HENRIKAS STASAS

     Europos lietuvių kultūrinė veikla kasmet iškyla tradiciniu renginiu, Studijų savaite, kuri paprastai vyksta vienoje iš įdomesnių Europos vietovių, ar kuriame nors garsios istorinės praeities mieste, žinoma, ten kur vietos lietuvių kolonija pajėgi tokį suvažiavimą suorganizuoti. Studijų savaitės tikslas yra suburti ir jungti įvairių kraštų lietuvių intelektualines jėgas, pasidalinti mokslo žiniomis, padiskutuoti aktualiom lietuviškom temom ir palaikyti gyvą išeivijos kultūrinį gyvenimą. Šiais metais Europos lietuvių Studijų savaitė vyko rugpjūčio 11- 18d. Italijoj, Veronos mieste, Centro Pastorale mons. G. Garraro rekolekcijų namuose.

     Tai iš eilės jau 32-ji Studijų savaitė. Nors ilgokas laiko tarpas šios gražios Europos lietuvių tradicijos nepakeitė ir neužslopino, tačiau paliko vis dėlto kai kurias skaudžias žymes. Dalis šio renginio pradininkų, rengėjų, paskaitininkų ir nuolatinių dalyvių jau iškeliavo amžinybėn: dr. J. Grinius, prof. dr. J. Eretas, prof. dr. Z. Ivinskis, dipl. St. Lozoraitis ir kun. dr. A. Ru-bikas. Kiti, ligos ir amžiaus naštos prislėgti, taip pat šį kartą Studijų savaitėje nedalyvavo: prof. dr. A. Maceina, dipl. dr. A. Gerutis, J. Glemža ir kt.

     Tačiau buvo malonu matyti, kad jų pradėtą gražią tradiciją dabar tęsia jaunoji karta. 32-ros Studijų savaitės visą organizacinį darbą atliko jaunosios kartos atstovai. Ypač reikėtų pažymėti Jūratę Barasaitę ir Reimundą Šreifeldaitę, kurios, kun. Tasiui Ereminui vadovaujant, labai sumaniai ir energingai atliko šio suvažiavimo organizacinį ir pravedimo techniškąjį darbą. Taip pat ir Studijų savaitės moderatoriai buvo jauni intelektualai: dr. K. Girnius, V. Bartusevičius ir K. Ivinskis. Šie gražia įvadine kalba pakvietė dienos paskaitininkus ir puikiai vedė diskusijas. Meninei daliai vadovavo jauna poetė Eglė Juodvalkė.

     Tad gal ir neatsitiktinai šį kartą tiek daug jaunimo dalyvavo Studijų savaitėje. Apskritai dalyvių skaičius šiais metais buvo rekordinis: 180 asmenų iš 7 Europos kraštų ir JAV, o jaunimo buvo iš Australijos, Venezuelos ir Brazilijos.

     Turiningą šios savaitės programą sudarė įvairios paskaitos ir eilė kultūrinių pramogų: operos "Aidos” spektaklis Veronos arenoje, kelionė į Gardo ežerą, tradicinė "Tėviškės valandėlė”, literatūrinis vakaras, jaunimo vakaras ir koncertas, kurį atliko pianistė prof. dr. Raminta Lampsaitytė -Kollars, smuikininkas Michael Kollars ir solistė Vilija Mozoraitytė. Be to, suvažiavimo metu vyko dvi parodos: iš Anglijos dail. E. Gaputytės meno darbų ir numizmatikos bei spaudos paroda. Paskaitų temas bei jų santraukas čia nepateiksiu, nes žinau, kad jos ištisai bus spausdinamos "Draugo” literatūriniame priede.

