JONAS KIDYKAS, S.J.

     Švenčionių ligoninėje 1979 m. balandžio 6 d. vėžys nukando a.a. kunigo Karolio Garucko, S.J., gyvenimo siūlą. Neaukšto ūgio, kuklutis, neseniai 70 m. amžiaus sukaktį atšventęs Ceikinių klebonėlis atrodė toks paprastutis, eilinis žmogelis. O vis dėlto jis buvo visa galva iškilesnis už nežemų vyrų eiles! Tai paliudijo į jo laidotuves suplaukusi tūkstantinė minia iš įvairiausių Lietuvos rajonų, du vyskupai, šimtas su viršum kunigų ir šimtai jaunimo! Tai liudija mirties metinių proga jam pastatytas paminklas ir vėl susirinkusios žmonių minios.

     Kuo Karolis Garuckas pasižymėjo? Drąsia kova su bedieviška partija ir valdžia, gindamas tikinčiųjų teises, nesibijodamas nei tremties, nei kalėjimų, nei grasinimų. Pasižymėjo karšta Dievo ir žmonių meile. Jis buvo kaip šašas ateistinės valdžios akyse. Todėl ji visaip jį kamavo, vyskupus prievartavo jį mėtyti iš vienos menkos, miškuose paskendusios parapijėlės į kitą, kiek begalima dar menkesnę. Ir nuostabu — kur tik jis nukeliaudavo, labai greitai pirmiau nugyventa, dvasiškai ir materialiai nuniokota parapijėlė atsigaudavo. Nepaisant griežto valdžios draudimo nepilnamečiams tarnauti mišioms, dalyvauti pamaldose ir procesijose, kun. Karolio bažnyčioje buvo labai daug vaikučių ir jaunimo tiek pamaldose, tiek procesijose. Pas jį atvykdavo jaunimas ir iš kitų vietovių, iš Vilniaus universiteto ir kitų institucijų.

     Lankydamasis Lietuvoje ir išgirdęs didelius velionio liaupsinimus, paprašiau artimiausius jo gyvenimo ir darbo liudytojus aprašyti jo gyvenimą ir pateikti savo prisiminimų. Pasisekė prieš kurį laiką jų gauti. Visa tai rengiama spaudai. Šiame žurnalo numeryje duodame vieną kitą atsiminimą bei jų vertinimo žiupsnelį. Dėl suprantamų priežasčių negalime minėti tikrųjų autorių pavardžių, bet jas turime rankraščiuose.

UŽGESUSIOS ŽVAIGŽDĖS ŠVIESA

     Visam pasauly aidi skaudūs mūsų žingsniai
     visų šalių, visų dienų, visuos keliuos —
     artyn, artyn prie mirties atverto slenksčio —
     ir niekad, niekad atgalios. . .

     B. Brazdžionis Mintimi ateinu prie Tavo kapo, slapčia paglostau jo smėlį ir neverkiu. Tai kas, kad tą slenkstį peržengei pernelyg anksti! Yra kažkas nepavaldus kapui nei kategoriškam "niekados”. Jei užgestų žvaigždė, mes dar šimtmečių šimtmečius regėtume jos šviesą. Ir Tu, lyg ta užgesusi žvaigždė, — Tavęs nėra, o Tavo žodžių šviesa ir dabar šviečia mano takams. Lygiai taip, kaip švietė tuos mūsų pažinties kelis dešimtmečius.

     Prisimenu. Pirmutiniai pokario metai. Koks vienišas, bejėgis pasijunti Vilniaus griuvėsiuose, kai ateini iš nuniokotų namų, nežinai, kur ir kaip susirasti darbą, pastogę, kada vėl savo rankose pajusi mažųjų delnukus... Tiesiog nebeturėdamas kur eiti, paklausai Tavęs, kviečiančio pereiti Viešpaties kančios kelią.

     Kalvarijos — ne pirmutinį kartą eini šitais takais. Ir vis tiek kiekvieną kartą jie prabyla nauja prasme. Ir pačia reikalingiausia tuo momentu.

