Vytautas Kasniūnas

     Praėjusiame "Laiškų lietuviams” numeryje rašėme apie pasikalbėjimą su buvusia vienuole, kai ji, būdama aštuntoje gimnazijos klasėje, jausdama didelį religingumą, ėmė ieškoti gilesnės gyvenimo prasmės.

       ˜ ˜ ˜

     Janinai ruošiant sumuštinius ir kavą, aš sunešiau iš valgomojo kambario po vakarienės paliktus indus, paruošiau stalą. "Paryčiais lapus rasotus šluosto saulės spinduliai” — ji, virtuvėje dirbdama, deklamavo Tilvyčio eilėraštį.

     —    Vis paryčiais, trečius gaidžius išgirdęs, patvoriais šlitinėdamas namo pareisiu, ankstyvuosius pusryčius pavalgysiu, — atsakiau, prisiminęs kažkur skaitytus žodžius.

     —    Aš tau sakiau, o dabar kartoju, jog man atrodo, kad aš tave seniai pažįstu, tartum būtum mano nuoširdus ilgų metų draugas, — kalbėjo Janina, nešdama į stalą ankstyvuosius pusryčius.

     —    Ir kad vienas kitą labai draugiškai mylime...

     —    Skaičiau kunigo Vaišnio labai įdomų ir vertingą straipsnį apie draugystę ir meilę, jog be meilės negali būti draugystės. Mano draugė, šio buto savininkė, taip susidomėjo šiuo straipsniu, kad ji ta tema kalbėjosi su daugeliu, visiems pritariant tam pasakymui.

     —    Mes žodžiui "meilė” skiriame labai siaurą, siaurutėlį apibrėžimą, neišplėsdami sąvokos turinio nusakymo, užsidarydami į mūsų liaudies dainų skrynelę, kur dainuojama apie klėteles, rūtų vainikėlį, mėnesieną, mergužėlės-bernužėlio meilę.

     —    Tokią meilės sampratą, kiek aš patyriau, tada turėjo ir Andrius. Tai buvo įvaizdi meilė be draugiškumo.

     —    O gal tada jis, pagautas kvaitulio, paveiktas alkoholio, nesusivaldė ir...

     —    Tas "ir” buvo lyg kertinis mano naujo rūmo statybos akmuo. Juk teisingai sakoma: "Į ką jaunas įprasi, tą ir senas rasi”. Ištikimybė jam buvo tik progų neturėjimas.

     —    Ar niekados gyvenime nesigailėjai taip padariusi?

     —    Niekados! ..

     —    Ir dabar?

     —    Ką dabar turiu ir išgyvenu — visai kita istorija.

     —    Kas galutinai paveikė pasirinkti pašaukimo kelią?

     —    Mes, gimnazistės, pirmiausiai perskaitydavome uždraustas knygas. Tokia uždrausta knyga buvo ir Vinco Mykolaičio -Putino romanas "Krizė”. Po kurio laiko sužinojau, kad tai buvo tik dėl vieno puslapio, kurį vėliau, radusi laikraštyje, išsikirpau. Tą puslapį aš tada tiek daug skaičiau, kad net atmintinai buvau išmokusi. Tai ištrauka iš Viktutės ir Sargenio pasikalbėjimo. Paimk ir atidžiai perskaityk, — padavusi tą lapą, paprašė, — kai kur aš pabraukiau raudonai.

