HENRIKAS STASAS

     Sausio 9 d. pradėjome paskutinį mūsų kelionės tarpsnį po saulėtą Meksiką. Kalnų papėdėmis išsivingiavusiu keliu palikome Taxco. Vienoje kelio pusėje stūksojo statūs uolų skardžiai, kitoje — kalnų delnuose gulėjo Taxco miestas, kurio pastatų pageltęs tinkas ryto saulėje švitėjo, kaip šiltas medaus korys. O iš kalnų žalumos į melsvą erdvę kilo gelsvi Santa Prisca ir San Sebastian bažnyčių bokštai.

     Mūsų autobusas sukta asfalto magistrale vis toliau lingavo per aukštumas, ir žavinga Taxco aplinka neilgai teko grožėtis. Greit bažnyčių bokštus ir miesto pastatų raudonus čerpių stogus uždengė kalnai ir lengvas ryto rūkas. Už Taxco dar toli tęsėsi sausros nudegintos aukštumos su menkais ūkininkų pastatais, kurių aplinkoje augo ištįsę papajų stiebai, keletas skėtinių pušų. Taip saulėtas sekmadienio rytas, gana monotoniška aplinka, slinko pro autobuso langus. Mūsų vadovas pastebėjo, jog važiuojame per Guerrero valstiją (Estado de la Guerrero), kuri tęsiasi nuo Taxco iki Ramiojo vandenyno. Tai didžiulė Meksikos provincija, įdomi ne vien savo gamta, bet reikšminga šiam kraštui ir istoriniu atžvilgiu. 1847 metais Vincente Guerrero šią Meksikos dalį išvadavo iš ispanų ir įjungė ją į bendrą valstijų uniją. Vincento Guerrero, kaip ir Emiliano Zapata, buvo kilęs iš vargingos žemdirbių šeimos ir jau iš mažens troško savo kraštui laisvės. Tad, sulaukęs 28-rių metų amžiaus, stojo savanoriu į Morelos vadovaujamus sukilėlių dalinius. Pasižymėjęs kovose narsumu ir sumanumu, greit pasiekė generolo laipsnį ir po Morelos mirties vadovavo krašto laisvinimo kovoms. Kovoms pasibaigus, buvo išrinktas antruoju Meksikos respublikos prezidentu. Tačiau neilgai teko jam kraštui vadovauti, nes greit pateko į politinių intrigų tinklą ir Oaxaco mieste buvo sušaudytas.

     Mūsų autobusas lingavo toliau Guerrero valstijos aukštumomis ir netrukus nuo paskutinės aukštumos atsivėrė plati, žalia lyguma su tamsiai žaliais palmių ir spygliuočių miškais.

     Nusileidome į dosniai saulės nušviestą slėnį, per kurį vingiavosi mėlyna Balsas upės juosta. Kelias dabar išsitiesė derlingame slėnyje su žalia tropine augmenija ir tipiškomis Meksikos sodybomis. Čia prie kelio pravažiuojantiems buvo ir keletas užeigų, kur vienoje sustojome išgerti kavos bei atsigaivinti šaltu gėrimu. Po pavėsingų jakarados medžių ir žydinčių tropinių vijoklių atsigaivinome ne tik kava, bet gamtine aplinka, kuri savo sodria žaluma kiekvieną maloniai nuteikė. Iš čia vykome toliau Balsas upės slėniu, kuris, kaip spalvinga mozaika, greit pralėkė pro autobuso langus. Tolumoje jau buvo matomas, virš horizonto iškilęs, Sierra Madre del Sur kalnynas, kuris ilga grandine tęsėsi pagal visą akiratį. Tuoj vėl kopėme į aukštumas, ir autobusas vėl lingavo kylančiais ir nusileidžiančiais keliais. Kalnų aplinka atrodė gana nuobodi: kiekvienas kelio vingis vis tas pats, ta pati augmenija ir tos pačiois spalvos. Monotonišką gamtovaizdį tik kiek paįvairino aukšti kandeliabriniai kaktusai, kurie čia kilo iš kalnų žalumos ir stiepė į saulę savo ilgus, žalius "vargonų” vamzdžius. Gyvenamų namų čia beveik nesimatė, išskyrus vieną kitą kalnų šlaite prisiglaudusią indėno ar tlapaleko lūšnelę. Mat tlapalekų tautelė kadaise valdė visą Sierra Madre kalnų sritį, bet vėliau juos nukariavo aztekai, ir jie daugiau istorijoj nepasireiškė. Tačiau, nežiūrint visų istorinių nesėkmių, dalis tlapalekų išliko iki šiai dienai su savo papročiais, kalba ir tautiniu charakteriu. Likučiai šios tautelės dabar taip pat gyveno šių kalnų srity, kur jų didesni telkiniai yra Malinaltepec, Tlalcoapa ir Atlamajalcingo vietovėse.