Kun. Karolis Garuckas, S.J., Ceikinių klebonas.

     Getsemanas. Kartybės taurė. Ji virsta paguodos taure, kai ištari: "Teesie Tavo valia...”

     Teesie Tavo valia...

     Atrodo, išgirdai pačią didžiąją gyvenimo paslaptį, girdėtą daug kartų, tačiau tik dabar suprastą. Galėtum toliau nebeeiti, visam gyvenimui ir jo negandams pakelti pakaktų šito — Teesie. ..

     Bet taip tik atrodo. Gyvenimas toks išsekinantis. Kova už duoną, už darbą, už pastogę. Ateina diena, kai pasijunti toks menkas, bejėgis, niekam nereikalingas. Kai bijai prie Viešpaties stalo eiti, kad neišgirstum: "Kaip čia atėjai?”

     "Nereikia bijoti savo menkumo. Juo arčiau šviesos, juo ryškiau matomos dėmės. Juo labiau artėsi prie Dievo, juo labiau jausi savo menkumą. Tačiau jis turi žadinti pasitikėjimą Dievo gerumu. Nevertieji turi didesnę teisę į Dievo gailestingumą. ..”

     Dievo pasigailėjimas priklauso silpniesiems. ..

     Taip. O vis tiek pati jaunystė! Jėgų brandumas. Tiek daug neišsakytų žodžių,— norėtųsi dirbti, daryti kažką didelio ir gražaus. Siūbuoti Karaliaus varpus, degti Karaliaus ugnis — kad pasaulis išgirstų, kad pamatytų, kur jo išgelbėjimas. Norėjosi daug, o negalėjai nieko. Jauteisi lyg bedarbis, kurio rankos nereikalingos niekam.

     "Dievas nori bedarbių. Ir jis žino valandas, kada darbininkus šaukti. Paskutinės valandos darbininkai gauna ne tik vienodą atlyginimą su tais uoliaisiais, dirbančiais nuo pat ryto, bet jie dar laimi Viešpaties pasigailėjimą. Nes šeimininkas žino: darbo laukti ir jo ilgėtis nėra lengviau už pati darbą. Ir jis atlygina ne už darbo rezultatus, bet už gerą valią”.

     1948 metų gegužės pabaiga. Tavo žodžiai iš Aušros Vartų:

     "Marija tremtyje Egipto žemėje. Be namų, be šventyklos. Neaišku, kaip suras pastogę Kūdikiui. Bet ji pilna pasitikėjimo ir rami. Tremtis padės jai susikaupti, svarstyti savo širdyje visa.. . Kontempliacija..."

     Kas padiktavo šituos žodžius aną lemtiną dieną? Nuojauta? Žinojimas? Vis tiek. Šitų žodžių mums prireikė jau tą pačią naktį, kai užkalti vagonai pajudėjo į nežinią, tolyn nuo šeimos, tėviškės, — nuo visko, kas brangiau už gyvenimą. Šventoji Motina, Tu pirmiau už mus patyrei tremties dalią. Ir mes — Tavo kelio dalyviai...

     O paskui Sibiro taigų platybėse. Kirvis, pjūklas, dalba. Ką galima pasakyti žmogui, kuris neteko visko, net vilties? O Tu ir neieškojai žodžių. Senų laikraščių banderolėje atsiuntei Tobijo giesmę:

     "Aš tam išblaškiau jus
     tarp svetimų tautų,
     kad liudytumėte stebuklingus
     mano darbus..

Dievo liudininkai. . .

     Tai ką reiškia mums alkis, nuovargis, pasiilgimas, — jei esame Dievo liudininkai?. . .

     Mūsų darbas turi būti kaip Dievo liudininkų. Mūsų gyvenimas turi liudyti visa

     Žinantį, visa Galintį. Naujos šeimos gyvenimas, atrodė, negalėtų būti laimingas, jei jo nepalaimintų Tavo ranka. Ir mirusiam, atrodo, būtų nepakeliama sunki ištrėmimo žemė, jei nežinotum, kad Tavo "Requiem” palydės kiekvieną. Tu buvai mums tikras, nors jokiais dokumentais nepaskirtas, tarpininkas tarp žemės ir dangaus. Per tūkstančius kilometrų mus pasiekdavo Tavo žodžiai, ir jie buvo mums Duona.

