(Sekant šv. Jono Evangelijos įvadu)

VYTAUTAS BAGDANAVICIUS

13. NAUJA MANO PADĖTIS DIEVE

     Visiems, kurie jį priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais”.

     Ligi šiol akcentavęs ateinančio Žodžio savumą pasauliui, dabar autorius peršoka į kitą santykio pusę, būtent iš žmogiškosios į dieviškąją. Jis skelbia didelį žmogiškojo gyvenimo pasikeitimą, didelį perversmą. Žmogus tampa Dievo vaiku. Ligi šiol šiame įvade buvo ryški Dievo Žodžio kryptis į žmones, į žemę; dabar kelias atsisuka priešinga kryptimi, nes žmogus yra pakeliamas iki Dievo vaiko.

     Ką reiškia būti Dievo vaiku? Tai nėra lengva nei suvokti, nei įsivaizduoti. Ką reiškia man ir mano gyvenimui, kad Dievas mane vadina savo vaiku? Visų pirma žiūrėkime į tai, kaip į reikšmingą paskyrimą dėl dviejų priežasčių: ir dėl to, kas skiria, ir dėl to, poaukščio, kuriam esu skiriamas. Skiria Dievas, ar Jėzus Dievo vardu, o apaštalas Jonas tai praneša. Tas paskyrimas yra toks aukštas, už kurį aukštesnio aš negaliu įsivaizduoti.

     Jeigu Dievas mane būtų padaręs visos savo kūrinijos valdovu, aš greičiau suvokčiau tokio paskyrimo aukštį. Aš imčiausi valdyti pasaulį, tvarkyti jo sudėtingiausius reikalus, studijuočiau Dievo valią, jo norą, kurį jis turėjo kurdamas pasaulį, kad jį tvarkydamas neiškrypčiau iš Dievo valios. Tačiau tai būtų tik mano veikimas į pasaulį. Visa savo būtimi aš būčiau nusikreipęs į savo prakilnųjį veikimą, kuris man būtų Dievo pavestas. Tiesą sakant, žmogus turi šį Dievo paskyrimą, ir visa mūsų techniškoji kultūra vienaip ar kitaip jį vykdo.

     Tačiau Dievas mane paaukštino ne savo vietininku žemėje, ne Mykolu arkangelu, bet savo sūnumi. Tai visų pirma reiškia, kad mano santykis pasikeitė ne su pasauliu, bet su pačiu Dievu. Tai reiškia ne tai, kad aš gavau naujų teisių pasaulyje, bei kad aš gavau naujų teisių Dieve. Jos kyla iš to naujo mano titulo — Dievo sūnus.

     Žinoma, šios mano naujos būklės supratimas ir su ja susigyvenimas man yra ne tik labai didelė malonė, bet kartu ir labai didelis uždavinys. Tai yra iššaukimas visoms mano proto, valios, jausmo ir veikimo jėgoms. Man kyla reikalas susiorientuoti, ką reiškia būti Dievo sūnumi. Šis uždavinys yra pilnas pavojų. Kiek daug įvairiais būdais ir įvairiomis formomis žmonės yra bandę save sudievinti, ir tai išėjo jų pražūčiai. Indai bandė save sudievinti pažinimo keliu: tardamiesi, kad pačiu savo suvokimu jie kuria visą pasaulį. Teisingai apie juos sakoma, kad jie yra žmonės, tarsi dar nebuvę išvaryti iš rojaus. Jie neturi savo menkystės sąmonės. Nuo šito pavojaus Kristus mane išvaduoja, labai realiai prieš mano akis pastatydamas kaltės ir bausmės už ją sąmonę, kuri turi mane apsaugoti nuo nuodėmingo savęs sudievinimo. Bet ką tad reiškia būti Dievo sūnumi? Tai nėra lengva nei atsakyti, nei išaiškinti. Šiam atsakymui ir išsiaiškinimui yra skirta visa buvusi ir būsima krikščionijos istorija.