     Turiu pastebėti, kad mons. G. Carraro rekolekcijų namai šiam renginiui buvo visais atžvilgiais tinkami ir patogūs, nes jie gana toli nuo miesto triukšmo, gražiam gamtos priegblobsty, kur buvo galima atidžiai sekti dienos programą ir laisvalaikiu poilsiauti. Tik visus kamavo tuo metu Italiją užplūdęs vasaros karštis (100-104 laips. F.) ir nešaldomose patalpose vertė gerokai paprakaituoti. Tačiau apatiniame pastato aukšte ir rūsy, kur buvo valgykla, temperatūra buvo pakenčiama. Be to, bare buvo galima gaivintis šaltu alum ir kitais gėrimais.

     Atvykau į Veroną iš šiaurinės Alpių pusės, iš Muencheno, kur tuo metu buvo gana vėsus oras. Tačiau, traukiniui pasiekus pietines Alpes ir pilkas Dolomitų uolas, iš karto pajutau Italijos vasarą, kuri karšta oro srove veržėsi į vagonus. Tik vakarop, saulei pasislėpus už aukštų Dolomitų, galima buvo jausti iš žaliuojančių sodų ir vynuogynų kylančią vėsumą.

     Kai traukinys pasiekė Veroną, jos rausvą sienų granitą jau dengė vakaro prieblanda. Stoties aikštėje sėdau į taksį ir prašiau vežti į Centro Pastorale rekolekcijų namus. Tad atvykau dar laiku į susipažinimo vakarą. Daugumas dalyvių jau buvo suvažiavę ir valgykloje gaivinosi šaltu alum bei vynu. Čia vyko gyvas pokalbis, senų draugų atpažinimas ir naujos pažintys. Eglė Juodvalkė, pagal sąrašą iššaukdama kiekvieno pavardę, paprašė atsistoti ir tokiu būdu supažindino visus individualiai. Susipažinus dar ilgai salėje skambėjo kalbos, juokas ir dainos.

     Rytojaus dieną jau vyko numatyta savaitės programa. Pirmoji paskaita prof. dr. V. Vardžio, tema "Baltijos tautų išlikimas”. Tačiau prelegentas Studijų savaitės paskaitininku nebuvo numatytas, o pakviestas vietoj prof. dr. J. Zarankos, kuris dėl susidėjusių aplinkybių į Veroną negalėjo atvykti.

     Po paskaitų paprastai vykdavo diskusijos, o 13 val. pietūs. Po pietų iki 20 val. laisvas laikas. Tad turėjome daug laiko susipažinti su Verona ir jos apylinkėm. Pasinaudojau jau pirmos dienos laisvalaikiu ir, nežiūrint vidurdienio kaitros, pasileidau pėsčias Adige upės pakrante link Veronos centro. Dalį Veronos siaurų vingiuotų gatvių ir jos dantytų granitinių sienų bei senų tiltų buvau matęs jau vakar vakare, važiuodamas taksiu Adige upės pakrante.

     Šiandien, stebint iš tolo, Veronos raudoni stogai ir tiltai vidurdienio saulėje man atrodė lyg miražas horizonte. Tik po gero pusvalandžio priartėjau prie miesto, kuris besišypsantis saulėje švitėjo prieš mano akis. Netrukus pasiekiau Adige upės kilpą, kuri juosia vieną įspūdingiausių ir romantiškiausių miestų tarp Bolzano ir Venecijos. Sustojau čia ir norėjau kartu su Romeo sušukti, jog nėra kito pasaulio be Veronos. Aplenkdamas ilgą upės kilpą, pasukau trumpesniu keliu per tiltą, kuris vedė į tikrą siaurų gatvelių labirintą. Einant toliau, šio nepaprastai įspūdingo miesto vaizdą papildė rausvo granito sienos, kolosaliniai vartai, romaniškos, gotiškos ir barokinės bažnyčios, milžiniška arena ir daugybė kitų romėnų epochos bei viduramžių liekanų.

     Tačiau būtų neprasminga ir netikslu tik paviršutiniškai nupiešti šio miesto vaizdą, nepažvelgus giliau į jo praeitį, kurią čia liudija kiekvienas sienos ir grindinio akmuo. O reikia sakyti, kad šio miesto praeitis gana skausminga. Verona buvo daug kartų priešų užpulta, sunaikinta, apginta ir vėl atstatyta, nukentėjusi nuo žemės drebėjimo, potvynio ir epidemijų. Tad vertėtų bent trumpai sustoti prie šio iškilaus miesto istorijos, kuris ne veltui vadinamas "Urbs nobilissima”.