*

     Nežinau, ar mes buvome geri Dievo darbų liudininkai. Nežinau, ar padarėme viską taip, kaip iš mūsų laukei Tu, mūsų Dieve. Tačiau mes žinome — nevertieji turi didžiausią teisę į Tavo pasigailėjimą. . .

*

     Mintimi einu prie Tavo kapo. Slapčia paglostau jo smėlį. Ir džiaugiuos — gerai, kad Tu pirmas peržengei mirties slenkstį. Mintis, kad esi anapus, padrąsins mano paskutinius žingsnius. Ir tikiu — Tu būsi liudininkas: tai bendro kelio dalyvis. Anksčiau negu šeimininkas paklaus: "Kaip patekai čia, neturėdamas...” Tu pasakysi: "Tai kelio dulkės, Viešpatie, tai nelengvo kelio dulkės...”    O. Grt.

JAUTRIOS MEILĖS KUNIGAS

     Liko įvykis, neištrinamas iš atminties. Tai buvo 1966 m. lapkričio mėnuo. Liūdniausias metų laikas, o čia dar vyras ligoninėje, antra operacija, vaikas vos pusės metų, ūkis nesutvarkytas, žmonių apkalbos — niekur ramybės nei paguodos.

     Kas suramins sunkią valandą? Kaimynus, kur anksčiau gyvenau, išgirsti sakant: "Gerai jai, gerai! Rinkosi vyrą, rinkosi, ir va, už ko ištekėjo — seno invalido. Dabar pažins...”

     Stovėjau rajoninio miestelio autobusų stotyje, vengdama susitikti pažįstamą. Tarp nepažįstamų jaučiausi ramesnė. Tik staiga pamačiau savo parapijos kleboną kun. K. Garucką. Nusisukau, galvodama, kad jis manęs nepastebėjęs. Nenorėjau susitikti, nes man atrodė, kad, nelaimei supant žmogų, visi į tave žiūri, kaip į baisenybę. Bet, deja, jis mane pamatė, prasiskverbė pro žmones ir ėjo tiesiai į mane. Tada man jau buvo nepatogu sprukti į šalį, ir stovėjau vietoje. Jisai priėjo, pasveikino ir pirmas klausimas buvo: "Kaip vyras?” Jo akys žvelgė į mane su tokia užuojauta, kad akis pripildė ašaros, bet jas slėpdama atsakiau:

     — Ačiū, Tėveli, už klausimą. Kol kas po operacijos jaučiasi pusiausvyroje, kartais geriau, kartais blogiau.

     Jis tėvišku užjaučiančiu žvilgsniu į mane žiūrėjo, kad man net nesmagu pasidarė, atrodė, kad permato mano skausmą ir širdies ašaras. Jis užuojautos žodžiais prabilo: "Sakykite, jam reikia pagerinti maistą. Gal neturite? Aš padėsiu. Duosiu pinigų”.

Kristaus Kūno procesija K. Garucko parapijoje, Ceikiniuose.


     Man taip pasidarė širdyje džiugu. Niekas kitas manęs nepaklausė, net nė artimi giminės, "ar turit už ką nusipirkti maisto” (jam buvo prirašytas dietinis maistas). O iš tikrųjų buvo sunku — pati nedirbu, vyras jau antri metai serga, vaikas mažas. Bet aš tik nuoširdžiai padėkojau už rūpinimąsi ir užuojautą. .. Besikalbant atėjo autobusas, ¡sėdome į tą patį, bet daugiau nebesikalbėjome, nes nepasitaikė vietos greta susėsti.