     —    "Moteris — kurtizanė neva valdo paikinančius ją vyrus, bet faktinai pasilieka apgailėtina jų vergė, nesugebanti duoti gyvenimui nieko pozityvaus, net nė savo egzistencijos doru darbu aprūpinti. Aš esu, pone Petrai, moteries išsilaisvinimo šalininkė, tik ne išsilaisvinimo iš kiekvienam žmogui privalomų darbo, dorovės, savigarbos ryšių, bet iš tos vergovės, kuri yra pridengta haremišku moteries adoravimu. Moteris turi išsivaduoti iš viso to, kas daro ją pasyvią tinginę arba plėšrią smaguriautoją — iš viso to, kas verčia ją savo grožiu spekuliuoti, o spekuliacijai nepavykus, arba jaunystės žavesių lobiui išsisėmus, žūti purve ir paniekinime. Aš noriu, kad išsivaduojanti moteris pelnytų sau vietą gyvenime doru darbu, kad ji taptų vertingas visuomenės ir tautos pažangos veiksnys, kad ji išauklėtų savyje tokią savigarbą, jog su panieka atstumtų visus pataikautojų mėginimus saldžiais žodžiais, komplimentais ir prabanga ją pavergti, išnaudoti ir paskui numesti, kaip išrūkytą papirosą.

     Sargenis surimtėjęs klausė tos kalbos ir drauge stebėjo pasikeitusią, įsikarščiavusią Viktutę. Užkaitę veidai, spindinčios akys, nuo aukštos kaktos į viršų nužerti plaukai, pasitikėjimas savo idėjomis puošė ją kažkokiu tauriu heroišku grožiu. Ji kalbėjo visai nepaisydama pozų, nesirūpindama...”

     —    Dabar taip madingą Amerikoje "moters išsilaisvinimą” Viktutė galėtų nuvesti tikru keliu, — perskaitęs pasakiau. — Ir tu, kaip Viktutė, pasakodama savo išgyvenimus, "pasipuošusi kažkokiu tauriu heroišku grožiu”.

     —    Be komplimentų, prašau! Mane gąsdino žodžiai: haremas, paniekinimas, pavergimas, išnaudojimas. Perskaitytas romanas mane paskatino dar labiau gilintis ir ieškoti, jei taip galėčiau pavadinti, "išsilaisvinimo” religiniuose skaitymuose. Brolio bibliotekoje, kur buvo gausu knygų vokiečių kalba (o aš, kaip ir brolis, buvome geri germanistai), radau vysk. V. Padolskio parašytą knygą apie "Šventą Teresę Vaikelio Jėzaus”. Pirmą kartą ją perskaičiau labai greitai — ryte prarijau. Iš džiaugsmo net pravirkau. Antrą kartą skaičiau palengva, neskubėdama, pabraukdama kai kurias mintis, nusirašydama į savo dienoraštį. Brolis man surado daugiau literatūros vokiečių kalba.

     —    Norėjai būti karmelite? Bet juk Lietuvoje, rodos, nebuvo karmeličių vienuolyno?

     —    Susirašinėjau su Olandijos, Vokietijos, Prancūzijos vienuolynais, prisipirkau žodynų, įvairių kalbos mokymosi knygų ir degte degiau būti karmelite, šventosios Teresėlės sekėja.

     —    Atrodo, kad tavo gyvenimo lūžis įvyko staiga?

     —    Įvykis ir išgyvenimas su Andrium buvo lyg gyvenimo dramos veiksmo užuolaidos atidengimas. Pirmame veiksme aš buvau pagrindinė veikėja, ieškanti tikrosios, pastovios, amžinos meilės. Antrame veiksme buvau Putino romano "Krizės” Viktutė, pasipiktinusi esama gyvenimo aplinka, kur vyrai garbina moteris kurtizanes. Trečiame veiksme aš buvau vienuolė karmelite, šv. Teresėlės sekėja. Ketvirtas veiksmas labai dramatiškas. Aš apsisprendžiau stoti į karmeličių vienuolyną. Mane žavėjo vienuolių uždaras gyvenimas, išsižadėjimas savęs, pasiaukojimas Amžinai Meilei, kieta ir žiauri tvarka, sunkios regulos. Brolis, jo draugai kunigai ir vienuoliai, ypač jėzuitai, nepatarė vykti į kituose kraštuose esančius vienuolynus, bet pasilikti savame krašte. Mano įrodinėjimai, kad aš, kada nors grįžusi, įsteigsiu karmeličių vienuolyną Lietuvoje, jų patirtimi, buvo neįgyvendinama svajonė.

