgų parduoti, neprotestuodavome. Atrodė natūralu. Mes parduodame, nes turime per daug. Perka tie, kuriems trūksta. Nelaimei, kažkas iš šeimynos mus apšvietė, kad gyvulius perka pjovimui.

     Kai tėvai, važiuodami į turgų, įsidėjo pardavimui Juozuko avinuką, pasikartojo ta pati scena, kaip su karosais. Ir šį kartą tėtė buvo užtarėjas. Išvažiavo į turgų be avinuko, bet grįžo namo su nauja išmintimi. Nuo tos dienos joks gyvulys iš mūsų ūkio nebuvo parduotas, o tik nugabentas Antanuko šeimininkei, pas kurią jis gyveno mieste, lankydamas gimnaziją...

     Tėtė buvo tylus. Apie jo praeitį žinojome daugiau iš mamos, kaip iš jo paties. Likęs našlaičiu ketverių metų amžiaus, augo prie patėvio, kuris posūniui meilės nerodė. Po kelių mėty mirė ir motina. Nei brolių, nei seserų. Net nė artimų giminių. Galbūt ta skaudi vienatvė padarė jį tokį jautrų ir gerą visiems.

     Ne tik savo vaikams tėtė negalėjo pasakyti ne, bet visiems, kurie jo pagalbos prašė. Jeigu reikėjo ligoniui parvežti daktarą ar kunigą, vis važiavo tėtė. O buvo stambesnių ūkininkų kaime, kurie turėjo daugiau arklių ir didesnę darbo jėgą. Galulaukės grytelninkai taip pat naudojosi mūsų arkliais ir visokeriopa pagalba.

     Pirmojo didžiojo karo metu už savo širdies gerumą tėtė vos nesumokėjo savo galva. Sunkiai sirgo kaimynas. Reikėjo vaistų. Miestelį nuo mūsų kaimo skyrė apkasai, kuriuose buvo įsitvirtinę vokiečiai. Bet koks civilinių gyventojų judėjimas buvo griežtai uždraustas. "Joneli, jei ne manęs, tai pasigailėk mano žmonos ir mažų vaikų. Jeigu tu neisi, niekas kitas neis”, — maldavo ligonis.

     Tėtė išėjo į miestelį pėsčias. Saugiau. Dar nepriėjus apkasų, sargybinis kažką sakė. Nemokėdamas vokiškai, tėtė ėjo, kaip ėjęs. Dirstelėjęs į šoną, pamatė, kad kitas kareivis jau taiko į jį šauti. Mosuodamas receptu rankoje, tėtė tiesiai į kareivį. Nuostabu, kaip mažai reikia žodžių susikalbėti bėdoje. "Doktor... Apotheke”... užteko vokiečiui suprasti tėtės misiją. Gavęs "Bezugschein”, tėtė saugiai nuėjo į miestelį ir grįžo su vaistais.

     Kai vokiečiai pareikalavo iš kaimo atlikti vadinamąją "stuiką”, kaimas išrinko važiuoti tėtę. Gal dėl to, kad jis buvo jauniausias ir turėjo dar tik vieną vaiką. Karo metu nėra garantijos, kad grįši gyvas... Kelionė baigėsi Karaliaučiuje. Iškrovus kaime surinktas gėrybes, jį lydėjęs kareivis kažką įmetė į tėtės vežimą, davė jam raštą ir liepė važiuoti "zurueck nach Litauen”. Na, ir movė tėtė neatsigrįždamas. Tik pervažiavęs sieną, Lietuvos pusėje išdrįso sustoti ir ištirti, kas jo vežime taip dvokia. Buvo didžiulis, apvalus, kaip girnų akmuo, sūris. Pripratęs prie lietuviško bekvapio sūrio, tėtė negalėjo pakęsti to aštraus kvapo. Dar kiek pavažiavęs, sustojo ir vokiečio dovaną išmetė į griovį. ..