     Važiuojant į rajoninį miestelį, taip buvo sunku, lyg akmuo ant širdies užkrautas. Nors, tiesa, su reikalu važiavau. Užaugini jautuką ir nežinai, kur jį parduoti. Tada tik Gudokienės, rajono vykdomojo komiteto pirmininkės, raštas galiojo. O tokių, kaip aš, buvo daug. Mes laukiame raštinėje, laukiame, ji vis neateina. Pagaliau išėjusi sekretorė pasako:

     — Nelaukite pirmininkės. Jos nėra. Ji išvažiavusi.

     Na, ir ką! Išsiskirstėme, nieko nepešę.

     Bet mintis kankino, kur parduoti jautuką, nes labai reikia pinigų sergančiam vyrui maistą pagerinti, mažam vaikui, o ir šiaip reikalų yra, bet pinigo nėra. Nors reikalas ir nesutvarkytas, bet atgal grįžtant tas akmuo, kurs, rodos, ant krūtinės gulėjo, dabar nusirito į kiaurą žemę. Man rodos, nieko kito ir nereikėjo, tik užuojautos žodžio, ir mano širdis prisipildė džiaugsmo, atrodo viskas gerai, ir vėl aš verta gyvenimo.

     Grįžusi namo, radau kaimynę, kuri man padavė 20 rublių, sakydama: "Čia nuo kunigo Garucko”.

     Nustebau. Juk ką tik buvau jį sutikusi, jis dar tik klausė mane, gal sunku, žadėdamas padėti, o čia jau ir padėta! Kaimynė pasipasakojo, kad vakar ji buvo nuėjus pas Tėvelį. Jis teiravęsis apie mūsų šeimyną. Tada kaimynė jam viską išpasakojusi, kaip yra, ir jis įteikęs šiuos pinigus. Aš nustebusi norėjau juos tuojau grąžinti, bet mano kaimynė subarė — nepriėmimas būtų tikras jo įžeidimas, nes jis davė, žinodamas padėtį. Man tada buvo kartu ir džiugu, kad mane supranta, bet ir nesmagu pinigus priimti.

     Pamenu, kai prieš sutuoktuves mudu su būsimu vyru nuėjome užsirašyti, kaip reikalavo Bažnyčia. Tada Tėvelis atidžiai pažiūrėjo į jį ir į mane, ir matėsi, kaip jo veidas sunerimo. Jis, rodos, tiesiog nujautė, kad mano ateityje bus kažko negera.

Kun. K. Garuckas Švenčionių ligoninėje. Jį aplankę kunigai (iš kairės): V. Velavičius, A. Svarinskas, J. Zdebskis, N.N.


     Mano busimasis buvo už mane daug vyresnis, jau plikas viršugalvis, ne taip jau išvaizdus. Bet tai ne taip svarbu, kad tik būtų protas ir negirtuoklis. Tuokėmės per piršlybas. Jis iš gretimos parapijos, mažai apie jį težinojau. Mano vyras vėliau pasakojo, kad kai nunešė iš savo parapijos leidimą tuoktis, Tėvelis apsikabinęs prašė, maldavo: "Tik negerk, negerk degtinės!” Matyt, jau buvo kieno nors pasakyta Tėveliui, kad jis girtuoklis.

     Praslinko pusantrų metų vedybinio gyvenimo. Dukrytė jau pusės metukų, o vyras po dviejų skrandžio operacijų. Ūkis, darbai, vargai ir ašaros lydi mane dieną ir naktį. Pati save kaltinu, kam man reikėjo eiti už tokio vyro. Nuo ašarų ir pergyvenimų pradėjo skaudėti širdį, kad tiesiog ir dieną, ir naktį jaučiu skausmą. Ir vieną kartą, kai buvo visai bloga, ryžausi eiti pas felčerį Belovą Ceikiniuose.

     Nuvažiavusi užėjau į laukiamąjį ir laukiu. Bet eilė ilga, tuoj pat neprieisiu prie daktaro, o skausmai širdį taip suspaudė, kad, rodos, tuojau bus mirtis. Ką daryti? Kaip mirti? Neatlikta išpažintis; be Švenčiausio!