     Kelias, kuris jungia Taxco su Acapulco, dabar aštriais vingiais leidosi žemyn. Važiavome tankiau apgyventu tarpekliu, kurio priekyje švitėjo saulės pasidabruota mėlyna Acapulco įlanka. Jos pakraštį juosė tamsiai žalia juosta su į mėlyną erdvę iškilusiais baltais dangoraižiais. O čia pat kalnų šlaituose eilės varguomenės lūšnų, apie kurias sukiojosi menku apdaru prisidengę vietos gyventojai ir bėgiojo pusplikiai vaikai. Kalnuose egzistavo vienas pasaulis, o pakalnėje — kitas.

     Netrukus nusileidome į pagrindinę Acapulco gatvę Costera Miguel Alemen, kuri puslankiu supa visą įlanką, pasipuošusi aukštomis kokoso palmėmis ir įsiterpusi tarp liuksusinių viešbučių, turtingų parduotuvių bei ištaigingų restoranų. Važiuojant šia gatve, susidarė įspūdis, jog Acapulco tikras tarptautinio kapitalo ir vakarų pasaulio miestas. Pravažiavus keletą kvartalų, autobusas sustojo prie Elcano viešbučio. Viešbutis žemesnis už visus kitus, aplink jį esančius, tačiau įlankos lanko centre ir prie pat banguojančios jūros. Tarp aukštų kokoso palmių ir kitų tropinių augalų, iš jūros žiūrint, atrodo lyg baltas laivas, audros išmestas į smėlio krantą. Tad neveltui ir pavadintas garsaus navigatoriaus Juan Sebastian Elcano vardu.

     Atvykome čia ankstyvą popietę. Saulė žėrė savo karštus spindulius tiesiog į mūsų kambarį per stiklinę sieną, kuri kartu su balkonu buvo pietų pusėje. Žinoma, visi viešbučio kambariai langais ir balkonais nukreipti į jūrą ir pietų saulę. Tad pasakiškas vaizdas į įlanką, kurios pakrantė, iš viršaus žiūrint, atrodė lyg spalvinga laumės juosta: mėlynas jūros vanduo, kurio baltos bangų putos skalauja auksinę smėlio juostą, o už jos balti pastatai ir žali kalnai. Ši spalvinga pajūrio juosta, saulei tekant ir leidžiantis, dar įvairesniais ir ryškesniais spalvų tonais nusidažo.

     Tad nieko nelaukus, skubėjome prie viliojančios jūros, kurios triukšmingus bangų lūžius girdėjome net už viešbučio sienų. Nors ore ir nebuvo mažiausio vėjelio, tačiau jūra pulsavo amžinu perpetuum mobile ir banga gainiojo bangą, kol ši, pasiekusi krantą, lūžta ir putojančio vandens kaskados užlieja platų smėlio ruožą. Grįžęs į jūrą vanduo palieka šlapio smėlio juostą, kuri saulėje spindi, lyg visu pajūriu būtų ištiestas vingiuotas veidrodis. Vanduo čia nepaprastai šiltas ir malonus, tačiau bangos labai klastingos ir pavojingos. Nemokančius plaukti grįždamas vanduo didele jėga traukia į Neptūno karaliją. Čia ne vien tik idealus klimatas ir gaivinanti jūra, bet daug ir žmogaus sukurta, ypač kad kiekvienas čia atvykęs jaustų malonią, prabangią ir jaukią atmosferą. Tarp pavėsingų palmių ir žydinčių tropinių augalų įrengti puikūs baseinai, barai, restoranai ir pavėsingos poilsio vietos. Tai tikra kiekvieno turisto ar vasarotojo svajonė, ir neveltui Acapulco laikomas Ramiojo vandenyno perlu.