     Verona istorijoje jau žinoma nuo pirmojo šimtmečio pr. Kr. Tada čia buvo svarbi romėnų kolonija (Colonia Augusta). Iš to laikotarpio mieste yra išlikę kai kurie paminklai ir charakteringa ano meto miestų planavimo struktūra, kuri pasižymi tinklinės formos gatvių išdėstymu ant dviejų ašių pagrindo. Teko matyti čia atkastą senojo miesto dalį, kur kryžiavosi pagrindiniai keliai: Via Augusta, via Galica ir via Postumia, kuris tęsėsi iki Vengrijos, o kiti siekė Ispaniją ir Europos šiaurę. Iš to laikotarpio išlikusi ir garsioji arena, romėnų teatras, triumfo arka, vartai ir tiltai. Todėl Verona, turėdama tiek daug romėnų epochos liekanų, laikoma romėniškesne už pačią Romą.

Charakteringa Veronos gatvė. H. Staso nuotr.

     Viduramžiais čia viešpatavo Teodorikas, Pipinas, Otonas I ir kt. Tačiau nežiūrint nuolatinių karų ir okupacijų, kultūrinis gyvenimas ir kūryba čia niekad neužgeso. IX šimtm. čia veikė daug garsių mokslo įstaigų, iš kurių tarpo ypač iškilo "Schola Sacerdotum”. Vėliau čia buvo įkurta komuna, kuri viduramžiais buvo paplitusi visoj Europoj, tačiau tipiškiausią formą turėjusi Italijoj. Veroną ji valdė porą šimtų metų. Bet daugiausia Veronos kūrybiniam gyvenimui nusipelniusi garsioji Scaligų dinastija, kuri šį miestą valdė per 100 metų. Scaligų giminė prasidėjo 1262 m., pripažinus Leonardino de la Scala tautos vadu (Capitano dėl popolo). Noriu priminti, kad ir garsioji Milano opera šios giminės vardu pavadinta.

     Scaligų viešpatavimo metu Veronoje būrėsi poetai, rašytojai, dailininkai ir kiti kūrėjai. Čia ir A. Dante parašęs savo "Dieviškos komedijos” trečiąją dalį, kurią skyrė savo globėjui Bartolomeo. Tačiau, nežiūrint Scaligų dinastijos kultūrinių nuopelnų Veronai, prieš juos sukilo Venecija, Florencija ir net popiežius, kurie privertė paskutinį šios dinastijos atstovą Antonio de la Scala 1387 m. bėgti iš miesto. Vėliau Veroną apie 400 metų valdė Venecija.