     Ne, eisiu bažnyčion, gal dar rasiu nebaigtas pamaldas. Bet, deja, bažnyčia buvo tuščia. Pati viena galvoju, kas daryti? Ar eiti prašyti kunigo? Bet ir nedrąsu, nes aš tik viena, gal kartais kunigas nenorės dėl manęs vienos trukdytis. Bet labai bijau mirti, neatlikusi išpažinties, nes buvau labai susipykusi su vyru, ir man būtinai reikia išpažinties. Ir aš tariau sau tylomis: "Viešpatie, aš taip Tau nusidėjau, negi aš galiu mirti, neatlikusi išpažinties, Tavęs neatsiprašiusi?! Ne!”

     Ėjau pas Tėvelį prašyti, kaip bus, taip. Pirma įėjau į virtuvę. Ten radau sėdintį Tėvelį. Sumišau. Tiesiog graudu pasidarė, ir nežinau, ką sakyti. Bet, susigriebusi žodžio, ištariau:

     —    Tėveli, ar mišios jau praėjo?

     —    Taip, jau buvo devintą valandą, — atsakė Tėvelis, — o ko norėjote? Gal norite išpažinties?

     —    Taip, noriu atlikti išpažintį, — atsakiau.

     Jisai, supratęs mano sumišimą, kalbėjo raminančiais žodžiais:

     — Gerai, gerai, aš tuoj einu į bažnyčią.

     Toks smagus, toks patenkintas, rodos, jam tik džiaugsmas, kad kas ateina kviesti į bažnyčią, kad ateina išpažinties, kad artinasi prie Dievo.

     Atlikau išpažintį lyg pačiam Dievui. Viską išliejau, kas manyje buvo negera. Ašaros tai plaukte plaukė, bet paskui liko taip gera, siela švari ir tokia lengva, o širdį užplūdo džiaugsmas.

     Kunigas anuomet bažnyčios nerakindavo, tai aš galėjau melstis, kiek norėdama. Praeidamas pažvelgė į mane, lyg norėdamas ką sakyti, bet, pamatęs mane paskendusią maldoje, netrukdė ir išėjo.

(Iš Genės Bagdonienės atsiminimų)

PASKUTINIS SUSITIKIMAS

     Negailestinga laiko tėkmė skuba nunešti užmarštin pažįstamų ir labai brangių žmonių veidus, išdildyti iš atminties jų vardus. Tačiau prieš kai kuriuos žmones laikas yra bejėgis. Jų šviesus atminimas išlieka aplinkinių žmonių tarpe, stiprina jų dvasią, įkvepia drąsos bei ryžto tęsti pradėtą darbą. Panašaus likimo susilaukė ir Tėvo Karolio vardas. Taip jau buvo Aukščiausiojo lemta, kad aš susitikau su T. Karoliu šios žemės kelionėje. Todėl štai keletas prisiminimų apie dažniausiai Tėveliu vadinamą kunigą Karolį Garucką.

     Pirmoji pažintis. Buvau dar tik 10 metų ir rengiausi priimti pirmąją šv. Komuniją. Tuomet, 1964 metais, mūsų bažnytėlėje apsilankė Tėvelis. Jis padėjo senajam klebonui išklausyti mažųjų penitentų išpažinčių. Mums, vaikams, ir taip nedrąsu prieš pirmąją išpažintį, o čia dar ir seno klebono baisu, toks pikčiurna atrodo. Bet prie mūsų priėjo Tėvelis. Paglostė galvas, pašnekino — ir baimės kaip nebūta. Užtat dabar visi norėjom eiti išpažinties pas Tėvelį. Jis toks geras!

     Vėliau ilgus metus Tėvelį matydavau per kiekvienus atlaidus. Ir kaip nekantriai laukdavau jo pamokslų! Ir problemų aktualumu, ir minties gilumu, ir žodžio įtaikingumu, ir gilia erudicija. Jo pamokslai taip giliai sujaudindavo, kad kalboms ir ginčams užtekdavo peno iki sekančio sekmadienio. Tėvelio žodžiai taip sužavėdavo, uždegdavo, kad kildavo noras viską daryti taip, kaip kalbėta. Kiekvienam jo pamokslas būdavo didelė šventė, didelė dvasinė paguoda ir nauja viltis.

