Paruošė GEDIMINAS VAKARIS

LIETUVOJE IŠSPAUSDINTA KNYGA “TARYBŲ LIETUVOS CHORVEDŽIAI”

     Chorinis judėjimas, kaip didžiausias muzikinės kultūros reiškinys, traukia tyrinėtojų dėmesį. Šio muzikinio judėjimo laikotarpiai, veiksniai ir turinio didingumas yra išnagrinėti menotyros, pedagogikos ir istorijos mokslų kandidatų darbuose. Šių tyrinėjimų išdavos naudojamos muzikos mokyklose. Pagal jas rengiamos mokymo priemonės ir metodinė medžiaga. Su mokymo mintimi supažindinama ir plačioji visuomenė. Išspausdinta knygų besidomintiems chorine kultūra. Nuo 1963 m. spausdinamos "Lietuvių chorinės literatūros chrestomatijos” keturiuose tomuose.

     Romualdas Apanavičius "Literatūroje ir mene” rašo, kad chorinei kultūrai skirtu darbų išleista dar nepakankamai. Stokoja žinių apie žymiausiųjų Lietuvos chorvedžių veiklą ir jų darbus. Šią spragą užpildo Lietuvos mokslinio metodinio kultūros centro užsakymu "Vagos” išspausdinta B. Zubricko knyga "Tarybų Lietuvos chorvedžiai”. Tai enciklopedinio pobūdžio žinynas, kuriame glaustai abėcėlės tvarka pateiktos žinios apie labiausiai Lietuvos muzikinei kultūrai nusipelnusius 303 chorvedžius. Duotos pagrindinės jų gyvenimo ir veiklos datos. Nurodomi chorvedžių sukurti ir vadovaujami vienetai, jų pasisekimai ir vadovu nuopelnai. Visi straipsniai iliustruoti portretinėmis nuotraukomis.

     Žinynas labai naudingas muzikos specialistams, muzikinės kultūros tyrinėtojams ir plačiajai visuomenei. Knygos gale pateikti priedai: literatūros, baigusių konservatoriją, turinčių garbės vardus chorvedžių bei chorų sąrašai. Lietuva vadinama aukštos chorinės kultūros respublika. Šią kultūrą ugdo keturi tūkstančiai su viršum tinkamų chorvedžių. Lietuvoje veikia daugiau kaip du tūkstančiai chorų, kuriuose dalyvauja per šimtą tūkstančių dainos mylėtojų. Visas šis sąjūdis vainikuojamas didžiuliais renginiais. Pavyzdžiui, į 1980 metų jubiliejinę dainų ir šokių šventę susirinko daugiau kaip trisdešimt šeši tūkstančiai dalyvių. Choristai sudarė daugumą — jų buvo apie dvidešimt tūkstančių.

NAUJA ENCIKLOPEDIJA

     Vyriausioji enciklopedijų redakcija parengė spaudai pirmąjį naujos enciklopedijos tomą, kuris bus išspausdintas dar šiais metais. Naujasis leidinys vadinsis "Tarybų Lietuvos enciklopedija”. Naujoji enciklopedija skirsis nuo baigiamosios spausdinamos visuotinės 12 tomų "Lietuviškosios tarybinės enciklopedijos” tuo, kad visi jos straipsniai, kaip ir 1966-71 metais išspausdintosios "Mažosios lietuviškos tarybinės enciklopedijos”, bus skirti Lietuvai.

     Enciklopediją turėtų sudaryti trys tomai, kuriuose bus pateikta apie 25 tūkstančiai straipsnių, šeši tūkstančiai iliustracijų. Joje bus išspausdinta apie septyni tūkstančiai žymiausių visuomenės, kultūros veikėjų, mokslininkų, menininkų, liaudies ūkio specialistų biografijų. Bus plačiai nušviestas Lietuvos ūkinis gyvenimas. Išsamios žinios apie Lietuvos gamtą, miestus, miestelius ir kaimus. ("Tiesa”)

KLAIPĖDOS JŪRŲ MUZIEJAUS AKVARIUMO GYVENTOJAI

     Baltijos jūros baseino žuvims šalčiai nebaisūs, nes nedidelius akvariumus su tropinių jūrų žuvimis galima pašildyti. Sunkiau yra peržiemoti tiems, kurie gyvena lauke ir atviruose baseinuose

     Muziejaus lankytojų netrūko ir žiemą. Pirmieji lankytojus pasitikdavo dydžiu ir oranžinėmis apikaklėmis išsiskiriantys karališkieji mažesni ir vikresni papua, senbuviai kuoduotieji pingvinai. Pingvinai — neskraidantys paukščiai. Vienas jų, Klaipėdai ruošiantis pavasariui, buvo padovanotas Latvijos žvejų. Jis buvo atgabentas iš pietų jūrų ir vadinamas Magelano pingvinu. Naujakurys dviem mėnesiams buvo uždarytas į karantiną.