     Iš šio laikotarpio taip pat yra palikę daugelis architektūrinių paminklų. Ypač iš renesanso ir gotikos laikotarpio daug bažnyčių ir garsieji Scaligų kapai. Renesansas čia stipriai pasireiškė viduryje XV šimtm. su Andrea Mantegna iškilimu. Vėliau iš Venecijos Bellini ir Tizianas daug įtakos turėjo į Veronos renesanso vystymąsi. O XVI šimtm. čia pagarsėjo jau eilė garsių dailininkų: Domenico ir Francesco Morone, Liberale da Caroto ir Michele da Verona, kurie daugiausia reiškėsi dekoratyviniu menu ir portretais. Architektūroje stipriausiai reiškėsi Michele Sanmicheli, kuris statė tvirtoves, miesto sienas ir vartus, kunigaikščių rūmus ir ypatingu grožiu pasižyminčią Cappella Pellegrini. Ne veltui garsusis menininkų biografas G. Vasari pastebėjo, jog niekas taip nėra išpuošęs savo gimtojo miesto, kaip Michele Sanmicheli. Tačiau, XVIII šimtm. Venecijos respublikai žlugus, Veronos kultūrinis gyvenimas sustingo kūrybingos praeities rėmuose. Prie Veronos vartų atžygiavo Napoleono armijos ir vyko sunkūs, lemiami mūšiai. Miestas patenka į prancūzų ir austrų rankas. 1814 m. Veroną užima austrai, ir nuo to laiko prasideda ilgi, sunkūs okupaciniai metai. Tik po sunkių kruvinų kovų 1866 metais Verona vėl grąžinama Italijai. 1882 metais Veroną ištinka baisi gamtos katastrofa. Netikėtas Adige upės potvynis sunaikina žymią miesto dalį. Pirmasis pasaulinis karas taip pat skaudžiai palietė Veroną, o antrojo pasaulinio karo metu šis miestas buvo vienas iš labiausiai bombarduojamų Italijos vietovių. Tačiau istorinis šio miesto gyvastingumas ir tradicinis kūrybingumas jį vėl greit prikėlė iš griuvėsių. Šiandien Verona laikoma vienu iš pažangiausių Italijos miestų.

     Tad, susipažinę šiek tiek su šio miesto praeitim, pakeliausime po šių dienų Veroną, kuri, nežiūrint visų istorijos eigoje išgyventų smūgių, vis vien paliko antikinių ir vidurinių amžių kultūros liudytoja. Kasdien vaikščiojau Veronos gatvėmis, stebėjau jos senus ir naujus kultūros paminklus bei gaivališką šiame mieste besireiškiantį gyvenimo pulsą. Sunku net įsivaizduti, kad čia rausvų antikinių mūrų pavėsyje egzistuoja ir modernus šių laikų gyvenimas. O vis dėlto reikia pasakyti, kad praeitis su dabartim čia labai harmoningai suderinta. Turistas šį gražų derinį čia gali išgyventi, kaip gerai surežisuotam filme.

Piazza dei Signori su Dantės paminklu.   H. Staso nuotr.


     Štai plati aikštė, piazza Bra, kurios vienoj pusėj puikūs restoranai, modernios kavinės lauke su šimtais spalvingai dengtų staliukų ir margais skėčiais, o kitoj — milžiniška romėnų epochos rausvo granito arena, kuri čia priešais sėdintį tiesiog nukelia į antikinį pasaulį. Taigi du skirtingi pasauliai, kurie taip vienas kitą papildo. Žiūrint į kairį arenos galą mėlynam dangaus fone iškyla šviesiai geltona siena, kuri saulėje spindi, kaip pavasarį iškorijęs milžiniškas ledo gabalas. Tai palikusi sienos dalis, kuri kadaise supo visą areną. Imperatoriaus Publijaus Galieno paliepimu, ji buvo pastatyta 265 m. pr. Kristų. Romėnų laikais arena buvo naudojama cirko spektakliams ir gladiatorių kovoms, kur vienu metu kaudavosi iki 120 gladiatorių. Tai antras savo didumu amfiteatras visoj Italijoj, talpinantis per 20.000 žmonių. Tik nuo 1913 metų ši arena buvo panaudota operų pastatymams. Tais metais čia buvo pastatyta Verdi opera "Aida”. Tai buvo nepaprastas įvykis operos meno pasaulyje, ir šį pirmą po atviru dangum pastatytą operą stebėjo daugelis ano meto garsių muzikų, rašytojų ir dailininkų. Žiūrovų tarpe tada buvo tokios garsenybės kaip Puccini, Mascagni, Pizzetti, Zandonai, Maxim Gorki ir Kafka.

     O šiais metais teko ir man kartu su 28.000 žiūrovų išgyventi čia Verdi "Aidos” spektaklį. Nors į Veronos operų festivalį gana sunku patekti, tačiau tuo rūpintis neteko, nes bilietai Studijų savaitės dalyviams buvo jau iš anksto užsakyti.