     Tėvelis ragindavo tvirtai laikytis savo pažiūrų, turėti tvirtą poziciją gyvenime, kad nebūtume "negyva žuvimi, plaukiančia pasroviui”. Kartais pabardavo jaunimą, kad jis nebūtų "kempine”, kuri viską susiurbia į save, o būtų sietu, atsijojančių grūdus nuo pelų.

     Daug drąsos ir paguodos teikė jo žodžiai: "Jei Dievas su mumis, tai kas prieš mus?” Visą laiką jis akcentavo didelę Dievo meilę ir visišką pasitikėjimą jo pagalba.

     Besimokant tekdavo retkarčiais aplankyti Tėvelį Ceikiniuose. Tokie vizitai jį labai džiugino. Jis ne kartą yra pasakęs: "Aš, pabendravęs su jaunais žmonėmis, atjaunėju dešimčia metų”. Na, o mane Tėvelis užkrėsdavo giedria nuotaika, optimizmu, kurio jam netrūko visą gyvenimą. Jei tik pradėdavau sakyti, kad dabar esą blogi laikai, sugedę žmonių papročiai ir moralė, Tėvelis nekantraudamas pertraukdavo: "Nors naktis tamsi, bet danguje žiba žvaigždės, kurios nušviečia kelią. Taip ir tarp blogų žmonių yra nemaža gerų, duodančių gerą pavyzdį aplinkai. Jis ragindavo ieškoti gerų, gražių dalykų gyvenime ir jais remtis, kada būna sunkumo valandos.

     Dažnai jis primindavo, kad nėra visiškai blogų žmonių. Net ir žemiausiai puolęs turi kažką gražaus, gero. Tik reikia tai parodyti pačiam žmogui, jį įtikinti, kad dar ne viskas prarasta. Daug ką galima pataisyti, pradedant iš naujo. Tėvelis nemėgo tuščio moralizavimo. Klaidą ar silpnybę nurodydavo taktiškai, jautriai, tačiau su nuodėme kovojo griežtai, be kompromisų.

     Dažnai ir pats patirdavau sunkių valandėlių, dažnai jausdavausi mažas ir silpnas, toks vienišas ir apleistas. Bet atsimindavau Tėvelį, dažnai mane prisimenantį maldose, prašantį Aukščiausiojo palaimos, ir skausmas praeidavo, ir vėl būdavo gera, nes žinojau, kad gyvenimo vėtros praeis pro šalį, aplenks negandos — juk gyvena toks geras Tėvelis, tiek dvasinės šilumos, ir užuojautos patirta iš jo geros širdies.

Vysk. Sladkevičius ir vysk. Steponavičius K. Garucko laidotuvėse.


     Kaip nesinorėjo tikėti ta baisia žinia, kad Tėvelis susirgo nepagydoma liga! Galvojau, gal dar netiesa, gal tik gandai. O kai įsitikinau, tai pradėjau laukti stebuklo. Nes negi gali mirti Tėvelis! Bet jis ėjo silpnyn, tačiau nenusiminė, kantriai kentė skausmus su paguodos pilna šypsena.

     Kovo mėnesį dar aplankiau jį namuose, ligos patale. Jis jautė, kad tai, matyt, paskutinis mūsų susitikimas šioje žemėje. Jis norėjo ką nors įduoti atminimui. Vis kartojo: "Ką čia tau davus?” Paskui padavė nuo stalo grandinėlę su kryželiu, kurį ir dabar nešiojuosi prie širdies, kaip brangiausią relikviją, pašventintą Tėvelio rankų.

     Tačiau Tėvelis mažai tekalbėjo apie savo ligą. Vis pasakojo, ką dar reiktų nuveikti, jei būtų stipresnė sveikata. Lyg juokais, lyg rimtai pasakė:

     — Pasimelsk, paprašyk Dievą, gal pasidarysiu rimtesnis, negu anksčiau buvau.