     Didelės nelaimės ištikusį tėtė gelbėjo ir neprašomas. Per pačią rugiapjūtę mirė gretimo kaimo mažažemis ūkininkas. Mūsų ir jo laukai susisiekė tiktai kampu. Mūsų rugiai jau buvo nukirsti. Kaimyno dar nė nepradėti. Šermenų dieną mama nuėjo melstis, o tėtė su šeimyna kirsti pernokusius našlės rugius.

     Kartą mūsų sūnus iškėlė tokį klausimą: "Tėtukas ir tu studijavote dalykus, nieko bendro neturinčius su psichologija. Lygindamas su vaikų psichologijos vadovėliu, nerandu beveik jokios klaidos, kurią jūs, mus augindami, būtumėte padarę”. Juokdamasi jam atsakiau: "Mes bent studijavome, kad ir ne psichologiją. Mano tėtė mokėjo tik skaityti ir rašyti, bet jis, mus augindamas, nepadarė nė vienos klaidos”.

     Tėtė ne tik nevartojo fizinės bausmės, bet net neįsakinėjo. Kai jam reikėjo vaikų pagalbos, jis prašė. Net į mažiausią vos pavėžliojantį vaiką jis kreipdavosi prašymo forma. "Ar negalėtum man tą ar tą atnešti. .. padaryti... pasakyti?” Prašymo kartoti nereikėjo. Bėgdavome visi. Ir būdavo ašarų, jeigu kitas pagriebė prašomą daiktą pirmas. Tada tėtė panaudodavo tikrai saliamonišką išmintį: "Ar tu esi Justinukas? Aš prašiau, kad Justinukas man atneštų plaktuką”. Ir Juozukas, ir aš, kurie būdavome pralenkę mažiausiąjį, turėdavome Justinukui atiduoti atneštą daiktą, o tas įteikdavo tėtei. Mama įsakinėdavo: "Tu bėk tą padaryti, o tu aną!” O mes, kaip mūras — nė krust...

     Na, ir buvome prilipę prie tėtės, kaip erkės prie avies. Su juo buvome ir laukuose, ir namuose. Turėjome po grėbliuką, jo padarytą pagal kiekvieno ūgį, ir po kauptuką, kad galėtume kartu dirbti laukuose. Kai ardavo, žygiuodavome iš paskos žąsele išsirikiavę vagoje. Pavargę sėdėdavome dirvos gale ir laukdavome, kol jis, išvaręs vagą, apsisuks ir sugrįš. "Dirbę” kartu ar ne, vis tiek pavakarius valgydavome su tėte laukuose.

     Uždarius gyvulius į tvartus, padėdavome tėtei šerti. Nešdamas šieno, dobilų ar šiaudų glėbį, tėtė ir mums duodavo po gniūžtę. Niekados neparodė, kad mes jį gaišiname ar painiojamės po kojų. Niekados neteko matyti tėtės įpykusio. Kai kas nors išvarydavo iš kantrybės — pakrikę gyvuliai ar mes per daug įsidūkę vaikai — tėtė visados vartodavo tą patį savo autentišką "keiksmą”: "O kad tu surūgtum! ..”

     Per žiemos šalčius sėdėdavome pirkioje. Maloniausias laikas būdavo ankstyva žiemos vakaro prieblanda. Kol šeimyna eidavo vakaro namų apyvoką, mama, užkaitusi vakarienę, sėdėdavo su mumis pas krosnį ir dainuodavo mūsų mėgstamas dainas. Bet vos tik įžengdavo į kambarį tėtė ir, nusirengęs atsisėsdavo ant galinio suolo, mes puldavome galvotrūkčiais užimti vietą šalia jo. Salia buvo tik dvi vietos. Trečiasis jausdavosi nuskriaustas. Tėtė tą pasiimdavo ant kelių. Aš kartais pagudravodavau ir leisdavau mažuosius mane pralenkti.. .

