JONAS MIŠKINIS

     Jonas Jablonskis, lietuvių kalbos tėvas, savo chrestomatijoje yra įrašęs tokį motto:

     Maža garbė svetimomis kalbomis kalbėti,
     didi gėda savosios gerai nemokėti.

     Toliau jis rašo: "Kalboje tauta pasisako, kas esanti, ko ji verta. Tautos kalboje yra išdėstyta visa jos prigimtis: istorija, būdo ypatybės, siela, dvasia ir t.t.”.

     Šias mintis kiekvienas turėtume įsidėti giliai į širdį ir suprasti, kaip labai įžeidžiame savo dvasią, savo kultūrą, jei nekreipiame dėmesio į savo gimtąją kalbą.

     Gyvenant svetimuose kraštuose, savo kalbos mokėjimas tampa pirmaeilės reikšmės reikalu, ypač priaugančiai kartai. Drąsiai galima sakyti, kad jaunimo lietuvybė tiek bus stipri, kiek stiprus bus tėvų gimtosios kalbos mokėjimas. Savo tėvų kalbos nemokantis lietuvis jau nėra sąmoningas. Nors kurį laiką dar jis ir vadins save lietuviu, bet be lietuvių kalbos lietuvybė pamažu išblės. Nekalbąs lietuviškai jau nebepajėgs lietuvių kalbos meilės ir grožio perduoti būsimoms kartoms. Tam turime daug pavyzdžių.

     Kalbą ugdo, gražina, jos lygį pakelia ne tik kalbininkai, rašytojai, mokytojai, bet ir visi tos pačios tautos žmonės. Kalbos meilė ir jos grožio nuovoka pirmiausia turi gimti šeimoje. Koks džiaugsmas vaikui lituanistinėje mokykloje mokytojo giriamam pasakyti: "Tai mano mamytė taip pamokė, tai mano tėvelis taip liepia tarti, mums namie taip įprasta”.

     Rūpintis savo kalba visai nesunku ir labai įdomu. Reikia tik noro ir pasiryžimo. Juk išeivijoje niekas nedraudžia jos išmokti. Svarbiausia, kad vaikai namie ir visur tarp savęs kalbėtų lietuviškai. Tačiau daug kur lietuvių kalba tampa našlaite. Nemaža yra ir tokių tėvų, kurie didžiuojasi, kad jų vaikai išmoko svetimą kalbą, o savąją jau baigia užmiršti.

     Atrodo, kad kai kurie tėvai vis dar neįvertina žalos, kurią jų vaikai patiria, neišmokę gimtosios kalbos. Jau ne kartą teko išgirsti, kad tokie vaikai užaugę labai neigiamai atsiliepia apie savo tėvus dėl tos jiems padarytos skriaudos.

     Jeigu tik bus dažnai kalbama apie savąjį kraštą, jau bus daug padaryta. Svarbu, kad jaunimas būtų išmokytas lietuviškai kalbėti ir nesigėdyti savo kilmės. Čia tėvams gali ateiti į pagalbą lietuviška knyga. Išeivijoje augąs jaunimas turi įprasti skaityti lietuviškas knygas ir laikraščius bei žurnalus.

     Kiekvienam paaugusiam januoliui turi būti suprantama, kad be tėvynės meilės, be tvirtos drausmės labai greit galima sustoti savo gyvenimo kelyje ir nustoti buvus tuo, kuo esi. Jaunimas turi taip dirbti, gyventi ir tvarkytis, kad tos kilnios lietuviškos dorybės ne tik būtų tvirtai įleidusios šaknis, bet kad jos augtų, klestėtų ir plėstųsi jų sielose. Kruopščiai dirbdami ir rodydami kūrybinę iniciatyvą, gali patys užčiuopti daug sričių, kur savu darbu ir ideologine veikla daug padarys sau ir kitiems. Vadinas, reikia patiems kovoti su visa tuo, kas silpnina valią ir padaro žmogų ištižėliu. Kiekvienas darbo vengimas, nenoras pasišvęsti lietuvybės ugdymui ir jos išlaikymui yra lyg alkoholio ar nikotino nuodai.

     Besimokydami jaunuoliai turi taip pat pažinti Lietuvos istoriją, tautos praeitį, lietuvių papročius, dainas ir tobulinti lietuvių kalbos mokėjimą. Lašas po lašo ir akmenį pratašo, sako lietuvių patarlė. Lietuvybės ugdymo ir išlaikymo klausimas yra labai aktualus, ir tuo reikalu reikia dažnai klabenti lietuviško idealizmo duris.