     Atvykome prie arenos dvi su puse valandos prieš spektaklį. Tad ilgokai teko eilėje stovėti, kol į areną suėjo tūkstantinės minios. Nors saulė jau slėpėsi už arenos sienų, tačiau nuo įkaitusio Veronos granito spinduliavo karštis ir tvankus oras. Daugumas eilėje stovinčių nešėsi kartu butelius su vandeniu, coca cola, alaus ir net stipresnių gėrimų, tačiau, įėjus į areną, sargai visus stiklinius butelius konfiskavo. Buvo galima su savim neštis tik plastikinius ar popierinius indus. Mat buvo bijoma, kad nepasikartotų kietais objektais kova, kaip Belgijos futbolo stadijone. Arenos prieangyje buvo galima už 1000 lyrų (60 centų) išsinuomoti minkštas pagalvėles pasidėti ant granitinių sėdynių, be kurių čia būtų neįmanoma 4 valandas sėdėti. Tuo tarpu amfiteatro apačioje minkštose kėdėse sėdėjo Veronos aristokratija ir tie, kurie negailėjo mokėti už bilietą 100 ir daugiau dolerių.

     Man teko sėdėti ant paskutinės šio pastato pakopos, tačiau buvau labai patenkintas, nes puikiai mačiau ne tik sceną, bet ir visą amfiteatrą, pripildytą spalvingos žmonių masės ir net plačiu spinduliu nakties metu tūkstančiais žiburių spindintį miestą. Ypač neužmirštamas ir su nieku nepalyginamas vaizdas paliko atminty, kai užgeso amfiteatro šviesos ir, orkestrui grojant overtiūrą, visa žmonių masė laikė savo rankose degančias žvakutes, kurių spindinčios šviesos pavertė visą aplinką į fantastinę šviesų jūrą.

     Per amfiteatrą nuskambėjo trimitų garsai. Du aukšti hieroglifais išraižyti obeliskai ir sfinksas iškilo iš tamsos, prožektorių nušviesti. Į sceną išėjo Radames, kuriam Ramfis pranešė, jog abisiniečiai jau netoli Tėbų. Ir vėl trimitų garsai, ir "Celeste Aida” skamba per įkaitusį orą. Scenos vienoj pusėj matyti šventykla ir iš jos kylą dūmai. Girdėti choro balsai, ir spalvingos balerinos, mojuodamos strauso plunksnom, šoka šventą šokį. O Radames, priėmęs pašventintą kardą, maldauja dievą Ptah, kad saugotų Egiptą.

     II-jo akto scena taip pat spalvinga. Skurdžiais rūbais aprengti vergai su fakelais rankose, lyg iš arenos granito išdygę, apsupa visą sceną iki paskutinės pakopos. Scenoje vėl pasirodo mergaitės, šį kartą su palmėm rankose šokdamos išbėga per grandiozinius vartus ir prie aukštos palmės savotiškoj pozicijoj sustingsta. Tuo tarpu auksu išpuoštom uniformom paraduoja kariai. Balti žirgai ir baltom uniformom raiteliai pripildo sceną. Kovos vežime pasirodo Radames, apsisiautęs mėlynu apsiaustu ir dėvintis auksinę kepurę.

     Tad tokios nepaprastai didingos scenos, natūrali aplinka po žvaigždėtu dangum suteikia operos spektakliui daug gyvybės ir dinamikos. Tai, aišku, įmanoma tik šiame pastate, kur scena užima trečdalį visos arenos. Orkestras ir solistai buvo puikiai girdimi kiekviename arenos kampe. Matyt, veikė nepaprastai gera garso sistema. Spektaklis baigėsi jau po vidurnakčio. Scenoje šviesoms užgesus, tik du obeliskai ir sfinksas paliko matomi po žvaigždėtu Veronos dangum. Į juos pažvelgęs, pasijutau lyg sugrįžęs prie Nilo, kur po žvaigždėtu Egipto dangum prie piramidžių ir sfinkso teko stebėti šviesos ir garso spektaklį.