     Tačiau ši vieta visai neseniai buvo sukomercinta ir įrengta vasarojimui. Iškeliant šios vietos tokį staigų išsivystymą, būtų beveik galima sakyti, kad Acapulco išaugo į garsią vasarvietę per naktį. Tačiau šios vietos istorija siekia gana tolimą praeitį, net aztekų laikus. Viešpataujant aztekų karaliui Ahuitzotis, Acapulco buvo įjungtas į aztekų karaliją. O šiems žlugus, miestas pateko į ispanų rankas. Tad labiausiai šio miesto istorija ir išryškėjo 14-tame ir 16-tame amžiuje. 1532 metais ispanai čia įrengė nemažą uostą, iš kurio jų vadas Hurtado Men-doza vykdė ekspedicijas į visą Naująją Ispaniją ir kartu kontroliavo visą Ramiojo vandenyno pakrantę. Vėliau Cortes planavo čia statyti laivus ir užkariauti Kiniją. Šie planai, žinoma, liko neįgyvendinti, ir Cortes pasitenkino įjungęs Peru žemes į Ispanijos imperiją. Iš Acapulco tada vyko labai intensyvi prekyba su Kinija ir Japonija. Iš Tolimųjų Rytų buvo gabenamas šilkas, keramika, dramblio kaulo gaminiai ir kitos brangenybės, kurios toliau per Veracruz uostą keliavo į Ispaniją.

     Tais laikais Acapulco buvo ir labai mėgstama jūrų piratų vieta, nes čia buvo labai patogu slėptis už uolų ir laukti grobio. Pagal legendą, į piratų rankas pateko ir viena kinų princesė. Tačiau narsūs ispanų jūrininkai ją išvadavo iš piratų ir atsivežė į Acapulco. Iš čia ją nuvežė į Pueblo, kur ji priėmė krikščionybę ir visą savo gyvenimą pašventė tarnauti vargšams. Būdama labai kukli, dėvėjo ir paprastus savo rankų darbo drabužius, būtent išsiuvinėtą baltą palaidinukę ir kelių spalvų austą sijoną. Tokie kiniečių drabužiai, vadinami "Pobla-na”, labai patiko Pueblo moterims ir mergaitėms, kurios pagal šią madą pradėjo gaminti sau drabužius. Jie taip paplito ir visų buvo mėgstami, jog liko iki šiai dienai Meksikos moterų tautiniais drabužiais. Taigi "Poblana” virto į kiniečių stiliaus "Po-ebla”.

     Vėliau Acapulco buvo keletą šimtmečių užmirštas ir kraštui jokios reikšmės neturėjo. Be to, Acapulco buvo sunkiai pasiekiamas, nes jokių kelių iš krašto gilumos nebuvo. Tik 1927 metais, atsiradus automobiliams, buvo pravestas pirmas viešas kelias. O pirmas viešbutis čia atsirado tik 1934 metais. Taigi iki antrojo pasaulinio karo Acapulco buvo mažai kam žinomas. 1955 metais Acapulco buvo autostrada sujungtas su Mexico City ir iš čia Ramiojo vandenyno pakraštį buvo galima pasiekti automobiliu per 6 valandas. 1964 metais įrengtas tarptautinis aerouostas dideliems lėktuvams pakilti ir nusileisti. Tada Acapulco įlankos pakrantėje iškilo ir didieji viešbučiai, kurių čia dabar priskaitoma per 200. Dabar ši vieta tapo tikra saulės garbintojų Meka.