     Hidrometeorologijos ir gamtinės aplinkos kontrolės valdyba pranešė, jog dvidešimt penkerius metus Lietuvos pajūryje nebuvo tokių speigų kaip šiemet. Šalčiausia diena buvo vasario n-toji, kada gyvsidabrio stulpelis nukrito 25 laipsnius žemiau nulio. Kai temperatūra nukrisdavo žemiau 15 laipsnių, pingvinus suleisdavo į pašildytą patalpą. Šie paukščiai savo gimtinėje, Antarktikos pakrantėse, pripratę prie speigų, bet per keliolika metų Lietuvoje aklimatizavosi. Visą žiemą juos reikėjo globoti ir žiūrėti, kad pingvinai paplaukioję neprišaltų prie betoninių grindų.

     Praeitoji žiema taip pat nugąsdino ir dviejuose baseinuose apsigyvenusius jūrinius žinduolius: Pietų Afrikos kotiką Rikį ir Šiaurės jūros liūtą — Bocmaną. Šie jūrų gyventojai, gyvenę laisvėje, atėjus viduržiemio šalčiams, migruodavo į šiltesnius vandenis. Muziejuje šių sąlygų neturėjo. Dviejų baseinų, kuriuose telpa po 400 tonų vandens, sušildyti buvo neįmanoma. Buvo palaikoma tik vandens cirkuliacija. Tai yra pirmas atsitikimas, kad šie jūrų žinduoliai laimingai peržiemojo Baltijos jūroje. Jūrų liūtas — Bocmanas sveria per 500 kg ir yra didžiausias muziejaus gyventojas.

     Laimingiausi muziejaus gyventojai buvo pilkieji ruoniai, Baltijos jūros gyventojai. Muziejuje jie apgyvendinti 1980 metais dar visai mažyčiai. Gyvenimo sąlygos ir aplinkos temperatūra šiems didžiausiems Baltijos jūros gyvūnams buvo įprastos.

     Šiemet dar numatoma į muziejų parsigabenti keturis Grenlandijos ruonius. Nuo Beringo jūros atkeliaus jūrų vėpliai. Iš Sibiro keturi Baikalo žieduotieji ruoniai. Visiems naujiems Jūrų muziejaus gyventojams jau paruošti "butai”. Seniai buvo svajojama įsteigti jūros žinduolių cirką. Korikams ir kitiems būsimiesiems "artistams” statomas vaidinimų baseinėlis, kuriame jūrų žvėrys rodys lankytojams savo sugebėjimus.

Įėjimas į Vilniaus universiteto rūmus. A. Kezio nuotr.

("Tiesa”)

LIETUVIŠKOS KNYGOS MENO KONKURSAS

     Šių metų pradžioje įvyko įprastinis lietuviškos knygos meno konkursas. Šiame konkurse atrenkamos gražiausios praėjusių metų knygos. Jame dalyvauja "Minties”, "Mokslo”, "Vagos”, "Šviesos” leidyklos ir Vyriausioji enciklopedijų redakcija. Visa pateikta medžiaga skirstoma pagal literatūros grupes: visuomeninė-politinė, mokslinė - techninė, grožinė, vaikų, pedagoginė, albumai ir menotyrinė, o taip pat pernai išleisti atvirukai ir plakatai. Konkurso teisėjus sudaro leidyklų dailininkai, žinomi Lietuvos grafikai, Dailės instituto dėstytojai ir poligrafininkai.

     Šių metų teisėjams vadovavo grafikas, profesorius Antanas Kučas. Konkurso laureatais tapo "Pirmasis Lietuvos statutas” ("Mintis”, dail. A. Gurskis, K. Požėlos spaustuvė). M. Matušaitės monografija "Portretas 16-18 a. Lietuvoje” ("Mokslas”, dail. B. Leonavičius, K. Požėlos spaustuvė). Janinos Degutytės knyga "Baltas gulbių sostas” ("Vaga”, dail. J. Žviliuvienė, K. Požėlos spaustuvė).

     Mokslinės literatūros grupėje už maketo ir techninės konstrukcijos atlikimą leidinio paskirčiai gera spauda pažymėta R. Kazlausko "Lietuvos drugiai” ("Mokslas”). Ją meniškai apipavidalino dailininkai L. ir E. Karpavičiai. Išspausdino K, Požėlos spaustuvė.