     Besikalbant, jis priminė, kad jau greitai ateis pavasaris, su liūdesio gaidele prasitarė: "Kaip būtų gerai sulaukus Velykų švenčių ir paskutinį kartą pasiklausyti vyturėlio giesmės”. Bet paskui pridūrė: "Žinai, gera gyventi, bet gera ir mirti”.

     Iš Tėvelio nuotaikos ir kalbos susidariau vaaizdą, kad padėtis ne tokia jau bloga, ne kritiška. Pamaniau, kad jis sulauks pavasario. Bet aplinkiniai žmonės pasakė, kad, gydytojų nuomone, jam likę gyventi tik pora savaičių.

     Tai ir buvo paskutinis mudviejų susitikimas. Greit Tėvelis iškeliavo į amžinybę, palikęs mums ne tik didelį skausmą ir liūdesį, bet ir gražų pavyzdį, kaip reikia sudegti Viešpaties meilėje. Juk jo gyvenimas — tai Kristaus kareivio gyvenimas. Daugelis jaunų sielų dėkos Tau, gerasis Tėveli, kad išmokei mylėti Dievą ir Tėvynę, skirti tiesą nuo melo, visus gyvenimo įvykius vertinti katalikišku požiūriu.

Rimas P.

LAIŠKAS LIETUVOS KUNIGUI

Paminklas ant K. Garucko kapo.

     Malonusis Tėve, Broli, Lietuvos Kunige. ..

     Kaip gera, kad Tu mūsų nepalieki varge, dvejonėse, neviltyje. Kaip gera, kad turime kur pasiguosti savo žodžiu ir vargu. Tu liudiji Kristų.

     Tu liudiji savo Viešpatį ir dabar, ir visada, ir visur. Tavo rankose vyksta stebuklas, kai šv. mišių metu ostija virsta Kristaus kūnu...

     Daugelio kraštų kunigai didvyrio mirtimi paliudijo Kristų, tačiau mano tėvynėje — daugiausia. Jie man patys didžiausi didvyriai ir kankiniai, nes mano broliai.

     Kardinolo Suhardo žodžiais, būti liudininku. . . reiškia gyventi taip, kad tas gyvenimas būtų neišaiškinamas, jei Dievo nebūtų.

     Aš laukiu savo pateptojo brolio, tačiau ne su materialinėmis dovanomis. Gyvenu pasaulyje, visados kovodamas ir dažnai pralaimėdamas. Aš laukiu Tavęs atvykstant su dvasinėmis gėrybėmis, su palaiminimu man ir mano šeimai.

     Aš pasiilgstu dvasinių turtų, kurių Tu, tikiu, daug daugiau turi už mane... Tu, tarsi save skriausdamas, kitus turtini. Turėdamas galią, pats klaupiesi, maldaudamas atleidimo.. . Kartais Dievas, kaip jau yra pasielgęs su žydų tauta, brandina savo misijai tautą ar tautas ištisus amžius.

     Kartais leisdamas daužyti ir niekinti priešams savo altorius ir šventyklas, pačias pakrikštytas tautas ir kunigus švarina. .. ir rengia naujai misijai.

     Kunige, esi mirtingasis žmogus su didžiomis dieviškojo tarpininko galiomis.

Kun. K. Garuckas

     1978 m.

■ JAV katalikų vyskupai kreipėsi laiškais į visus senatorius ir atstovų rūmų narius, stengdamiesi įtikinti, kad neskirtų lėšų gamybai vadinamų MX atominių raketų, nes jų gaminimas tik stiprinsiąs rungtynes atominių ginklų didinimui bei plėtmui, o be to — bus mažinamos lėšos socialiniams pagerinimams. JAV senate iš 100 senatorių katalikų yra 19, o atstovų rūmuose iš 425 kongresmanų katalikų yra 125. Tik klausimas, ar vyskupai įžvelgia Sovietų agresijos pavojų ir ar pakankamai įvertina reikalą Sovietus nuo to atgrasinti. . .