     Daugumas sutiksime su tuo faktu, kad pagrindinis uždavinys svetur gyvenantiems yra tikėjimas savo tautos ateitimi ir tautinis sąmoningumas. Dėl to įvairiomis progomis daug kalbama ir spaudoje vis rašoma. Tuo reikalu siūlomi įvairūs patarimai, nurodymai. Kai kas bando įrodyti, kad tautos asimiliacija vyksta laisva valia, natūraliai.

     Girdi, nėra pasaulyje tautos, kuri daugiau ar mažiau nebūtų nusisavinusi svetimos tautos elementų. Bet vis dėlto istorija žino ir tokių faktų, kur tautinė mažuma, ištisus šimtmečius gyvendama svetimoje įtakoje, išlaikė nepaliestus papročius ir gimtąją kalbą, nors jie buvo visai skirtingi nuo vietinių gyventojų.

     Nagrinėjant šį klausimą, tenka šiek tiek pasižvalgyti į senesniųjų lietuvių ateivių praeitį. Juk anais laikais jų pasišventimas lietuviškai kultūrinei veiklai buvo tikriausia ir geriausia priemonė išlaikyti lietuvių kalbai ir papročiams. Tačiau lietuvybė klestėjo tik tose vietovėse, kur buvo įsikūrę lietuviški židiniai. Lietuviškose parapijose veikė chorai, vaidintojų būreliai, klubai, savišalpos organizacijos ir kt. Žaliasis jaunimas, atvykęs iš Lietuvos, kad ir sunkiai kūrėsi, bet prie lietuviškos draugystės mielai būrėsi ir turėdavo laiko ateiti į įvairius lietuviškus renginius bei organizacijų susirinkimus. Tokie lietuviai, ypač gyvenantieji JAV, išliko ne tik susipratę ir veiklūs, bet ir nuoširdūs Lietuvos atsikūrimo rėmėjai. Jie gausiai ir noriai aukojo savo sunkiai uždirbtus centus naujai atgimstančiai Lietuvai.

     Pirmykščiai lietuviai emigrantai įkūrė lietuviškas kolonijas, suorganizavo parapijas, įsteigė lietuviškas draugijas, klubus, kultūrinius ratelius ir beveik visi kūrė tik lietuviškas šeimas. Jie sakydavo, kad negarbinga vesti svetimtautę žmoną ar tekėti už svetimtaučio.

     Lietuviai svetur miršta, jų vietą užima jaunos kartos ir papildo išsiskyrusių eiles. Bet tauta tol yra gaji, kol jaunos kartos sugeba paimti buvusiųjų kartų palikimą: kalbą, papročius ir aplamai visą kultūrinį tautos gyvenimą. Kas nuo to atitrūksta, tas skiriasi nuo savo tautos gyvenimo savo dvasia ir tampa svetimas savo tautai.

     Nutautimo pavojus svetimoje aplinkoje yra pats didžiausias lietuvybės priešas. Šį reikalą nagrinėjant, kyla du pagrindiniai klausimai: kokiomis aplinkybėmis mažumos nutautimas yra neišvengiamas ir kokiomis aplinkybėmis mažuma gali išlaikyti savo tautybę? Žinoma, ir į šiuos klausimus gali būti įvairių atsakymų bei motyvų, tačiau suglaustai galima atsakyti, kad juo gausesnė mažuma, tuo mažesnė daugumos pritraukiamoji jėga, o kuo mažesnė mažuma, tuo greičiau ji nutausta. Pavyzdžiui, jei lietuvis apsigyvena tokiame mieste, kur neturi progos kalbėti su savo tautiečiais, jo nutautimas neišvengiamas. Visai kitokia padėtis, kai lietuviai apsigyvena didesniais būriais, kad ir svetimos tautybės apgyventuose miestuose. Jie, čia dažnai susitikdami, turi daug progų pasikalbėti savo kalba gatvėse, bažnyčioje, lietuviškuose renginiuose.

     Kova su nutautimu turi būti kieta, ryžtinga ir neatiaidi, tai tik tada bus laimėta. O kad svetimoje padangėje neuždustume, kiekviename turi būti Lietuvos prisikėlimo tikėjimas ir viltis. Lietuviškos dvasios išsaugojimas svetimuose kraštuose drauge yra ir mūsų išlikimo klausimas. O gimtoji kalba yra mūsų tautinės sąmonės ugdytoja.