     Maloni nakties vėsuma dabar visus gaivino, ir būtų buvę dar gera pasėdėti šalia sfinkso ant atvėsusio arenos granito. Tačiau mūsų autobusas jau laukė piazza Bra aikštėje, iš kur vykome atgal į Centro Pastorale namus. Sekančią dieną vykome autobusu su vadovu į Veroną. Nors Veroną buvau ir vienas beveik visą išvaikščiojęs, tačiau be vadovo daug ko nesužinojau. Tad, pasiekus miestą, vadovas mums patarė toliau keliauti pėstiems. Labai malonus vyresnio amžiaus italas, neblogai kalbėjo angliškai ir vokiškai ir abiem kalbom labai nuoširdžiai supažindino mus su žymesniais Veronos istoriniais pastatais, su šio miesto praeitim ir dabartim.

Veronos arena, kurioje vyksta operų festivalis.   H. Staso nuotr.

     Negaliu užmiršti vieno įdomaus momento, kai iš kažkokio seno pastato kiemo mums einant, vadovas garsiai užtraukė lietuviškos dainos "Ant kalno mūrai...” melodiją, tada, žinoma, tuojau ir mes visi prisijungėm. Girdėdamas mus traukiant jo mėgstamą dainą, senukas net apsiverkė. Mat ši daina liko jo atminty iš antro pasaulinio karo, kada jam teko kartu su lietuviais būti belaisvių stovykloje. Jis tą dainą taip pamėgo, jog nuolat prašė mus ją kartoti. Gal lietuviška daina sunkiomis nelaisvės dienomis stiprino jo viltį sulaukti laisvės, o gal mūsų dainos italų labiau suprantamos negu kitų tautų. Tad kaip ten bebūtų, buvo įdomu čia tarp antikinių sienų bei Romeo ir Julijos tragiškos meilės šešėlyje sutikti italą, kuriam lietuviška daina nesvetima.

     Tačiau, grįžtant į turtingas meno ir žavinčios viduramžių architektūros Veronos gatves, tenka susidurti ir su šių dienų vilionėm, kurios turistą ne mažiau patraukia, kaip antikiniai paminklai. Tai įvairių rūšių prekyba, kuriai, kaip ir kituose Europos miestuose, skirtos gatvės be automobilių judėjimo.

     Iš visada pilnos turistų piazza Bra, kaip vandens srovė, plaukia masės į Via Mazzini. Čia su puošniais langais rikiuojasi įvairios parduotuvės, restoranai ir kitos užeigos. Gatvė ir siestos metu pilna žmonių. Vieni pasitenkina tik pasižvalgę po parduotuvių langus, kiti tikisi čia sutikti pažįstamus ir t.t. Praeivių dėmesį čia atkreipia ir įvairūs menininkai, kurie asfaltą dekoruoja spalvoto smėlio paveikslais arba sentimentalia muzika sulaiko praeivį. Štai jauna mergaitė, prisiglaudusi prie sienos, gitarai palydint, švelniu balsu kartoja melancho-

Julijos bronzinė statula jos namų kieme.    H. Staso nuotr.

liškos dainos "Yesterday” posmus. Taip čia tarp romantikos ir realybės kasdieną plaukia gyvenimas nuolatine srove.