     Aš turiu išmokti jaustis Dievo sūnumi. Jonas yra užrašęs žodžius, kad aš turiu būti toks tobulas, kaip dangiškasis Tėvas yra tobulas, Prieš mano akis atsiveria nepaprasto platumo horizontai. Šis uždavinys yra ne tik didelis, bet ir realus. Man yra pažadėta visokia pagalba jo įvykdymui. Vieno dalyko aš čia neturiu praleisti iš akių: to intymumo, kurio Tėvas nori iš manęs santykiuose su juo. Tai jis pareiškė, mane padarydamas ne pasaulio valdovu, bet savo sūnumi.

14. APAŠTALO JONO KELIAS Į TIKĖJIMO

SĄVOKI

. . tiems, kurie tiki jo vardą”.

     Tikėjimo turinys dažnai yra pripildomas visokių dalykų; kartais visai netinkamų, ir dėl to pasidaro paniekos vertu objektu. Vargiai kuris kitas aukštas dalykas yra taip dažnai iškreipiamas ir tuo būdu paniekinamas, kaip tikėjimas. Jis virsta prietarais, žiaurumais, nesąmonėmis ir kitais panašiais dalykais. Jono planingas priėjimas prie krikščioniško tikėjimo padeda mums suprasti ir ne kartą atstatyti tikrąjį krikščioniško tikėjimo turinį.

     Atkreipkime dėmesį į tai, kaip apaštalas Jonas šiame įvade prieina prie tikėjimo pažinimo, kuriame tikėjimas reikštų vien šviesą arba pažinimą, bet neturėtų šalia to jėgos. Dėl to jis pirmiau kalba apie dieviškąją gyvybę, kuri buvo žmonių šviesa. Šis perspėjimas galioja ypač mums, kurie nuo apšvietos laikų per liberalistinius ir socialistinius sąjūdžius esame linkę vertinti tik mokslus, o daugiau nieko.

     Toliau jis stipriai pabrėžia, kad ta jo kalbama realybė tikrai yra šviesa, ir tik tamsybė jos nesupranta ir nesugeba pasisavinti. Taigi tikėjimas yra šviesa, jis nėra tik paslaptis, nesuprantamybė ir keistenybė. Tai yra perspėjimas visiems vadinamiems fideistams, kurie tikėjimą nori imti be pažinimo bruožo jame. Kadangi tikėjimas yra dieviškoji šviesa, t.y. tiesa, ji turi ryšį su tikėjimu. Šią mintį, būtent, kad tikėjimas turi ryšį su žemiškąja šviesa, Jonas yra išreiškęs pasakymu, kad Dievo Žodis yra savas pasauliui. Jis daug kartų yra pabrėžęs: "Jis, t.y. Dievo Žodis, buvo pasaulyje, pasaulis per jį padarytas ir t.t.”.

     Nepaisant to, kad tikėjimas yra natūralus pasauliui, jis čia yra reikalingas liudijimo. Toks liudytojas yra Jonas krikštytojas. Toks yra apaštalas Jonas. Tikėjimas yra reikalingas ne jo kūrėjo ir ne įkvėpėjo, bet liudytojo. Tikėjimas įkvėpimą turi iš savęs, iš savo dieviškos prigimties. Iš mūsų jis reikalauja tik jo priėmimo ir liudijimo.

     O kai mes bandome tikėjimui duoti ir savo įkvėpimą, ir savitą turinį, tai jis netrunka išvirsti į visokius klaidingus iškrypimus, kurie, praėjus susižavėjimo dešimtmečiams, ne kartą mums atrodo tik paprastos burtininkystės.

     Taigi šitoks yra tikėjimas: 1. jis yra kilęs iš dieviškos gyvybės; 2. jis yra kilęs iš dieviškos šviesos; 3. jis yra žmonių paliudytas ir nuolat liudijamas, bet ne iškreipiamas; 4. jis turi galią mus padaryti Dievo vaikais; 5. jis gali pakeisti mūsų metafizinę situaciją, nepakeisdamas mūsų žmogiškos prigimties, būtent padarydamas mus Dievo vaikais; 6. tuo būdu jis suteikia mūsų gyvenimui naują atramą, kuri glūdi mūsų asmeniniame artume su Dievu.

