("Laiškų lietuviams” konkurse premijuotas rašinys)

Gražina Kriaučiūnienė

     Kadaise, kai šeima susiruošdavo išvykai į parką ar paežerę, maistas būdavo sudėtas į molinius arba stiklinius indus, apklotas medvilnine servetėle, sukrautas į pintinę kartu su peiliais, šakutėmis ir kitais reikmenimis. Pintinė būdavo užklojama languota staltiese, kuria vėliau dengdavo stalą ar pasitiesdavo ant pievos. Pavalgius visi indai ir staltiesė vėl atsidurdavo pintinėje kelionei namo.

     Dabar galima užkandžiauti lauke be jokio triūso. Į popierinius maišus sudedamos popierinės servetėlės, plastikinės šakutės, metalinės gėrimo dėželės, dešrelės ir bandutės. Pavalgius visi indai išmetami, namo grįžtama tuščiom rankom — nieko nereikia skalbti ar plauti. Panašūs patogumai randami ir maisto gaminime: bulviniai milteliai, užšaldyti "TV” pietūs, konservai, greitai pagaminama kava ar kakavas. Pietų paruošimui bereikia tik miklios rankutės konservams atidaryti. Dar ir to negana. Kas nenori palaukti 20-30 min., kol maistas sušils, turi "micro-wave” krosneles, kurios produktus sušildo per kelias minutes. Žodžiu, nereikia valandų valandas virtuvėj prakaituoti. Seniai dingo dienos, kai šeimininkė kas rytą minkydavo duoną, maišydavo pyragus. Dabar galima visko nusipirkti. Nebereikia mokytis pagrindinės kulinarijos, šeima ir taip nebadaus.

     Panašūs "laiko sutaupymai” randami ir kituose gyvenimo aspektuose. Kam naudoti medžiagines staltieses, kai yra plastikinės ar popierinės? Kam skaityti ilgą knygą, kai tą patį dalyką, gerokai "suvirškintą”, galima matyti televizijos ekrane? Kam dirbti, kai galima valdžios pašalpą gauti?

     Įsipilietinus įvairiems palengvinimams darbo bei ekonomijos srity, panašios greito pasitenkinimo pažiūros persiliejo ir į moralę. Ieškant to greito pasitenkinimo, pradėjo irti ir šeimos pamatai. Atsiradus tobulesnėm gimdymo kontrolėm, atsipalaidavo ir lytinio santykiavimo varžtai. Kam vestis, jei galima susidėjus gyventi? Kam gimdyti vaikus, kai galima nuo jų apsisaugoti arba lengvai abortą padaryti? Kam nusibodusiame vedybiniaime gyvenime kankintis, jei galima skirtis ir kitą vesti?

     Prieš 20 ar daugiau metų daugumoj valstijų ištuoką buvo galima gauti tik įrodžius partnerio,-ės paleistuvystę. Pereitame dešimtmety daugelis tų valstijų pakeitė ištuokų reikalavimus. Dabar ištuoką galima gauti be jokios priežasties — reikia tik panorėti skirtis. 1981 m. Amerikoje buvo 1.213.000 ištuokų. Po tų rekordinių metų ištuokų skaičius kiek sumažėjo. 1982 m. buvo "tik” 1.170.000 ištuokų. Tai bene pirmas ištuokų sumažėjimas per praėjusius 40 metų.

     Nors šiuose milijoniniuose skaičiuose atsispindi dabartinio gyvenimo "numetamoji” (disposable) kultūra, kai įvairių skyryboms priežasčių pridygo lyg grybų po lietaus, tačiau noriu atskirti esmines skyrybų priežastis nuo priimtinų ir ne taip gerų. Esminės priežastys yra tos, dėl kurių praėjusiais šimtmečiais poros būtų išsiskyrusios, jeigu tam būtų buvusios sąlygos. Priimtinos priežastys atspindi šių dienų gyvenimo sąlygas, kurios ne vienam pakeitė vertybių skalę ir pažiūras į esminį gyvenimą. Ne taip geros priežastys yra tokios, kurios pagrįstos nesubrendimu, įsipareigojimo bei noro stoka vedybinį gyvenimą kurti ir puoselėti.

     Kadangi per eilę metų žmogaus būdas nepasikeitė, todėl nepasikeitė ir esminės skyrybų priežastys. Šiai kategorijai priklauso: paleistuvystė, girtuokliavimas, brutalumas ir emocinės ligos. Ilgus metus paleistuvavimas ir girtuokliavimas buvo laikomi vyriškumo pažymiu. Taip gyveną vyrai nebuvo smerkiami, o moterys jais neturėjo teisės skųstis. Dabar moterims nebereikia tokio elgesio toleruoti. Jei vyras nenori susitvarkyti, moteris gauna skyrybas.