     Gale šios gatvės žmonių masė išsilieja į kitą aikštę, vadinamą piazza Erbe. Romėnų laikais čia buvęs miesto forumas, o dabar turgus, kur po skėčių pavidalo brezentiniais stogais vyksta gyva prekyba. Čia viskuo prekiaujama: daržovėm, vaisiais, maisto produktais, rūbais, galanterija ir t.t. Šią ilgą siaurą aikštę supa seni baroko ir gotikos pastatai, virš kurių iškyla aukštas Gardelio bokštas. Viename aikštės gale stilingas barokinis pastatas Palazzo Maffei, išpuoštas dievų ir deivių skulptūrom, o priešais jį ant aukšto pjedestalo arogantiškas Venecijos liūtas. Kitam aikštės gale fontanas su Veronos madona, dažnai apsupta balandžių būriais. Aikštė visada pilna turistų, ir šioj viduramžių aplinkoj per prisotintą turgaus kvapų orą sklinda įvairių kalbų mišinys. Iš čia išeina siaura Via Cappelo gatvelė, kuria keliolika žingsnių paėjus, stovi senas XIII šimtm. aristokratų šeimos pastatas. Spėjama, kad tai buvęs Capuletų šeimos namas, kuriame gyvenusi Julija. Pastatas beveik visas, išskyrus balkoną, padengtas žaliais vijokliais. Tai garsusis balkonas, kur kadaise Romeo ir Julija išgyveno savo meilės romansus, o Šekspyras juos įamžino savo tragedijoj. Kelios charakteringos ištraukos iš garsaus veikalo čia įrašytos lentoje anglų ir italų kalbomis. Kieme įspūdinga bronzinė Julijos statula, pastatyta čia tik 1970 metais. Netrūksta ir čia niekad turistų, fotografuojančių statulą ir meile bei skausmu paženklintą balkoną. Reikia pastebėti, kad Šekspyras, niekad nebuvęs Veronoje, šio miesto siauras vingiuotas gatveles ir įspūdingus tarp pastatų įterptus kiemus jis originaliai pavaizduoja savo veikaluose "Romeo ir Julija” ir "Vidurvasario nakties sapne”.

     Išėjus iš Julijos kiemo, stovi kitas gražus renesanso pastatas su plačiu kiemu, vadinamieji "Mercato Vecchio” rūmai. Kieme įdomios metalo skulptūros ir charakteringi laiptai, kurie jungia du architektūrinius stilius: renesansą ir gotiką. Išėjus į gatvę, atsiduri prieš aukštą metalinę tvorą, už kurios stovi ankstyvojo gotiko koplytėlės su apie 10 pėdų nuo žemės iškeltais garsios Scala giminės sarkofagais. Dar šia gatve kiek paėjus, yra kuklus Romeo šeimos namas. Prie namo prikalta paminklinė lenta, pažyminti, jog čia gimęs legendarinis Romeo. Šiame mieste viskas taip koncentruotai ir nedideliam plote išdėstyta, jog reikia tik keletą žingsnių paeiti, ir vėl atsiduri prie ko nors netikėto. Taip labai greit čia atsiduri nuo vieno istorinio paminklo prie kito, nuo vienos aikštės prie kitos.