     Koks aš esu tikėjimo atžvilgiu? Ar aš turiu jam reikiamos pagarbos? Ar aš įvertinu jį kaip realią gyvenimo jėgą? Ar aš stengiuosi, kad tikėjimas būtų išlaikytas savo dieviškame skaistume? Ar aš aiškiai skiriu tikėjimo turinį nuo jo laikinų pritaikymų įvairiais istorijos tarpsniais ir nuo jo iškrypimų žmonijos istorijoje? Gal aš visus tikėjimus laikau lygiai gerais? O gal visus tikėjimus laikau lygiai nevertingais?

A. Grigaičio nuotr.

15. TIKĖJIMAS KAIP GIMIMAS, PERĖJIMAS IŠ KORINIO Į SŪNŲ

"kurie ne iš kraujo ir ne iš kūno norų, ir ne iš vyro norų, bet iš Dievo užgimę”.

     Žmonių šviesa, kylanti iš dieviškojo Žodžio, yra ne vien išmintis, bet ir gyvybė. Tačiau gyvybė suponuoja gimimą. Dėl to yra labai suprantama, kad evangelistas Jonas, skleisdamas žmonėse naują šviesą, prieina prie gimimo-gimdymo. Žmogus dieviškajai gyvybei gimsta iš Dievo. Jis jai gimsta ne iš žmonių, bet iš Dievo.

     Gimimas yra nuostabus dalykas. Ne tik nuostabus, bet ir paslaptingas. Nepaisant šio reiškinio dažnumo žmonių gyvenime, mums nėra lengva susidaryti sąvoką, kas yra gimimas. Gimimas tai nėra tas pat, kas padarymas, suformavimas. Mes padarome įvairius daiktus, bet jie nėra nei mūsų sūnūs, nei dukterys. Kad būtų sūnus ar duktė, reikia, kad jis turėtų tėvų prigimtį. Ne tik prigimtį, bet ir panašumą. Reikia, kad jis turėtų dalį tėvų biologiniuose, psichiniuose ir fiziniuose bruožuose.

     Gimimas yra tarsi sukūrimas iš nieko. Tačiau tą sukūrimą iš nieko padaro ne tėvai. Greičiau galima sakyti, kad tai yra padaroma ar įvyksta tėvuose. Jie nėra savo vaikų kūrėjai. Jų priežastingumas vaikų atžvilgiu yra mažesnis, negu jų priežastingumas tada, kai jie ką kuria. Tėvai negali nustatyti net vaikų lyties. Juo labiau jie negali nustatyti jų psichinių palinkimų ir talentų.

     Dar mažiau aktyvus yra paties gimstančiojo vaidmuo gimime. Galima sakyti, kad jis neturi jokio vaidmens. Gimstantysis nepasirenka nei vietos, nei laiko savo gimimui. Jis nepasirenka nei savo tėvų, nei savo tėvų bruožų, kurie tenka jo prigimčiai.

     Kai dabar su šiais gimimo apibūdinimais pereiname į antgamtinio gimimo arba krikšto svarstymą, galime atkreipti dėmesį į tai, kokie yra jo panašumai ir skirtumai nuo fizinio gimimo. Visų pirma, kokie jie yra gimstančiojo požiūriu? Jis ir čia gyvybę duoda ne pats sau. Ji ateina iš gimdančiojo. Tačiau kaip gimęs žmogus pats, atėjęs į protą, savo dvasios ir valios veiksmu turi pripažinti savo tėvus, tuo labiau šio gimimo ratifikavimo reikia gimimui iš Dievo Žodžio. Sūnus, nepripažįstąs savo tėvų, vis tiek fiziškai bus laikomas jų sūnumi. Sunku pasakyti, koks santykis pasiliktų tarp pakrikštyto kūdikio ir paskui užaugusio, bet nepripažįstančio savo krikšto. Šalia to yra reali galimybė, kad juridiškai ir dvasiškai tėvu ir vaikų santykis susidarytų tarp bet kurio jaunuolio ir fiziškai jam svetimų žmonių. Taip yra su teisiniu įsūnijimu.