     —    Todėl tu ir likai tik "buvusi vienuolė”, kai nepavyko įstoti į karmeličių vienuolyną?

     —    O ne! Aš pasirinkau vienuolyną, įstojau, bet nepritapau, nes buvau karmeličių įsitikinimo ir tapsėjau lyg juoda varna tarp spalvingų, baltų balandžių.

     —    Todėl ir išstojai iš vienuolyno?

     —    Ne, ne, aš neišstojau, aš buvau priversta su vienuolynu nutraukti ryšius. Bet apie tai vėliau.

     —    Nesuradai laimės, apsivylei vienuolyno gyvenimu?

     —    Oi ne! Aš buvau laiminga, neapsivyliau, nes seselės vienuolės mane priėmė tokią, kokia buvau. Aš nepritapau, nes ieškojau, troškau kitų regulų, kitos tvarkos, bet visa tai nemažino mano laimės troškimų. Kiekviena gali suveržti savo kūną diržu laisviau ar stipriau, nesislėpdama nuo kitų, bet dvasiniams polėkiams išorinių varžtų nėra, ir jų niekas nemato.

     —    Aš klausau tavo pasakojimų ir nesusigaudau. Jauna, graži, gabi gimnazistė apsivilia meile, keršydama ar pagąsdindama bernelį nevidoną, stoja vienuolynan.

     —    Kuriuo keliu ateina pašaukimas, mums nežinoma. O jeigu jis ateina ir tavo minėtu keliu — nieko bloga, tik gera, jei pašauktoji suranda laimę. Aš gi niekam nekeršijau, negąsdinau, neprikaišiojau. Tai buvo tik man parinktas gyvenimo kelias, vedąs į vienuolyną. Aš sakiau, kad, prieš įstodama į vienuolyną, gavau daug laiškų iš Andriaus. Jis prisipažino mane mylįs, rašė, kad be manęs jis nemato sau gyvenimo ateities, atsiprašinėjo, prisiekinėjo ištikimybę.

     —    Tu jam rašei?

     —    Tik vienui vieną ilgą laišką, daugiausia cituodama žodžius iš šv. Teresėlės autobiografijos. Rašiau, kad savo meilę ir gyvenimą paskyriau Jėzui, jam pasiaukojau, išsižadėdama trumpos valandėlės, gyvenime sutiktos meilės, kuri suliepsnoja ir greitai perdega.

     —    Ar tau nebuvo gaila jo? Turėjai jam atleisti visus nusikaltimus. ..

     —    Taip jau gyvenime yra, kad paskutinioji meilė pralenkia prieš tai buvusias. Pasirinkus Jėzų savo sužiedotiniu, mano meilė Jam buvo labai gili.

     —    Ir taip pasmerkusi Andrių, kaip Pilotas nusiplovusi rankas, kad nesijaustum kalta, jo išsižadėjai, — garsiai nusijuokiau ir išgėriau vyno.

     —    Aš Andriaus nepasmerkiau, kaltybių nereikėjo plauti "pilotišku” vandeniu, bet paprasčių paprasčiausiai suradau amžiną meilę. Ir viskas! Į sveikatą! — paėmusi vyno taurę, sumušė su manąja.

     —    Nutraukei su Andrium ryšius, lyg nieko nebūta...

     —    Taip, nutraukiau fizinius ryšius, bet dvasiniai pasiliko ir palengva blėso, man stengiantis juos gesinti.

     —    Aš norėčiau tave matyti jaunimo, studentų vasaros stovyklose, nes tavo išgyvenimai gal ne vieną nuvestų kilnių pašaukimų keliu.

     —    Abejoju... Aš dabar esu slapukė. Kartais slepiuos nuo savęs. Kaip kiškis, visko baiminuos.

     —    Tu taip gražiai kalbi apie pašaukimą, apie vienuolyną. ..