     Šiemetinis konkursas parodė ryškesnius meninius polinkius, kurių jau kurį laiką buvo pasigendama. Teisėjai turėjo iš ko atrinkti gražiausius spaudinius. Gausiau buvo pateikta dailės leidinių ir foto albumų. Gan gerai atrodė plakatai, bet atvirukai dar galėtų tobulėti.

("Literatūra ir menas”)

PARYŽIAUS TAUTINĖJE BIBLIOTEKOJE SAUGOMI IR GERIAUSI LIETUVOS FOTO MENININKŲ DARBAI

     Praėjusių metų pabaigoje Paryžiuje iš Tautinės bibliotekos atsargų buvo surengta tarptautinė foto paroda. Joje rodyta daugiau kaip 300 darbų. Lietuvių fotografijai atstovavo K. Rakausko serija "Žydėjimas” ir A. Macijausko nuotrauka "Ratas”.

     Foto parodos albume išspausdintas straipsnis apie Lietuvos fotografiją. Autorius pažymi lietuvių fotografų darbu žvalumą. Skaitytojus supažindina su Šiaulių fotografijos muziejumi. Lietuvių fotografijos atstovo darbų serija "Žydėjimas” pražydo Paryžiuje. ("Tiesa”)

LIETUVOS MIŠKŲ SANITARAI

     Didžiausias Lietuvos krašto plėšrūnas— vilkas. Apie jo piktus kėslus sekamos pasakos, būtos ir nebūtos istorijos. Labai dažnai tekdavo nugirsti, kad vilkų gauja susivėlinusius iš turgaus ūkininkus rogėse užpuldavo, kad avių kaimenę išpjovė, tai po ūkininko tvarto pamatais pasikasė ir paršelį nudžiovė. Už šias išdaigas vilkeliams tekdavo sumokėti savo kailiu. Surastose irštvose žmonės nugalabindavo jauniklius, o pilkiams iškasdavo duobes — vilkduobes.

     Lietuvoje vilkų būta nedaug: 1934 m. — 112; 1935 — apie pusantro šimto. Daugiausia jų priviso po karo. 1948 m. apskaitos duomenimis, plėšriųjų jau buvo 1725. Pradėta intensyviau medžioti, ir skaičius nukrito iki 980 — tai buvo 1950 m. Dar po dešimtmečio Lietuvos giriose gyveno 104 vilkai, o 1965 metais — tik 34 pilkiai. Šiandien dar vilkų priskaičiuojama iki pustrečio šimto, nors kasmet sumedžiojama po 100-180 plėšrūnų.

     Negražu būtų vien blogu žodžiu minėti šį gudrų žvėrį. Jis stebina ištverme, mokėjimu išsisukti iš paspęstų pinklių. Vilkai — tarsi kokie miškų sanitarai. Jie dažniausiai užpuola nesveikus ir sužeistus žvėris. Žinoma, nevengia patykoti ir jauno šerniuko ar stirnaitės, o vaikų "mokslams” prasidėjus, papjauna net naminių gyvulių. Gamtininkų nuomone, Lietuvos miškuose vilkų neturėtų būti daugiau kaip šimtas.

     Kol pilkių daugiau, jie naikinami ištisus metus: dažniausiai medžiojami žiemą su vėliavėlėmis ir varovais, laukiami prie masalo. Tačiau nėra jau taip paprasta pergudrauti šį žvėrį. 1983 metais vienas vilkas buvo medžiojamas apie 40 dienų.

     Panevėžio rajono Žaliosios miške pirmasis vilkas apsigyveno prieš keletą metų, Greitai susirado sau porą ir pernai Klimbalos durpyne išaugino keturis jauniklius. Vieną vilkiuką rudenį nušovė medžiotojas J. Turulis. Penkių vilkų gauja plačiai šeimininkavo Panevėžio ir Pasvalio rajonuose: pjovė briedžius, stirnas, šernus. Ypatingai įsisiautėjo praeitą atšiaurią žiemą, kai laukiniai žvėreliai būrėsi prie šėryklų, sunkiai gelbėjosi klimsdami į gilų sniegą.

("Tiesa)

DZŪKIJOS EŽERAI KELIAUJA

     Gražūs Dzūkijos panemuniai, bet įnoringi. Čia greitai slėniais ir rėvomis nualma pavasario vanduo. Švysteli saulė, papučia vėjelis — ir kalneliai jau dulka, Dzūkijoje daug ežerų ežerėlių, kurie savo gaiviu vandeniu girdo smėlėtus pakraščius. Dzūkai pasakoja, kad ežerai vaikšto iš vienos vietos į kitą. Kai ežeras keliauja, reikia tik atspėti jo vardą ir pašaukti — jis toje vietoje ir pasilieka.