     Plačiau susipažinti su Acapulco miestu ir jo apylinkėmis vieną dieną pasinaudojome turizmo kompanijos siūloma apžvalgine kelione. Pradėjome nuo mūsų viešbučio, kuris, kaip jau minėjau, pačiam įlankos lan-ko centre, ir vykome pajūrio gatve Costera į rytus. Nors aplinka turtinga ir puošni, tačiau nuolat besikartojanti panašiais vaizdais: aukšti į mėlyną erdvę iškilę balti viešbučiai, tropinė augmenija ir geltono smėlio paplūdimiai, kurių čia daugybė ir dažniausiai atskirti vienas nuo kito į jūrą nusileidžiančių uolų, toliau nuo jūros kalnai ir t.t. Pravažiavę La Condesa paplūdimį, kuris čia gal ilgiausias ir tęsiasi nuo Hyatt Continental iki El Presidente viešbučio. Šio paplūdimio centre buvo ir mūsų viešbutis Elcano. Kiek toliau į rytus Icacos paplūdimys ir laivyno bazė, už kurios Costera kilo į kalną, ir autobusas sustojo kalne, iš kurio pasakiškas vaizdas į įlankos centrinį ir vakarinį lanką. Padarę čia keletą nuotraukų, vykome toliau pro Las Brisas, kur rytinė Acapulco įlankos dalis baigiasi pusiasaliu, ir vandenynas išsilieja į nedidelę Marques įlanką. Iš aukštumos puikiai matoma visa įlanka su keliais geltono smėlio paplūdimiais, žalių palmių supančiais miškais ir prabangiu Pierre Marques viešbučiu. Čia nesustoję, vykome toliau aerouosto link, kur prie Ramiojo vandenyno tarp aukštų kokoso palmių ir žydinčių tropinių augalų stovi didžiausias ir prabangiausias šio miesto Princess viešbutis. Tai architekto William Rudolph kūrinys, sukurtas pagal aztekų ir majų kultūrų statybines formas ir vaizduojantis nupjautą piramidę. Viešbučio sienos papuoštos lyg aukso ir rubinų mezginiais, o nuo balkonų kaba žali vijokliai raudonais žiedais. Visa viešbučio aplinka taip pat skendi aukštų palmių ir egzotinių gėlynų spalvose. Čia daugybė plaukiojimo baseinų, į kuriuos nuo uolų krinta sidabrinio vandens kaskados. O ant iškilusių uolų prabangūs barai ir atviram ore ištaigingi restoranai. Nuo viešbučio pro laibų palmių liemenis mėlynuoja vandenynas ir šviečia balto smėlio Revolcadero paplūdimys. Toli nuo kranto lūžta baltos bangos, idealios vandens sportui. Pasigėrėję Princess viešbučio aplinka, grįžome atgal ir Costeros gatve vykome į vakarinį įlankos galą. Trumpai sustojome dar miesto centre, kuris niekuo nesiskiria nuo kitų Meksikos Zo-calo aikščių. Čia aikštėje taip pat dominuoja katedra, atviro oro kavinės ir pagrindinė miesto prekyba. Katedroje neteko būti, bet iš lauko ji daugiau panaši į mečetę, negu į krikščionių bažnyčią.

     Iš čia Costera vykome toliau į vakarus. Vakarinėje dalyje kiek mažiau paplūdimių, daugiausia apšviestų ryto saulės. Tad jie čia ir vadinami priešpietiniais paplūdimiais, o rytinėj pusėj esantys vadinami popietiniais. Tiesioginę pietų saulę gauna La Condesa lanko centre esantis paplūdimys.

     Vakarinė įlankos dalis taip pat baigiasi pusiasaliu su garsiais Coleta ir Coletilla paplūdimiais. Priešingoje nuo įlankos pusiasalio pusėje aukštos uolos nusileidžia stačiai į vandenyno bangas. Čia ir garsioji Quebrada, kur kasdien vyksta sukrečiančio ritualo sportas. Tai tiesiog į mirtį šokančių jaunuolių ritualas, kuris čia paprastai vyksta sutemus dar dramatiškesnėmis aplinkybėmis, nes vakare jie šoka į bedugnę su deglais rankoje, prožektoriams apšviečiant uolas. Tačiau mes stebėjome šį pavojingą sportą dienos metu, kada vidudienio saulės spinduliai krito ant vario spalvos granito uolų ir kiekviena šokiko pasiruošimo detalė buvo ryškiai matoma. Šis dramatinis veiksmas čia vyksta tarp dviejų aukštų uolų, į kurių tarpą okeano bangos veržiasi kunkuliuojančio vandens srove. 150 pėdų aukštyje, uolos viršūnėje stovi jaunuolis ir ilgai medituoja. Prieš ryžtingą skrydį į bedugnę, pakėlęs į dangų akis, lėtai ir pagarbiai lenkia kelius, prašydamas Aukščiausiojo palaimos ir apsaugos. Po to, lyg romėnų gladiatorius sveikindamas mirtį, išskėstom rankom skrenda į bedugnę. Vanduo tarp uolų negilus, todėl šokikas turi pataikyti momentą, kada jūros banga papildo angą vandeniu. Nepataikius į bangą, šokikui pavojus žūti, atsitrenkus į aštrių uolų briaunas. Žiūrovų įtampa atslūgsta, kai šokikas iškyla iš putojančių vandens sukūrių, ir tada, triukšmingu plojimu ir ovacijom sveikindami sportininką, visi reiškia savo džiaugsmą.