     Žvelgiant iš gimdytojo pusės, antgamtinis gimimas turi savo gimdytoju patį Dievą. Taip aiškiais žodžiais sako apaštalas Jonas. Ką tai reiškia? Visų pirma tai reiškia žmogui ne tiek prigimties, kiek santykio pasikeitimą. Žmogus pasilieka kūrinys, o Dievas — Kūrėjas. Tačiau Dievas, gimdydamas žmogų, pakeičia su juo savo santykius: iš kūrinio ir kūrėjo santykių pasidaro tėvo ir sūnaus santykiai.

A. Grigaičio nuotr.


     Ar tai yra mažai, ar daug? Norint suprasti santykių reikšmę gyvenime, reikia studijuoti moderniąją sociologiją, filosofiją, net marksizmą. Pagal marksizmą, visų žmonių galvoseną kuria santykiai. Gaila, kad tie santykiai yra tik ekonominiai ir kovos santykiai darbo klasės su kapitalu. Sartre filosofija išskiria santykių ontologiją iš buvimo ontologijos ribų. Jam yra kas kita būti sau ir būti kitam. Totalistinė sociologija liudija, kaip skaudžiai žmogus pasijunta, kai jo santykiavimas yra iš šalies manipuliuojamas be jokio atsižvelgimo į jį. Mums šia proga tų reiškinių suminėjimas yra reikšmingas dėl to, kad įsisąmonintume, jog santykiavimas neša žmogui laimę ar nelaimę.

     Ką reiškia iš tikrųjų gimti iš Dievo? Norėdami išsiaiškinti šį didingumą, pirmiausia atsistokime tinkamoje aukštumoje kaip Dievo kūriniai. Ką reiškia būti Dievo kūriniu? Tai reiškia labai daug. Tai padeda suprasti ir Sartre. "Jis [Dievas] paties būtinumo yra verčiamas būti manim pačiu, kad galėtų suvokti mane be tarpininko ir nepaprastai akivaizdžiai...” (Being and Nothingness, 232 psl.). Iš tikrųjų tik tada Dievas galėjo mane sukurti, kai jis mane pilnai suvokė. Šatre mano, kad, kūriniui tapus savaimingu aš, jo ryšys su kūrėju yra prarastas. Jis rašo: "Savo kūrybiniame veiksme aš įžvelgiu pačią gelmę to, ką aš sukuriu, nes, ką aš kuriu, yra aš. Bet ką aš sukuriu, tai atsistoja prieš mane, užsidarydamas savyje, savo objektyvumo teigimu”. Dėl to Sartre savo, kaip kūrinio, santykius su Dievu taip aptaria: "Jeigu sukūrimas yra mano kilmė ir jeigu aš esu užsidaręs nuo Dievo, tai toliau niekas daugiau mano egzistavimo Dievui negarantuoja”. Čia Sartre klysta, nes Dievas savo santykio su manimi nėra praradęs po to, kai jis mane sukūrė.

     Taigi būti Dievo kūriniu jau savaime reiškia labai daug. Sartre galvojimo pradžia yra naudinga išlaisvinti kūrinio būklę iš to pažeminimo, į kurį jis yra patekęs.