     Brutalumas žmonijoje nėra jokia naujiena. Tai įrodo įvairūs karai, kerštai, kriminaliniai nusikaltimai. Nėra naujiena, kad tėvai vaikus baudžia fizinėmis bausmėmis, o vyrai muša savo žmonas. Rusijoje nuo seno juokiamasi, kad "kas žmoną myli, tai kasdien muša”. Toji piktybė ilgus metus buvo priimama, kaip gyvenimo tikrovė. Tik prieš maždaug 20 metų spaudoje pasirodė straipsniai su nuotraukomis, kaip brutaliai tėvai kartais elgiasi su savo vaikais. Pabudo sąžinės, sujudo visuomenė. Gydytojai bei įvairios valdžios įstaigos, pastebėję įtartiną vaiko sužalojimą, stengiasi susekti, ar vaikui tikrai atsitikusi nelaimė, ar buvo žiaurių tėvų sužeistas. Įrodžius brutalumą, vaikas atskiriamas nuo tėvų, o jiems teikiama psichiatrinė pagalba. Brutalumo kategorijai priklauso ir vaikų apleidimas bei seksualinis išnaudojimas. Pastarasis tik neseniai išplaukė į paviršių. Šį brutalumą sunkiau įrodyti, ir patiems tėvams sunkiau prisipažinti, kad tai atlieka šeimos narys. Tačiau tokiose sąlygose vyrai ir žmonos dabar ieško skyrybų.

     Kaip jau minėjau, brutalumas tarp vedusiųjų nėra naujiena. Naujiena tai, kad dabar atsirado galimybė tokiu gyvenimu atsikratyti. Beveik iki pereito dešimtmečio vidurio reta moteris drįso ieškoti pagalbos, nes jos mažai buvo. Teismai ir policija nenorėdavo kištis į "šeimos kivirčus”, o giminės patardavo nekreipti į tai dėmesio arba pasakydavo: "Užsitarnavai, tai ir gavai, nustok verkšlenus”. Baugu būdavo tokiai moteriškei ir policijos pagalbos šauktis, nes areštuotas vyras po poros valandų grįždavo namo ir dar daugiau primušdavo. Iki kokios desperacijos toks gyvenimas priveda, parodė Francine Hughes, kuri savo vyrą sudegino. Teismo metu išaiškėjo jos vyro tiesiog žvėriškas elgesys, ir ji buvo išteisinta.

     Po šio įvykio Lansinge buvo įsteigti "užuovėjos namai”. Brutalizuojama moteris čia gali su vaikais atvykti keliom dienom. Per tą laiką jai teikiama įvairi pagalba, duodama laiko apsigalvoti, ką toliau daryti. Ne viena nutaria grįžti pas savo vyrą, jei tas sutiks ieškoti profesinės pagalbos, bet daugelis apsisprendžia už skyrybas. Panašūs namai steigiami ir kituose Amerikos miestuose, tad moterims jau nebereikia kentėti tokio ar panašaus pažeminimo.

Pamišėlių būta visais laikais ir visose tautose, tačiau tik praėjusio šimtmečio pabaigoje buvo atkreiptas dėmesys į juos, kaip ligonius, pradėtos steigti ligoninės su atitinkamu gydymu. Šio šimtmečio vidury išrasti nauji vaistai psichiniams ligoniams gydyti. Tačiau progresas ir ekonomija darė savo. Atradus naujus patikrinimo ir gydymo metodus, ligonines pradėjo uždarinėti. Tai nereiškia, kad dramatiškai sumažėjo ligonių skaičius, bet dabar tokie ligoniai vaistų ir terapijos pagalba pajėgia būti savarankiškais ir naudingais visuomenės nariais. Tačiau ne visi ligoniai gauna reikiamą pagalbą, nes kai kurių ligą sunku nustatyti. Kai kurių ligų simptomai retai pasireiškia ar apsiriboja tik viena aplinkybe. Rašytojas Joseph Haves knygoje "No Escape” aprašo vieną vyrą, kuris buvo visuomenės gerbiamas, tačiau namie rodė kitą veidą: Įgėręs daužydavo baldus, mušdavo žmoną, terorizuodavo sūnų. Nors čia eiga vyksta romano puslapiuose, tačiau kraštutinis elgesys, pvz., pavydas ne vieną šeimą išardė. Toks nekontroliuojamas elgesys gali būti ir emocinės ligos simptomas. Tokią ligą ryškiai atvaizdavo filmas "Sybil” (pagrįstas tikru atsitikimu), kuriame pamišėlė taip savo dukrą kankino, kad jos asmenybė suskilo į 27 dalis. Tik taip mergaitė pajėgė savo pačios protą apsaugoti nuo pamišimo. Po ilgų terapijos metų mergaitės suskilusi asmenybė išnyko. Ji vėl tapo normali. Tuo tarpu tėvas, užklaustas psichiatrės, paaiškino, kad jo žmona buvo labai gera motina. Dabar per skyrybas galima vaiką pašalinti iš tokios žalojančios aplinkos.

