VYTAUTAS K. BUTVILA

          Tėvynės meilės vedami, išėjome
          kovot — ilgiau tylos nebus!
          Sulauksime pavasario žydėjimo,
          išgirsim laisve skambančius varpus.

               Valdas Audronis

     Kažkur. . . Kažkada. . . Lyg toje senelių pasakoje... Seniai, labai seniai tai buvo... Viską išgyveno mano tėvai.

     Meni, kai pasakų klausydami vaikai sėdi vakaro tamsoje susigūžę, ir jų kūneliai pagaugais eina. Liko tik viena akimi žybčiojanti balana, kitai užsimerkus, bet kas iš vaikų išdrįs ją pakeisti... pagaus raganiai ir išveš į šaltą kraštą. ..

     O gal tai buvo ne pasaka, bet baisus, ilgas, ištisus metus užtrukęs sapnas, užgulęs visą Lietuvą, miestus, miestelius, kaimus, miškus, laukus, vienišas sodybas.

     Susipyko dangus ir žemė. Dangaus mėlynėje saulė verkė, žemėje velniai kūrė pragaro ugnį... Geruosius aitvarus nugalėjo pikti raganiai ir žudė nekaltus vaikus, moteris, senelius, vyrus.

     Birželio tryliktosios ankstyvą rytą pasitiko sunkvežimių ūžesiai, sukeltų dulkių debesys, rusiški keiksmai, kareivių būriai su ilgais šautuvais ir durtuvais. Verksmo, klyksmo šauksmai bangavo per Lietuvos kaimus, bažnytkaimius, miestus, laukus. . .

     Už ką? Kodėl?. . virpėjo šiltas birželio rytmečio oras ir dūsavo žemė, slėpėsi po lapais rasos lašeliai...

     Tebūnie Tavo valia, kaip danguje, taip ir žemėje, — nuleidę galvas kalbėjo sodybų ir kryžkelių rūpintojėliai. Tebūnie Tavo valia, — šauksmo balsai sklido geležinkelių stotyse, gyvuliniuose vagonuose, kur sugrūsti vaikai,

Algirdo Grigaičio nuotr.

seneliai, nėščios moterys, ligoniai, be maisto, be vandens lašelio. Gelbėkite — rūko garvežių kaminai. . . Gelbėkite, — ritosi girgždėdami vagonų ratai...

     Išnaikinsime lietuvių tautą, — vykdė stalininį įsakymą rusų kareiviai. Šalin liaudies priešai, — pritarė jų draugai sniečkai, paleckiai, gedvilos, preikšai, lietuvišką jausmą praradę tėvynainiai. Garbinkime Stalino saulę,— rašė Cvirkos, korsakai, šimkai, eiliavo tilvyčiai, venclovos, salomėjos dėl gardesnio duonos kąsnio, žibančio aukso trupinėlio.

     Linksminosi judošiški tautos pajacai, rengdami Lietuvos kapinyną, slėpėsi kelių akmenėliai, kad jie neįmintų savo kruvinų pėdų...

*

     Viešpatie, kur dingo pasaulio sąžinė, kur dingo pasaulio valdovai, taip garsiai skleidžiantys laisvės šūkius?

     Nurašykime pražūtin Lietuvą, Latviją, Estiją, — atsakė mums šypsodamies churchiliai, roseveltai, hitleriai. Tegul būna didi ir galinga Sovietinė Rusija, rytų tautų grobuonė! Jie nedrebančiom rankom pasirašė dovanos aktą — tegul tas daugiagalvis slibinas būna sotus ir ramus.

     Ir taip Rusijos slibino galvos didėjo, augo, laiminant pasaulio galiūnams. Lietuvos, Latvijos, Estijos, Ukrainos, Gudijos tautos nesusilaukė tikėtos ir lauktos pagalbos. O kad jie pasirodytų esą geraširdžiai valdovai, mėtė iš savo puošnių rūmų laisvės trupinėlius, žūstančioms nuo laisvės bado tautoms. Tegul jie būna nors dvasiškai sotūs, — pasididžiavo kai kurių kraštų valdovai, leisdami labai kruopščiai išcenzūruotas radijo programas. Juk trokštančiam užtenka ir vandens lašelio.

     Liūdime mes su tavimi, Birželi tragiškasis. Liūdesiu dalinamės tarpusavyje, guodžiamės ir savo liūdesį išsakome maldomis. Liūdesyje liko ir mūsų didžiosios priesaikos ženklai. Anot Lietuvos poeto Valdo Audronio, "Tėvynės meilės vedami, išėjome įsupti laisvei skambančius varpus”.

     Ir klauskime dabar Birželį, ar mes tikrai įsupome laisvei skambančius varpus. Ar mes neprisidedame patys, dar labiau tave, Birželi, nustumdami į liūdesį, lyg užmiršę priesaikos žodžius, tarp savęs mažais varpeliais garsindamies, tuščiomis kalbomis sau garbės vainikus pindami? Mes pilni įvairių įvairiausių parapijinių užsimojimų, bet "neįsupame laisvei skambančio didžiojo varpo”

     Daug birželių jau praėjo su pavasarį sužaliavusiais lapais, rudenį — nukrintančiais. Stalinistai minės keturiasdešimtmetį, kai naikina pavergtas tautas. Ar rašys pasaulio spauda apie Pabaltijo tragediją, kaip rašė apie kitų tautų tragedijas? Ne! Kas tas Pabaltijys? Kas tos mažos tautelės be aukso maišo užnugaryje?! Jie nespausdins nei mūsų straipsnių. Gal jie spausdintų mūsų šauksmą tik auksu nupirktuose puslapiuose. Minėdami Birželį, gal mes turėtume nusipirkti puslapius didžiojoje pasaulio spaudoje, kad ir be kieno nors malonės galėtume prabilti į pasaulio sąžinę, kad jie išgirstų skambantį laisvės varpą.

*

     Nesiginkluok, Amerika, — šūktelėjo Amerikos vyskupai! Nesiginkluok, Amerika, — liūdnai skambėjo bažnyčių varpai. Bet juk žino tie mokslo vyrai vyskupai, kad Rusija stipresnė už Ameriką. Taip pat jie žino, kad Amerika nėra okupavusi ilgesniam laikui nė vieno krašto. Jie žino, kad Rusijos slibinas ryja tautas ir griauna bažnyčias. Ar parašys tie vyskupai apie Birželio tragediją, ar parašys apie tikinčiųjų kančias? Mes laukiame.

     Birželio vėjui pučiant tėviškės link, mes atsakome Lietuvos poetui Valdui Audroniui, kad ir mes "apgaule niekad, niekad netikėjome, kad bodėjomės ir vergo likimu. ..” Kad įsuptas laisvei skambantis varpas praneštų, "jog neatsisakėme senolių paveldėjimo, nei savo žemės, nei tėvų namų.”

■ Bonoje ištremta žmogaus teisių gynėja Tatjana Goritcheva, kalbėdama katalikų ir evangelikų ekumeniniame susitikime, pareiškė, kad Rusijos jaunimas, nors anksčiau nepažinęs krikščionybės, ima savo gyvenimo kelrodžiu pasirinkti Kristų, atsiverdami krikščionybei.