     Pirmiausia, pasisodinęs ant kojos, kiekvieną "nujodindavo į Šakius”:

"     Kius-kius į Šakius pyragėlių pirkti.

     Didelių negavau — ant mažyčių sutikau.

     Pakazam - pakazam - pakazam..

     O mes, įsikabinę į tėtės koją, šuoliais lėkdavome į Šakius. .. Kai tėtė pasakydavo, kad "arklys” jau pavargęs, mes turėdavome griebtis visokių gudrybių kuo ilgiausiai išsilaikyti prie tėtės. Berniukai sugalvodavo triukus, surištus su jėga, kaip pvz. eiti imtynių. Aš tėtę prikankindavau rafinuočiausiai. Tampydama jo ausų minkštus galiukus, "melždavau savo karvytes”.. . Skaitydavau ūsų plaukus. Mėgindavau pešioti 2-3 dienų neskustą barzdą. Jo skundas, kad skauda, duodavo man leidimą "gydyti” pabučiavimu. Na, ir tam nebuvo galo. Bučiuodavau ausis, akis, antakius, kaktą ir veidus.

     Kai kitaip negalėdavo mūsų nusikratyti, tėtė griebdavosi labai veiksmingos priemonės. Pabarzduoti. Pasiguldęs ant kelių, paimdavo galvą į savo delnus ir, taip laikydamas savo kankintoją, su smakru patrindavo veidus. Tanki tėtės barzda, kelias dienas neskusta, buvo labai aštri. Klykdami risdavomės nuo tėtės kelių ir bėgdavome. Raudoni veideliai degdavo, kaip dilgėlėmis nuplakti. 0 tėtė sėsdavo prie stalo ir skaitydavo laikraščius. Jis ir mane išmokė skaityti.

     Tėtė suprato mūsų reikalus ir tada, kai jau buvome ne vaikai, o jaunuoliai. Vieną vasaros sekmadienį buvo mūsų kaimo pavasarininkų gegužinė. Tolumoje dudeno griaustinis. Vakaruose kilo juodas debesys. Tėtė su mama sėdėjo ant prieklėčio. Brolis ir aš rengėmės į gegužinę.

     —    Kad ir kuolais lytų, kad tik smaigaliais aukštyn, vis tiek eitumėte, — mama mokėjo vaizdžiai kalbėti.

     —    Ar jau užmiršai, kad buvai jauna? Ar tada kitaip darei? — užtarė tėtė.

     Mama daugiau nieko nesakė.

     Vasarą tėvai ir šeima kėlėsi anksti. Saulei tekant. Mums leisdavo pamiegoti iki pusryčių. Miegodavome klėtyje. Broliai sukildavo laiku. Mane prikelti reikėdavo kelių delegacijų.

     —    Kelkis. Pusryčiai ant stalo! — šūktelėdavo mama, išėjusi vandens atsinešti praustis.

     —    Kaip ilgai dar gulėsi? Jau netoli pietūs! — šaukė iki vidurio kiemo atbėgęs pirmas pasiuntinys.

     —    Kirmyk lovoje iki šonai prakiurs! Mes baigiame valgyti ir einame į laukus.

     Niekas daugiau tavęs nešauks! — antras pasiuntinys buvo piktesnis.

     O aš laukiau tik vieno pasiuntinio — tėvo. Žinojau, jeigu tik iškęsiu užgauliojimus ir nesikelsiu, atsidarys klėties durys ir įeis tėtė. Pastovės valandėlę prie lovos, žiūrėdamas į "saldžiai miegančią skruzdėlytę”. Kai uždės ranką ant kaktos, staiga "pabusiu”. ..

     — Pramiegosi patį gražiausią rytą. Pusryčiai atšals. Reikės valgyti vienai...

     Kai jis skaičiuodavo mano nuostolius, nė žodžio apie kitiems padarytus nepatogumus, aš su jo ranka glostydavau savo veidus. Kai, išbučiavusi kiekvieną pirštą, paleisdavau jo ranką, jis išeidavo. Šokdavau iš lovos ir taip greitai apsirengdavau, kad spėdavau jį pasivyti dar prie trobos durų.

