(Jaunimo konkurse premijuotas rašinys)

Aleksandra Gražytė

     Naujagimio akutės atsidaro, ir gražus pasaulis jam atsiveria. Šypsosi mamytė, šypsosi ir kūdikis. Net kai būna baisu, verkiančio kūdikio stipriai plakanti širdelė nusiramina, kai pajunta motinos šiltas, švelnias rankas, kurios apkabina jo mažą kūnelį, Kūdikėlis auga, ir jo mažos lūpytės švelniu balseliu taria pirmuosius žodelius: "mama” ir "papa”. Vaikas bręsta ir kuo daugiau išmoksta apie pasaulį, tuo saugiau pasijunta tavo tėvų meilėje. Visur smagu išeiti, bet namie, ypač mamytės glėbyje, viso pasaulio rūpesčiai nutolsta, dėl to jo širdelėje plaka nepailstanti meilė tėvams. Jei kūdikio širdelė randa ramybę su tėvais, o pro namų langą pasaulis pasakiškai gražus, tai iš kur kyla vaikų nesusipratimai su tėvais?

     Vaikui augant ir pradedant lankyti mokyklą, jo pasaulis didėja, o gyvenimas plečiasi už saugių namų sienų. Mokykloje jis randa kitų vaikų, su kuriais užmezga draugystes. Su savo draugais žaidžia ir "dūksta”. "O kam gi vis mokytis, skaityti ir rašyti, — galvoja jis, — man smagiau su draugais!” Tačiau iš tėvų nuolat girdi: "Baik žaisti, gana išdykauti, eik pamokų ruošti!” Tie žodžiai pripildo jo akutes ašarų, kurios nuvarva nuo žandukų. Staiga vaikas pajunta, kad yra taisyklės, ribojančios jo elgesį ir norus. Jis pyksta dėl to, kad jam rodos, jog tėvai atima viską, kas linksma ir smagu. Vaikui atrodo, kad tėvai nesupranta jo širdies ir laisvės troškimo. Kam klausyti tėvų? Pamokos nėra taip svarbios, mokykla neatneša daug džiaugsmo, tai vaikas pradeda priešintis tėvams ir drausmei.

Aleksandra Gražytė.

     Vyresnio amžiaus vaikai, paaugliai, atranda naujų "teisių” visokiems anksčiau uždraustiems dalykams. Jie mokosi vairuoti automobilį (žinoma, tėvų!), pirmą kartą paragauja alaus ir vyno, pabando rūkyti cigaretes, gal net pajunta karštą meilę kitam jaunuoliui ar jaunuolei. Draugystės ratai vis didėja, žaidimai nesibaigia, nes paaugliai moka dar geriau "linksmintis”, išrasdami naujų "linksmybių”.

     Vaikai tarpusavyje pasikalba ir pasidalina nepasitenkinimo mintimis apie savo tėvus. Tėvai seni, mūsų nesupranta! Pasaulis pasikeitė. Mums nesvarbu, kaip buvo pirmiau, kaip tėvai augo ir linksminosi. Dabar kitaip gyvename ir kitaip galvojame. Tik draugai viską supranta, nes jie taip pat kenčia. Tik jie mus užjaučia!

     Nesusipratimai tarp tėvų ir vaikų vis didėja. Kodėl negalima išgerti? Juk tėvai kartais išgeria su draugais, tai dėl ko aš negaliu? Mergaitės pradeda rūpintis savo "išvaizda” ir nesutinka su mamos "senovišku” skoniu. Nori veidą dažyti, nori batų su aukštais kulniukais, nori susieiti su berniukais, o tėvai vis neleidžia, nesupranta, liepia tik pamokas ruošti! Ir taip jaunuoliai pamažu tolsta nuo tėvų. Mamytė nustoja glosčiusi galvutę, rečiau naktį apkloja lovytėje ir dar rečiau kartu sukalba maldelę.

     Tėvai ir vaikai mažiau kalbasi, daug rečiau vienas kitą apkabina ir pabučiuoja.

     Metai greitai bėga, ir "vaikutis” jau ruošiasi stoti į universitetą, įsigyti profesiją. Tėvai tikėjosi, kad vaikas gal norės būti daktaru, advokatu, inžinierium... Bet vaikas gal tomis profesijomis nesidomi, jo širdis jį traukia visai kitur! Tėvai nesupranta, kad ir vaikas turi savo palinkimus ir savo svajones.

     Tačiau tėvai, jau patyrę gyvenime, žino ir supranta sunkius kelius. Jie ėjo, klydo ir iš savo klaidų mokėsi. Dabar jie nori vaikams patarti, kad tų pačių klaidų nekartotų. Tėvai nori, kad jų vaikai pasiektų viską, kas gera. Bet vaikai tų pastangų neįvertina, daro ir elgiasi kitaip, ir nesusipratimai didėja.

     Pagaliau vaikai užauga, susituokia, sukuria savo šeimas ir patys tampa tėvais. Bet ar jų vaikystės svajonės tampa tikrove? Ar dabar pasaulis bus kitoks? Ar jų vaikai nebus tokie, kaip mes buvome?

     Naujos šeimos savo vaikus auklėja, moko, saugo ir jiems pataria. Bet jaunųjų mintys skiriasi nuo tėvų. Jie vėl mato pasaulį savo, o ne tėvų akimis. Pasaulis vėl kitoks, ir vėl kiti nesusipratimai atskiria vaikus nuo tėvų. Nesusipratimai tarp tėvų ir vaikų buvo, yra ir bus. Tėvų ir vaikų pasauliai yra skirtingi. Tėvai visuomet lieka tėvais, vaikai — vaikais, ir šeima gyvuoja. Vaikai turi mylėti tuos du žmones, kurie juos atnešė į šį pasaulį, mylėjo, globojo ir saugojo; kurie ramino ir priglaudė, kai buvo baisu, nušluostė ašaras, pradžiugino, kai buvo liūdna. Jie buvo geriausi draugai. Tai kodėl leisti nesusipratimams atskirti vienus nuo kitų?

     Norint išlaikyti meilę ir sugyvenimą šeimoje, reikia vaikams su tėvais dažnai pasikalbėti, vieni kitus apkabinti, vieni kitais rūpintis. Gyvenimas neilgas. Kiekviena minutė, linksmai praleista su savaisiais, yra brangi. Ilgai prisiminsime tas minutes ir pajusime meilę tėvams. Jie savo gyvenimą mums aukojo ir norėjo mums tik gero. Pasidžiaukime, kol esame kartu!

     Kai kartais ilgesniam laikui išvažiuojame iš namų, smagu pagalvoti, kad, kai grįšime, vėl tėvai mus sutiks atviromis rankomis taip, kaip tada, kai buvome mažyčiai; vėl pulsime į jų glėbį ir pajusime tą pačią meilę, kaip anais laikais.