A. S.

ČIKAGOS GATVĖSE

     Motinos delnas lyg prasiplėtė ir pirštai lyg pratįso, kai savo mažylį nuo pavojaus glaudė.

     Mažosios rankytės, vos pasiekdamos parduotuvės stalą, rūpestingai spaudžia suglamžytą pinigėlį dovanėlei, kuriai taip ilgai taupė.

     Pusnį peršokę, rankomis savaime susikabina ir ramiai tolyn kartu žingsniuoja. Tik ten pat buvo tiek kitų, kurie nebeturėjo kam rankos ištiesti.

     Norėjosi, pro krūmokšnius ranką prakišus, aušros saulę pritraukti, o gatvės gale tarp namų nusileidžiančią nors akimirkai ilga ranka sulaikyti. Būk visados su mumis, Viešpatie, ir saulės, ir žvaigždžių padangėj.

     Smulkūs sušalę senutės piršteliai beveik neatskiriamai tarp nuolat nešamo popierinio maišo virvių rankenų susivarstę. Kada ji suras namus. Viešpatie, ir kada mokėsiu jos pirštelius iš virvių išnarplioti?

     Net nepastebi visai sušalusių rankų, ant kurių jau sniegas nebetirpsta, nes taip tada rūpėjo padėti.

     Motinos krumpliai dar ilgai balti, kai dėl žmonių akių viešoje vietoje irzliam savo vaikui smogė.

     Dar ranka šilta nuo anos. Net nepastebėjau, kaip per lieptelį ar siaurą takelį akimirkai vienas kitam save patikėjom.

ŠV. ANTANO BAŽNYČIOJE, CICERO

     Naujas vyskupas taip šiltai priglaudžia ranką prie sutvirtinamojo skruosto, ir drąsūs šypsniai brėkšta vyresniojo ir jaunesniojo veiduose, Regis, jei vyskupas antra ranka ganytojo lazdos nelaikytų, naujai sutvirtintąjį švelniai apkabinęs visa širdimi kaip bręstantį krikščionį į suaugusiųjų Bažnyčią sveikintų.

     Sutvirtinamojo globėjas laiko dešinę ant jaunuolio peties, kai vyskupas, uždėjęs rankas, kvepiančiu aliejumi patepa galvą. O kai eilės vietą reikia sekančiam užleisti, globėjo ranka dar norėtų jaunu petimi visas ateities viltis perduoti.

     Savo seserėčios sutvirtinimo globėjas senelis kunigas, kaip kiti tikintieji, uždėjęs ranką ant peties, stoja už mergytės vyskupo žvilgsnin. Ir norėtų visa, ką tiki, ko siekia ir ko dar nepasiekė, naujai kartai tikinčiųjų šeimoje meilingai perduoti.

ŠV. KAZIMIERO KAPINĖSE

     Rodos, iš šios rankos gėlė ant nuleidžiamo karsto nukrito, ir mano pirštai jau žiedą paleido. Bet, Viešpatie, kažkaip dar manoji ranka kotelius laiko ir žiedelius prie šaltos dėžės spaudžia.

     Ištirpo šventa knygelė rankose, kai kitų, kitais laikais surašytų žodžių neužteko, ir tegalėjome Tavo globos saugumu pasitikėti, Viešpatie.

     Taip retai gyvenimo kelyje susitinkame, bet ta minčių, vilčių kryžkelė mūsų rankas sukryžiuoja it gyvas atramas, kurių mums abiem savaip taip reikia.

NEKALTO PRASIDĖJIMO BAŽNYČIOJE, BRIGHTON PARKE

     Tik penki, o ne — net dvidešimt pirštų, kai žiūrėdami vienas į kitą ieško paženklintino santuokos ištikimybės žiedu. Susimaišo vienai ir kitam dešinė ir kairė, kai rankos susipynusios į naujos pradžios jungtį tavo akivaizdoje, Viešpatie.