     Išbluko tėtės veidas iš atminties, bet jo rankų švelnumą vis dar galiu jausti. Kiekviena "hand lotion” reklama man vis primena, kad tėtės rankos buvo švelniausios pasaulyje... Tik prieš porą metų pirmą kartą mano gyvenime tvykstelėjo mintis, kaip aš galėjau tokį įspūdį susidaryti. Juk tėtė visą gyvenimą dirbo sunkų darbą. Jo delnai turėjo būti kieti, sutrinti. Pirštai surambėję, įjuodę. Oda pašiurpusi, gal net suskirdusi. Nė psichologas negalėtų išaiškinti, kodėl man tos grubios rankos buvo švelniausios pasaulyje. Jomis tėtė paglostydavo ne tik veidą, bet ir pačią širdį. Taip buvo gera iki pat sielos gelmių.

     Kiek mama buvo liguista, tiek tėtė sveikas. Neatsimenu, kad jis būtų bent kartą sirgęs. O skilvio vėžiui užteko tik pusmečio nuvaryti jį į kapus. Kai vilties nebuvo pasveikti, grįžo iš ligoninės į namus. Buvau paskutinius metus gimnazijoje. Savaitgaliui parėjusi namo, radau jį visai sunykusį. Veidas išblyškęs, be kraujo lašo. Oda beveik permatoma. Tik akys dar mėlynesnės, didesnės ir gilesnės.

     —    Dar norėčiau gyventi dvejus metus...

     —    Kodėl tik dvejus, tėtukai? Juk esi dar jaunas. Tik 56 metų.

     —    Žinau, kaip labai nori studijuoti. Jeigu galėčiau padėti pirmuosius dvejus metus, tai kitus kaip nors pati pabaigtum...

     Kitą dieną palikau namus. Antros dienos rytą tėtė mirė.

     Kaime buvo toks nusigyvenęs, apsileidęs ūkininkas, turtingesniųjų pajuokiamas. Tėtė, jį užjausdamas, dažnai pasakydavo: "Kai žmogus neturtingas, tai ir laikomas kvailu”.

     Per šermenis prie tėtės karsto stoviniavo keli kaimynai ir apgailestavo jo ankstyvą mirtį. O tas pajuokiamasis tik giliai atsiduso ir savo nuomonę apie velionį išreiškė trimis žodžiais: "Jonas buvo žmogus”.

     Šventraštis sako, kad Dievas sutvėrė žmogų panašų į save. Turbūt ne mažesnė tiesa, kad žmogus taip pat "susikuria” savo Dievą. Jeigu ne pagal savo paties paveikslą, tai pagal kieno kito.

     Kunigas, rengdamas vaikus pirmajai Komunijai, mokė, kad be žemiškojo tėvo mes turime kitą Tėvą — Dievą, gyvenantį danguje. Kristus "Tėve mūsų” maldoje išmokė į Jį kreiptis visuose reikaluose.

     To man užteko. Kad Dievas mus myli ir kiekvieną prašymą išklauso, kunigui manęs nereikėjo įtikinėti. Man buvo aišku, nes mano Dievas buvo panašus į mano tėtę. Jeigu Jis būtų kitoks, tai Jis nebūtų Tėvas.. .

     Mama buvo pamaldi. O jos motinai tai rožančius nekrito iš rankų. Abi mus mokė, kad būtume geri, kad "Dievas nenubaustų”. . . To negana. Nuo mažens aistringai mėgau pamokslus. Juo kunigas daugiau davė žaro nusidėjėliams ir grasino bausmėmis, juo labiau man patikdavo. O rekolekcijų ar misijų tai laukte laukdavau. Jų tikslas — atversti bedievius ir atvesti prie klausyklos didžiuosius nusidėjėlius. Pamokslininkai dažniausiai vartodavo baimės taktiką. Vaizdžiai piešė pragaro kančias, kurios jų laukė po mirties.