     Pasakojama, kad labai seniai ganė piemenė jaučius Raitininkų sodžiaus laukuose. Tuo metu padange atšniokštė ežeras. Jaučiai išsigando ir šoko bėgti. Mergaitė ėmė raminti: "Ša, ša. Kerši!” Ir išsiliejo ežeras laukuose — mat jo vardas buvo Keršis, o mergaitė netyčia jį atspėjo. Keršis ilgai neužsibuvo, iškeliavo kitur. Dabar toje vietoje niūkso Keršučio raistas. Jame labai seniai buvo daugybė balų vėžlių, geležinėmis varlėmis vadintų. Jų žmonės nemėgo, o kad buvo daugybė, tai šėrė jomis kiaules.

     Ne vienas Keršis, bet ir daugiau ežerų gražias dzūkų kalvas paliko. Jaujakiemio kaimo pietuose būta didelio ir gražaus Kuzamko ežero. Makniūnų dvaro savininkas įsakė iškasti griovį, kuriuo ežero vanduo paplūdo į Apsingės upelį žemiau Apsingės ežero, o iš ten — į Nemuną. Ežeras ėmė dusti, visai nusilpo. Šiandien vos gyvas. Dzūkai samprotauja — gal reikėtų pašaukti ežerus vardu, kol jie dar neišėjo?

     Makniūnų kaimas savo sodybas išdėliojęs ant aukštų kalvų, tarp miškų ir ežerų. Panašus į smalsų žmogų, kuriam rūpi pasidairyti po miškus, girdėti ramų ežerėlių alsavimą ir pabuvoti šalia šviesių vasaros debesų. Nuo Juodžio kalno toli matyti. Arti tyvuliuoja Juodžio ežeras, kasdien vis kitokiomis spalvomis šviečiantis. Pasistiepęs ir tolyn žvelgdamas, matai Varėnos šilus, Lazdijų pušynus. Giedrą dieną gali pamatyti Seirijus ir Miroslavą. Tik Merkinė ir Nemunaitis užsimetę žalias miškų marškas.

     Ežerai tarp savęs draugauja ir padeda vienas kitam išsilaikyti, kad neišsektų. Galinto ežerą gaiviu vandeniu girdo pakrančių šaltiniai. Jis savo vandens perteklių upeliuku siunčia į Makniunkos ežerėlį. Galėtų, suradęs vietą, tiesiai nuteškenti jį į Nemuną kur nors ties Vangelonių kaimu. Jo vanduo keliauja prieš Nemuno tekėjimą, tarsi tolsta nuo jo, kol pasiekia Makniunką. Iš Makniunkos upelis sruvena į Apsingės ežerą. Iš ten vėl per ežerėlius vanduo Apsingės upeliu tarp kalvų ir šilų ties Netiesų kaimu nučiurlena į Nemuną. Apsingės upelis — ežerėlių kūdikis. Užtvenkus upelį iš Makniunkos į Apsingę, ežerėlyje pakilo vanduo — pažliugo pieva, ėmė augti pelkių žolė, krantan atkeliavo juodalksniai.

("Mūsų gamta”)

PASTABOS

     "Tarybinėje motery” Eugenija Lenkšaitė, jauna mokslinė bendradarbė, žemės ūkio mokslų kandidatė, rašo: "Inteligentas kaime turi daugiau įtakos aplinkiniams. Čia gyvendama, naudojuosi kultūros renginiais, bet turiu ir papriekaištauti, jog koncertas sostinėje ir tas pats koncertas Vėžaičiuose (kaimas Klaipėdos rajone) labai skiriasi. Jau nekalbu apie atkampesnes kaimo vietoves. Programa suprastinama, atliekama kartais atmestinai. Ir tai labai skaudu”.

     "Tiesoje” Algimantas Mikėnas, keliavęs po Ameriką (Los Angeles, Čikaga, Torontas), rašo: "Keliaudamas po Ameriką, gali pamatyti ir daugybę kičo apraiškų. Prie Market parko namukų laiptų galima išvysti net cementinių gulbių. Žemos rūšies kičą siūlo ir kai kurios krautuvėlės. Antra vertus, gerai nuteikia meno galerijos, kur kūriniai eksponuojami techniškai ir estetiškai”.