     —    Apie gyvenimą vienuolyne aš tau tik trumpai užsiminiau. Bet jame išgyventos dienos yra mano gyvenime pačios laimingiausios, gražiausios, prasmingiausios. Norėčiau, kad tokią laimę surastų kiekviena moteris, kiekviena mergaitė. Moters amžiaus vidurkis per septyniasdešimt metų. Iš tų ilgų metų kiekviena mergaitė, baigusi gimnaziją, turėtų vienus metus praleisti vienuolyne. Tai būtų prasmingi metai, pasiruošimas tolimesniam gyvenimui, o gal ir pašaukimo suradimas.

     —    Ar vienuolynai priimtų tokias tariamas vienuoles?

     —    Pirmiausia vienuolynai tokioms mergaitėms turėtų paruošti specialią programą. Tėvai, kurie padeda mergaitėms, siekiant aukštojo mokslo, turėtų padėti ir čia. Tokiu būdu atsirastų daugiau mergaičių, kurios norėtų pasilikti vienuolyne, bet ir nepasilikusios geriau pasiruoštų ateities gyvenimui. Galėtų į tokią metinę mokyklą (ar kitu vardu pavadintą) įstoti ir universitetą baigusios. Jeigu atrodytų metų laikotarpis per ilgas, pradžioje galėtų bandyti praleisti vienuolyne kokius du mėnesius, vasaros atostogas.

     —    Ar esi tuo klausimu kalbėjusi su tėvais, turinčiais mergaičių?

     —    Kiek mano — slapukės sąlygos leidžia, taip, esu kalbėjusi, ir daugelis labai karštai pritarė. Tuo reikalu reikia rašyti spaudoje.

     —    O dabar eikime prie tavo pažadėtos visuotinės išpažinties, kaip tu tada vienuolyno sode pasakei, jog esi vienuolė be vienuolyno, žmona be teisėto vyro ir šeimos, motina be savo vaiko ir apvilta savo vienuoliškos meilės.

     —    Gerai, papasakosiu, bet pirmiausia noriu pasakyti, kas buvo mano gyvenimo globėja, kelrodė. Perskaičiusi įvairias knygas apie šv. Teresėlę, jos autobiografiją, pasirinkau ją savo globėja ir visuose savo gyvenimo sunkiuose reikaluose vis susilaukdavau jos pagalbos. Prieš mirtį Teresėlė prižadėjo suvargusion žemėn berti rožių žiedus. Kartą aš buvau pakliuvusi į didelę bėdą — man labai skubiai reikėjo pinigų. Meldžiau Teresėlės pagalbos. Staiga pamačiau saulės spindulio apšviestą mažą metalo dalelę. Besimelsdama priėjau, nekreipdama į tai daug dėmesio. Po kelių žingsnių pagalvojau, kad gal Teresėlė man numetė rožės žiedą. Blizgantis metalas buvo tarp pakelės laukinių gėlių. Aš jį paėmiau. Tai buvo didelis sidabrinis pinigas. Koja paraususi, radau dar daugiau sidabrinių ir keletą auksinių pinigų, kryželį ir retežėlį. Po to, kokiam nors reikalui esant, vis melsdavausi ir prašydavau šv. Teresėlės pagalbos. Turiu pripažinti, kad ji visuomet vienokiu ar kitokiu būdu man "numesdavo rožę”.

     —    Išmokyk ir mane melstis, o rastus pinigus pasidalinsim. . .

     —    Tu nori mane pašaipiai įgelti, bet aš tau padovanosiu šv. Teresėlės paveiksliuką su malda, kurią dabar tau paskaitysiu: "Mažoji Jėzaus gėlele, šv. Terese, švenčiausios Jėzaus Širdies džiaugsme ir mylimoji švenčiausiosios Mergelės Marijos dvasios dukrele, melski už mus ir suteik mums savo "rožių lietaus”. Išprašyk mums reikalingų malonių, kurių pasitikėdami laukiame iš Jo gerumo, kad įvyktų tavo noras gera daryti žemėje. Amen”.

     —    Amen! .. Ačiū už paveiksliuką ir maldą, kurią išmoksiu, o dabar leisk pasišildyti kavos. Po to noriu išgirsti tavo gyvenimo istoriją.