     Aš gaudydavau kiekvieną kunigo žodį ir savo lakia vaizduote "sukau” pragaro kančių filmus, ne blogesnius už Hitchcock gamybos. Jaučiausi saugi. Pragaro bausmės manęs nebaugino, nes mano Dievas buvo ne tas, apie kurį pamokslininkas kalbėjo.. .

     Ir apie nekatalikus susidariau savo asmenišką pažiūrą, visai priešingą tiems laikams. Man esant ketvirtoje gimnazijos klasėje, mirė klasės draugės motina. Tėvas ir vaikai buvo katalikai, bet motina protestantė. Gimnazijos kapelionas neleido dalyvauti protestantiškose laidotuvėse. Lietuvos mokyklose nebuvo priimta eiti į diskusijas su mokytoju. Tuo labiau su kapelionu. O jaučiau, kad toks draudimas prieštaravo mano Dievui. Tad be kitų pagalbos susikūriau savo išganymo teoriją.

     Religija padeda žmogui pasiekti dangų, kuris yra aukštai, tarsi ant kalno viršūnės. Visą gyvenimą žmogus lipa į tą kalną. Katalikai vienu keliu, protestantai kitu, žydai dar kitu. Kiekvienos religijos kelias ir lipimo priemonės skiriasi, bet tikslas tas pats. Kalno viršūnėje visi ras tą patį dangų ir tą patį Dievą.

     Susikūrusi tokią teoriją, net ekumeninį apaštalavimą pradėjau dar prieš II Vatikano susirinkimą. Mirė žydė, pas kurią mama daug ką pirkdavo. Likusi kelis litus skolinga, mama nuėjo pas kunigą pasiklausti, ką daryti, kad Sorkei nereikėtų atsilyginti po mirties... Kunigas patarė tuos pinigus atiduoti bažnyčiai. Mama paliko skolą kunigui, bet jos baimė nesumažėjo. Kunigas  —    tai ne Sorkė...

     "Mamyte, tu kasdien kalbi rožančių už mirusius, kodėl negali sukalbėti už Sorkės sielą? Tokiu būdu bus atsilyginta už skolą”, —    daviau jai patarimą. Nežinau, ar ji tą vakarą kalbėjo rožančių už klystančią tikėjime dukterį, ar už Sorkę, bet niekad daugiau skolos Sorkei neminėjo.

     Emigracinėje stovykloje susipažinau su viduramže lietuve, kuri stebėjosi mano "naiviu tikėjimu ir pamaldumu”. Tokiais jaunystės metais, kai aš netekau tėvo, ji neteko motinos. Mirė gimdydama, palikusi rodos aštuonis mažamečius vaikus. Ji buvo vyriausia. Nuo tos dienos ji nusigręžė nuo "žiauraus Dievo”.

     Su manim atsitiko visiškai priešingai. Kai tėtė sirgo, ne tik meldžiausi, bet kalnus Dievui žadėjau, kad tik pasveiktų. Tėtei mirus, vargšė mama aimanavo: "Kodėl Dievas jį atėmė? Jis dar taip reikalingas jauniems vaikams namuose. Kad ir ant patalo gulėtų, kad tik būtų gyvas!”

     Man net nė į galvą neatėjo kaltinti Dievo. Tėtė mirė nuo vėžio, ir reikalas baigtas. O Dievas man pasidarė dar reikalingesnis. Jis turėjo užimti tėtės vietą tikrąja to žodžio prasme. Ir Jo pareigos man buvo visiškai aiškios: bėdoje turi mane išgelbėti; reikalui esant, užtarti; visuose sunkumuose padėti; mane mylėti ir turėti švelnią ranką. .. Turiu prisipažinti, kad šias Jam užkrautas pareigas Dievas visados ištikimai atliko.