     Gilių įspūdžių ir dramatinių išgyvenimų paveikti, palikome Quebrada ir vykome atgal į viešbutį. Vaizdai nuolat keitėsi, kaip kaleidoskope: važiavome pro turtingas vilas, kurios nuo uolėtų krantų žvelgė į mėlynus Pacifiko vandenis, pro prabangius pakrančių viešbučius ir turtingas Costeros krautuves, prie kurių ant šaligatvio sėdėjo jaunos moterys su mažais vaikais, prašydamos išmaldos. Vienu žodžiu, Acapulco patenkina visų svajones, tik skurdas lieka čia nepataisoma tikrove, kuris šalia prabangos čia taip ryškiai iškyla.

     Viešėjome šiame mieste visą savaitę ir pajutome jo dienos ir nakties pulsą. Acapulco atgyja ypač vakare, kada auksinis saulės kamuolys pasislepia už kalnų ir tamsiam jūros vandenyje atsispindi tūkstančiai spalvingų šviesų, kurios visą įlankos lanką paverčia ištisa šviesų jūra. O už jos į žvaigždėtą dangų kyla tamsūs kalnų siluetai. Tada prasideda mieste aktyvus naktinis gyvenimas, ir naktys prisipildo šviesų bei ritmo. Vakare tropinių gitarų ir rockmuzikos garsai čia sklinda iš kiekvieno viešbučio ir disco salių, susimaišę su okeano garsais bei palmių lapų šlamesiu, lengvam vėjeliui pučiant. Vienu žodžiu, čia gana užeigų ir muzikos pagal kiekvieno skonį. Be to, yra ir naktinių klubų su folklorine programa bei baletu.

     Tad vieną vakarą stebėjome naktiniame klube "Plus 1” kabaretinę programą ir Milton Ghio baletą. Tačiau programa neimponavo nei choreografija, nei šokių atlikimu. Tai buvo daugiau egzotinių šviesų spektre ir lotynų ritme atliekama "Disco Show”.

     Po programos mus pasitiko kita staigmena, kai, išeinant iš salės, lietus gatvėje pylė kaip iš kibiro. Jei sakoma, kad Acapulco mieste spalio - gegužės mėnesių laikotarpiu lyja tik vieną kartą, tai manyčiau, kad šį vakarą tokia palaima atiteko mums. Pėstiems, žinoma, nebuvo įmanoma grįžti, tad teko pasinaudoti taksiais, nors mūsų viešbutis buvo visiškai netoli.

     Tačiau kitą dieną saulė vėl žėrė savo karštus spindulius į La Condesa paplūdimį, kur saulės garbintojai vėl demonstravo savo bronzinius kūnus ir grakščias figūras. Bet saulėtos dienos prie banguojančio van-

Quebrada, kur jaunuoliai šoka nuo uolos į siaurą tarpeklį.

denyno prabėgo, kaip sapnas, ir mūsų viešnagė šiame egzotiniame krašte artėjo prie galo. Tad, atsisveikinant su Meksika, nutarėm paskutinį vakarą pasivaišinti viename iš geresnių Acapulco restoranų. Mūsų vadovai ponai A. ir L. Lauraičiai, kaip "gourmet” ekspertai, pasiūlė netoli viešbučio esantį restoraną Vilią Demos. Tad saulei pasislėpus už kalnų ir sušvitus spalvingai Acapulco koloramai, vykome į Vilią Demos. Tai puikus italų restoranas, kurio dalis po atviru dangum, aukštom palmėm apsodintoj terasoj, egzotinėm gėlėm ir fontanu. Vakare palmių liemenys apšviesti atrodo lyg spalvingos kolonos, kurių kapitelius dengia tamsūs lapai ir žvaigždėtas dangus. O pro tamsius palmių lapus prasiveržusi mėnulio šviesa ir čiurlenantis fontano vanduo pripildo visą terasą sidbarine atmosfera.

     Tad tokioje romantinėje aplinkoje, besigardžiuodami keptom krevetėm ir meksikietišku San Emilion vynu, jaukioje nuotaikoje praleidome šios įdomios ir atmintinos kelionės paskutinį vakarą.

     Sekmadienio rytą po pamaldų vykome į Acapulco aerouostą, iš kur pakilome atgal į šaltą ir sniegu padengtą Čikagą.

     O Meksika paliks ilgai atminty, po paslaptinga skraiste slepianti senas indėnų tradicijas ir jėga šį kraštą užėmusios tautos kultūrą. Jos piramidės, šventyklos ir katedros ilgai liudys skausmuose gimusios tautos sugebėjimus ir neišsemiamas kūrybines jėgas, kurios čia pasireiškusios tokiom harmoningom proporcijom.