     Varva lašai per pirštus ir ranką, kai iš kiautelio Krikšto vanduo ant kūdikio galvos bėga. Norėtume ir mes tuos lašelius sugauti, kartu nusimazgoti, iš naujo savąjį Kristaus sekimą šviežiai pradėti.

ŠV. KRYŽIAUS LIGONINĖJE

     Mirštančiosios pirštai rožančiumi apsukti, ant stalelio dega žvakė. Knygiškos maldos atkalbėtos, lieka tik pagarbi tyla žmogaus gyvenimo svarbiausiam nuosprendžiui. Per užmerktas akis nematau jos minčių ir išgyvenimų, Viešpatie, bet taip norėtųsi tas rankas palaikyti ir jos gyvenime tave paliesti.

     Jau pusvalandį šnekučiuojame, laikydamiesi pirštais. Kokios skirtingos rankos, Viešpatie! Daug vargo mačiusios, vaikus ir anūkėlius glosčiusios, praususios, maitinusios, tūkstančio vandenų mirkytos ir begalę darbų atlikusios. Tos pačios skverbėsi už šeimą per karo griuvenas, tos pačios tokią švelnią išmintį ir atlaidumą į manąsias įspaudžiančios.

JAUNIMO CENTRE, ČIKAGOJE

     Mažytė rankutė įsikibusi laiko suaugusiojo, kai lipam žemyn. Net per šiltas pirštines jos pirščiukai neišslysta, kai laiptą po laipto gan drąsiai žengia. Ir jau nulipus, jos rankutė dar ištiesta, piršteliai pasiruošę vėl kibti į stipresnio ir patikimesnio, negu ji pati. Gal išmokysi ir mane, Viešpatie, taip stipriai tavęs laikytis, kai gyvenimas staigus?

     Rodos, jau padaviau ranką, ar ne? Ir taip norėtųsi dar kartą ranką paspausti ir dar valandėlę prieš kasdienį gyvenimą čia pasidžiaugti.

     Nuobodulio pirštai įkyriai sukasi ant kelių, kai nekantrauju kitam kelio į savo nuomonę užkirsti, Viešpatie.

     Rodos, per daug pirštais nesuspaudžiau baltos duonos riekės, kai norėjau daug kuo daugiau pasidalinti ir negalėjau.

     Įpratom mažuosius pirštus sveikinimo ženklan supinti, nepastebimai prisimindami, kai jau gan seniai, Viešpatie, tavimi dalijomės.

     Rupios staliaus rankos jautriai traukia per sunertų lentynų kampus, o vakare švelniai glosto anūkėlio galvą. Kaip dailiai su mumis elgiesi, Viešpatie.

     Jaunuolis ištiesia plačiai rankas ir praveria pirštus, vaikiškai blyksteli patikimos globos ramumas. Kai mūsų pirštai išsiskiria, prisiminę kažką brangaus, padrąsinti toliau skiname sau kelią.

     Nulaižytas vaikelio smaližius sminga į cukrinę dar kartą paragauti uždraustojo vaisiaus.

LIETUVIŲ JĖZUITŲ KOPLYČIOJE, ČIKAGOJE

     Išpažinties žodžiai gailiai byra, ir nesulaukiame įprastinės maldos laiko. Tiesiame vienas į kitą rankas ir susiėmę laikomės tavęs, gailestingasis Tėve.

     Kunigas ištiesia rankas altoriaus maldai, lyg suimdamas bendruomenės skritulį į tavo glėbį, Viešpatie.

     "Dieve, visų Tėve, paliesk mūsų rankas, kad būtume pasiruošę kitiems padėti”, meldžia vaikai. "Paliesk mano širdį, — meldžiu suaugęs, — kad bent norėčiau”.

     Uždengiu akis, kad nematytų ašarų ir kad nesugautas lašelis nesutirpdytų širdies kiauto, Viešpatie.

■ Taiwano kinų vyskupų grupė drauge su apie šimtu Romoje gyvenančių kinų kunigų ir seselių bei pasauliečių aplankė popiežių Joną Paulių II. Savo kalboje popiežius suminėjo 125 m. sukaktį nuo krikščionybės įvedimo Taiwane.