CHIARA LUBICH

     "Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš mažiausiųjų mano brolių, man padarėte” (Mt 25,40).

     Šie Jėzaus žodžiai yra kaip perlas. Jie išreiškia visą Evangelijos esmę, pabrėždami žmogaus asmens orumą ir tai, ko iš jo reikalaujama. Jėzus, ilgai lauktas ir pranašautas, atėjo atpirkti nuodėmėse paskendusios žmonijos. Už tai jis sumokėjo nepaprastą kainą. Laikų pabaigoje jis vėl ateis kaip Karalius ir Teisėjas teisti visų žmonių pagal kiekvieno darbus. Atlyginimas bus amžinoji laimė ar amžinoji bausmė.

     Jėzus, kalbėdamas savo mokiniams apie paskutinįjį teismą, priminė, kad dieviškasis Teisėjas sakys teisiesiems, jog jis buvo alkanas, o jie jį pavalgydino. O tie, stebėdamiesi klaus, kada jie jį valgydino. Tada jis paaiškins: "Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš mažiausiųjų mano brolių, man padarėte”.

     Pagal tą aprašymą atrodytų, kad tik paskutinio teismo metu galėsime pamatyti, jog kiekvienas asmuo yra Kristaus brolis ar sesuo, todėl kiekvienas meilės patarnavimas artimui, apleistas ar padarytas, bus laikomas pasielgimu su juo pačiu. Užtai Jėzus iš begalinės meilės jau dabar apreiškė mums tą nuostabią ir nepaprastą tiesą, parodydamas visą jos vertę ir svarbumą, nelaukdamas laikų pabaigos, kada nė vienas savo klaidų jau negalės atitaisyti.

     Kas yra tie, kuriuos Jėzus vadina mažiausiais savo broliais? Tas jo išsireiškimas kontekste turi universalią prasmę. Į tą teismą, apie kurį Jėzus kalba, būsime pašaukti visi, be jokios išimties. Todėl ir jo priminimas netaikomas vien krikščionims, pagalbos reikalingiems, bet ir visiems kitiems, kurie kenčia stoką ar turi kitokių sunkenybių. Jo žodžiai kreipia mūsų dėmesį į tuos, kurie alksta ar yra ištroškę, kurie reikalingi drabužių ar pastogės, kurie serga ar yra įkalinti. Mes žinome, kad tokių yra milijonai, kurie kenčia ar ko nors stokoja ir kurie šaukiasi ar laukia tyliai mūsų pagalbos. Tai kaip tik tie, kuriuos Jėzus vadina savo broliais ir seserimis, sutapatindamas juos su savimi.

     Jau Senajame Testamente Dievas skelbė, kad jam ypatingai rūpi vargšai, bet jis niekad jų netapatino su savimi. Tai jau padarė Jėzus — "Dievas su mumis”, kuris sako: "... kiek kartų tai padarėte vienam iš mažiausiųjų mano brolių man padarėte”. Mums yra nauja ir nuostabu, kad Jėzus tokiu ypatingu būdu sutapatino save su tais, kurie ką nors kenčia ar ko stokoja. Kai Dievo Sūnus tapo žmogumi, ". .. jis, būdamas turtingas ... tapo vargdieniu” (2 Kor 9,9).

     Jis atėjo ne tam, kad būtų aptarnautas, bet kad pats tarnautų kitiems. Jis gydė ligonius, guodė kenčiančius, bendravo su visuomenės atstumtaisiais. Jis mylėjo visus be išimties, bet labiausiai tuos, kurie buvo reikalingi pagalbos. Jo meilė nuėjo taip toli, kad, aukodamas save, mirė ant kryžiaus už mus visus, atleidimo reikalingus nusidėjėlius. Jo meilė siekia to pat ir po jo prisikėlimo. Jis yra ypatingu būdu su tais, kurie kenčia ar stokoja. Pasaulio pabaigoje jis teis mus pagal tai, kaip mes elgsimės su vargšais, tais "mažiausiais jo broliais”. Kiekvienas artimo ignoravimas ar pastanga jj mylėti bus palaikyta elgesiu su pačiu Kristumi ir teisingumo matu, lemiančiu mūsų amžinybę.

     Tie Jėzaus žodžiai dar kartą patvirtina, kad nieko nėra svarbesnio už meilę ir kad ji yra Evangelijos esmė. Ji yra taip svarbi ir nuostabi dar ir tuo, kad, konkrečiai mylėdami artimą, kai jam teikiame kokią pagalbą, drauge tame asmenyje mylime ir Jėzų, nors apie tai gal ir nepagalvojame. Taip mylėdami, galėsime įeiti su juo ir į Tėvo Karalystę. O iš tikrųjų tada jo Karalystė jau dabar, dar šioje žemėje esant, apsigyvens mūsų širdyse.

     Atrodo, kad turėtų būti aišku, kaip mes turime pagal tuos Viešpaties žodžius gyventi. Tad pradėkime elgtis su kiekvienu žmogumi tuoj, kaip elgtumės su pačiu Kristumi. Nedarykime jokių skirtumų tarp turtingų ir vargdienių, tarp mokytų ir bemokslių, tarp patrauklių ar atstumiančių, tarp senų ar jaunų.

     Nežiūrint kokiose pareigose bebūtumėm, nepraleiskime nė vienos progos mylėti labiausiai pagalbos reikalingų, ypač alkanų, benamių, ligonių, pasidavusių žalingiems įpročiams, bedarbių, visuomenės atstumtų. Tokių mes sutiksime kiekvieną dieną mūsų miestuose ir visur, kur tik bebūtumėm. Jei kartais ir užsimirštumėm, visad galime pradėti iš naujo. Mums niekada netrūks artimo, kurį turime mylėti.

Iš anglų kalbos išvertė Kostas Paulius