     Gal labiausiai savo aplinka ir architektūriniais pastatais čia iškyla piazza dei Signori. Ji skiriasi ne tik savo forma nuo kitų aikščių, bet ir savo dvasia. Kažkas šią aikštę pavadinęs net Veronos salionu, nes ji tikrai sukelia elegantišką ir aristokratišką įspūdį. Tik įžengus, prieš akis iškyla puošnūs renesanso ir romaniško stiliaus fasadu komunos rūmai (Palazzo del Comune). Daug grožio rūmams teikia kombinacija statybinių medžiagų, būtent plytų ir granito derinys. Reikia sakyti, kad visą aikštę supa įdomūs architektūriniai pastatai. Štai Palazzo dėl Capitano su nepaprastai gražiu architekto Sanmicheli portalu ir Scaligų rūmai, kuriuose ištremtas iš Florencijos A. Dantė rado prieglaudą. Viduryje aikštės iškyla gražus A. Dantės paminklas. O kiek atokiau nuo jo ir garsi Dantės kavinė, kurią kadaise lankydavo tik Veronos aristokratai bei intelektualai. Tai ir bus vienintelė šio miesto kavinė, išlaikiusi XIX amžiaus charakterį. Atsigaivinęs čia šaltu alum, pasukau į Adige paupį, kuriuo vingiuojasi graži pavėsingais medžiais apsodinta gatvė su tipiškais renesanso pastatais. Čia Corso Cavour gatvėje iškyla sena romėnų statyta arka, kiek toliau kita įdomi struktūra su trim impozantiškais bokštais, kurie sujungti storom sienom. Šioje vietoje ir didžiulis raudono granito arkinis tiltas jungia Adige upės krantus. Scaligai čia turėję savo antrą rezidenciją, o dabar čia įkurtas muziejus. Pasibaigus pavėsingų medžių gatvei, orą kaitino ne tik saulė, bet ir įkaitęs Veronos raudonas granitas. Todėl šioje miesto dalyje nei vietinių gyventojų, nei turistų beveik visai nesimatė. Tad netrukdomai galėjau gėrėtis architektūriniais pastatais ir bažnyčiomis. Sustojau prie Šv. Zenono bazilikos, kurios įdomus portalas su bronzos figūromis praeivį neišvengiamai sustabdo. Portalo skulptūrinės scenos vaizduoja momentus iš Senojo testamento ir šio miesto patrono stebuklingus darbus. Bazilika buvo daug kartų sugriauta ir galutinai atstatyta 1120 metais. Į jos vidų neteko įeiti, nes visos bažnyčios dienos metu čia uždarytos; atidaromos tik pamaldų metu. Turėjau laimės patekti tik į Šv. Anastazijos bažnyčią, kai joje vyko pamaldos. Milžiniškas bažnyčios gotiškas pastatas neimponuojantis, tik jos gotiškas portalas ir šalia pastato esanti to paties stiliaus koplytėlė su aukštai iškeltu marmuriniu sarkofagu atkreipia dėmesį. Bažnyčios vidus geltonu marmuru išklotas, ir tos pačios medžiagos kolonos laiko jos aukštus skliautus. Grindys spalvoto marmuro. Tačiau vyrauja geltona spalva, ir dienos bei elektros šviesa paverčia visą bažnyčios vidų į minkštą vaškinę masę. Įdomi skulptoriaus fantazija įamžinta dviejuose krikšto vandens dubeniuose, kurie čia stovi prie pirmos kolonų eilės, laikomi kuprotų nykštukų. Skliautus puošia stilizuoti augalų motyvai. Bažnyčioje net penkios labai puošnios koplyčios su marmuro reljeftais ir freskos lubomis. Taip pat nemažai ir gana didelio formato tapybos darbų. Ypatingai dėmesį atkreipiantis yra dail. Pisanello paveikslas, kuris vaizduoja šv. Jurgį, vaduojantį princesę iš drakono nasrų. Tačiau paveikslas atrodo gerokai laiko paveiktas, arklio ir princesės spalvos gerokai nublukusios. Didįjį altorių puošia didelis Madonos su vaiku paveikslas. Tad buvo vienintelė proga vakarinių pamaldų metu pasigrožėti bent viena Veronos bažnyčia.

     Veronos katedrą, kaip ir kitas bažnyčias, teko matyti tik iš lauko. Perėjus Ponte Pietra tiltą, prie nedidelės Broilo aikštės iškyla Santa Maria Matricolare katedra. Gražus romaniško-gotiško stiliaus pastatas su nepaprastai gražiu maišytų stilių portalu. Tai 12 šimtm. garsios Nicolo mokyklos kūrinys. Priekyje šio portalo įdomus lyg baldakimo formos priestatas, paremtas dviem suktom kolonom, kurios atsiremia į grifinų nugaras (grifinas — erelio ir liūto mitologinė forma). Dėmesio vertas ir šoninis katedros portalas, kurį puošia nepaprastai gražūs reljefai. Tai bus svarbiausi šio miesto architektūriniai objektai, kuriuos vienos savaitės laikotarpiu teko pažinti Veronoje.

     O kai vėl atsidūriau Portą Nuova geležinkelio stotyje, akyse dar vis stovėjo šio miesto šiltų spalvų šypsnys, kuris šios karštos vasaros dienomis taip ryškiai švitėjo virš arenos, dantuotų sienų ir raudonų Veronos stogų.

Amfiteatrą supusios sienos dalis.H. Staso nuotr.