LIETUVĄ APLANKIUS

     Šiais metais Vlado Rasčiausko vadovaujama kelionių agentūra (American Travel Service Bureau) švenčia 25 metų veiklos sukaktį. Šia proga buvo leista agentūrai tiesiogiai (ne per "Tėviškės” draugiją) suorganizuoti dešimties dienų ekskursiją į Lietuvą. Susidarė labai didelė grupė — 86 asmenys. Tarp jų buvo keturi kunigai ir dvi seselės vienuolės. Išvykome gegužės 13 d., grįžome gegužės 28 d. Dešimt dienų pabuvome Vilniuje su ekskursijomis į Kauną ir Trakus. Pakeliui buvo po vieną dieną praleista Maskvoje, vykstant į Lietuvą ir grįžtant.

     Vykstant į ten, Maskvos muitinėje visus smarkiai kratė, bet beveik viską leido pervežti. Nežinia, ko jie ten taip uoliai ieškojo. Paklausta gidė taip atsakė: "Jie tik nori jus paerzinti”. Taip ir atrodė, kad jie "amerikonus” norėjo tik paerzinti ir paterorizuoti. Sakoma, kad kratymas muitinėje priklauso nuo Rusijos santykių su Amerika: jeigu tie santykiai geresni — mažiau krato, jei blogesni — daugiau. Grįžtant kunigus ir porą kitų vyrukų taip pat smarkiai kratė, vėl beveik nieko neatimdami, bet kitus, ypač moteris, labai lengvai praleido, neatidarydami net lagaminų.

     Susitikimas su lietuviais buvo tikrai malonus ir neužmirštamas. Visi buvome su gėlėmis sutikti, puikiai vaišinami ir su ašaromis išleisti. Vilnius visus sužavėjo. Tai tikrai gražus miestas. Ne be reikalo jo nenori jokiu būdu išsižadėti lenkai. Pasakojama kad jie, iš kitur atvykę į Vilnių, su širdgėla ištaria: "Mūsų širdis kraujuoja, matant, kad šį mūsų miestą valdo svetimieji”. Lietuviai nemėgsta rusų, bet labai nemėgsta ir lenkų.

     Labai daug būtų galima apie šią gražią išvyką ir apie Lietuvos gyvenimą kalbėti, bet ne viską atvirai pasakyti būtų patogu. Jau seniau teko girdėti ir spaudoje skaityti, kad kai kurie iš Lietuvos grįžusiems prikaišiodavo: "Žiūrėk, kaip jie visi tyli, jų burnos užrištos”. Bet dėl ko jie tyli, dėl ko nekalba? Atrodo, kad pagrindinės priežastys yra dvi: 1. apie kai kuriuos dalykus nepatartina viešai kalbėti, kad nepakenktum ten gyvenantiems mūsų broliams ir sesėms; 2. kai kurie laukia, kad viską peiktum, kas ten yra; jeigu ką nors pagirsi, jei ką pozityvaus pasakysi, tuoj būsi apšauktas kolaborantu, raudonu, parsidavėliu su išplautomis smegenimis. O pozityviai kalbėti būtų apie daug ką. Lietuviai, nežiūrint sunkių sąlygų, daug dirba savo tėvynės naudai. Trumpai galima tiek pasakyti: atrodo, kad viskas ten būtų gera ir gražu, jei netrūktų tik vieno "mažo dalykėlio”. Bet kiekvienas tuoj supranta, kad tas "mažas dalykėlis” iš tikrųjų yra labai didelis. Jis rašytinas didžiosiomis raidėmis — LAISVĖ!

     Ten gyvenantieji lietuviai dažnai ekskursantus paklausia: "Ką jūs manote apie Lietuvos ateitį?” Ką gi jiems gali atsakyti? Stengiesi tik paguosti, kad reikia tikėjimo ir vilties. Reikia nuolat prisiminti tuos gražius mūsų partizanų maldos žodžius:

Dievas neapleidžia smilgos palaužtos
nei benamio paukščio, ištikto audros,
neapleis nė mūsų tėviškės mielos —
čia Marijos žemė, ir vaikai mes jos.

■    Romoje Saulius Kubilius baigminėms filosofijos studijoms parašė diplominį darbą apie A. Maceinos religijos filosofiją.

■    Vatikano Viešųjų reikalų tarybos pasekretoriui prel. Audriui Juozui Bačkiui Prancūzijos vyriausybė suteikė Garbės Legiono ordiną.

■    Italijos sostinėje Romoje gyvenanti dr. B. Vi-leišytė parašė istoriko ir labdaros žymūno prel. Juozo Končiaus biografiją. Knyga numatyta išleisti ir anglų kalba.