     Šiais laikais daug kas nenori ieškoti žmogaus kilmės Dieve, bet tenkinasi studijavimu klausimo, iš kurio gyvulio yra išsivystęs žmogaus kūnas. Mūsų darbui darantis vis mechaniškesniam ir nuasmenintam, panašų nuasmenintą pobūdį priskiriame ir kuriančiam Dievui. Tačiau Dievas savo kūrinio neišsižada, suteikdamas jam panašumą į save. Deistų filosofijos pažiūra, kad Dievas, sukūręs pasaulį, jo yra išsižadėjęs, palikdamas jį savo likimui, atsispindi Sartre galvosenoje. Bet kuo tada skiriasi gimimas iš Dievo, jeigu ir buvimas jo kūriniu reiškia tokį didelį artimumą su juo? Tai yra klausimas, kurį mums kelia čia svarstoma šv. Jono Evangelijos eilutė.

     Visų pirma pasvarstykime klausimą, ką reiškia gimti "iš kraujo, iš kūno norų ir iš vyro norų”. Gimimo sąvoka dar nėra sudominusi filosofų. Juos yra sudominusi medžiaga ir kūryba iš jos, bet jų dar nėra sudominusi nei kūno sąvoka, nei gimimo sąvoka. Tiesa, Darvinas buvo susidomėjęs gimimo problema. Jį domino ryšys tarp įvairių gimimų. Jam rūpėjo nustatyti, ar tie gimimai turi kokią nors vieningą kryptį, ar čia vyksta kokia evoliucija. Tačiau jis nesusitelkė prie atskiro gimimo ir nesvarstė, kas tai yra per faktas, kokių pasekmių jis turi gimdančiam ir gimstančiam. Negalima nepastebėti, kad gimdymas žmogiškoje prigimtyje turi tam tikrą beasmeniškumo bruožą, ką pasako ir Jonas, kalbėdamas apie kraujo norą ir vyro norą. Žmogiškasis gimdymas yra daugiau impulso reiškinys. Tačiau gimdymas nėra vien tai. Jame pasireiškia ir žmogaus protas bei valia. Dėl to Jonas kalba apie vyro norą ir valią.

     Ką reiškia gimimas Dieve? Trejybinės teologijos studijos moko, kad gimdymas, vykstąs Dieve, yra pažinimas. Dievo Sūnus yra paties savęs Dievo pažinimas. Ir žmonių kalbose mes sutinkame tą pačią logiką. Pvz., lotynų kalboje ir žmogaus pradėjimas, ir pažinimo turinys išreiškiamas tuo pačiu žodžiu "conceptio”. Ta pati šaknis vartojama ir anglų kalboje ta pačia dvilype prasme — "to conceive”. Sanskrito ir jai giminingoje baktarų kalboje žodis "vaikas”  reiškia ir pažinimą. Tad atrodo, kad yra bendras žmonijos linkimas jungti gimimą su pažinimu. Kai dabar pereiname prie mus gimdančio Dievo, tai turime suprasti, kad Dievas, mus gimdydamas, mumyse atpažįsta tam tikrą savo aspektą. Žinoma, tas aspektas buvo Dievo pažintas ir tada, kai jis mus kūrė, bet, mus kuriant, Dievo veikimas ėjo iš Dievo į tai, kas nėra Dievas, o mus gimdant, Dievas tai priima, kaip kažką savo, atskiru ir pozityviu veiksmu.

     Ką tai praktiškai reiškia žmonių gyvenime? Visų pirma reikia pastebėti, kad tarp Dievo kūrimo ir gimdymo nėra prieštaravimo. Ir kurdamas žmogų, Dievas kuria jį į save panašų. Tačiau jeigu Dievo kūrimas yra jo pasireiškimas šalia savęs, tai Dievo gimdymas yra greičiau priešingas veiksmas. Gimdydamas žmogų, Dievas jį lyg į save priima.

     Antra vertus, mes pilnai nežinome, ką reiškia būti gimusiam iš Dievo, panašiai kaip kūdikis, būdamas motinos įsčiose ar iš jų išeidamas, neturi supratimo, ką reiškia būti gimusiam iš žmogaus. Tiesa, kalbant apie dievišką gimimą, reikia pripažinti, kad apie jį daug daugiau žinome, negu gimstantis kūdikis. Daug ką dar sužinosime danguje.