     Pasikeitus gyvenimo aplinkybėms, atsirado priimtinų skyryboms priežasčių. Šiame šimtmetyje labai pasikeitė pažiūros į krikščioniškąją moralę, įsipareigojimus. Pasikeitė šeimos struktūra, gyvenimas. Amerikoje pusė dirbančių moterų yra ištekėjusios. Šeimos narių skaičius sumažėjo. Pasikeitė vaikų auginimo aplinka. Retai kelios kartos gyvena po tuo pačiu stogu, retai net tame pačiame mieste. Naujos mokslinės žinios, švietimas, atvėrė naujus horizontus. Nors ir šiandien pasitaiko tėvų, galvojančių, kad mokslas dukrai nereikalingas, bet tai jau pasenusios pažiūros. Po I pasaulinio karo daugiau moterų pradėjo lankyti ne tik gimnazijas, bet ir universitetus. Per II pasaulinį karą daug moterų pradėjo dirbti fabrikuose, pirmą kartą gyvenime gaudamos užmokestį už savo darbą. Tokios laisvės paragavusios, nebenorėjo grįžti prie seno gyvenimo, riboti savo horizontą tik namų ruoša ir vaikų auginimu. Šiose aplinkybėse susikristalizavo nauji konfliktai. Kartais šeimoj vyras pasijusdavo lyg antroj vietoj atsidūręs, kai žmona už jį daugiau uždirbdavo. Pirmą kartą daugelyje šeimų žmonų išsilavinimas ne tik prilygo prie vyrų, bet net juos pralenkė. Negalintieji prie šių lygybių priprasti, ieško skyrybų.

     Po II pasaulinio karo daug europiečių buvo priversti palikti savo tėvynes ir apsigyventi svetimuose kraštuose. Tokioje aplinkoje buvo labai sunku išlaikyti senąjį gyvenimą tokį kaip tėvynėje. Ilgainiui buvo kuriamos mišrios šeimos religijos, tautybės ir net rasės atžvilgiu. Tokiai šeimai darniai sugyventi reikia daug supratimo bei pasiaukojimo iš abiejų partnerių. Ne visi tai pajėgia, todėl išsituokia.

     Neretais atvejais skyrybos įvyksta pasikeitus esamom gyvenimo sąlygom. Vyras arba žmona gauna geresnį darbą, turi kraustytis į kitą vietą. Ne visada antrasis nori pakeisti gyvenvietę, nenori palikti draugų bei giminių. Dar sunkiau, jei naujoj vietoj nepritampa. Dažnai tokį asmenį užpuola depresija. Negalint pasigydyti, reikia skirtis. Pasitaiko atvejų, kai vienas nuo kito nutolsta, pasiekę bendrą, užsibrėžtą tikslą. Nepajėgdami ar nenorėdami suartėti, ieško skyrybų.

     Kartais net esminių medicinos žinių stoka įvaro kylį tarp poros. Pvz., prieš porą mėnesių Ann Landers skyriuje buvo laiškas apie vieną moterį, kuri labai nervingai išgyveno nėštumą, nes vyras prižadėjo brangius kailinius, jeigu pagimdys berniuką. Jei gims mergaitė, nieko negausianti. Nenuostabu, kad dar šiais laikais yra vyrų, nežinančių, jog ne nuo moters priklauso kūdikio lytis. Tačiau kai vyras pasirenka tik tokį vaiką, kurio lytis jam patinka, o į kitokį net nežiūri, neretai motina susipakuoja lagaminus ir išsikrausto.

     Seksualinei revoliucijai nusiaubus kraštą, pasipylė eilės straipsnių apie lytinius santykius. Kovotojai už lygias teises pasmerkė tuos, kurie smerkia homoseksualus. Tuo tarpu homoseksualai pradėjo išeiti viešumon ir skirtis su žmonom, už kurių sijonų saugiai slėpėsi. Buvo atkreiptas dėmesys ir į moterų lytinių santykių skonį. Antropologė Sheila Kitzinger savo knygoje "Woman’s Experience of Sex” pastebi, kad šių laikų moteris vadovaujasi vyrų nustatytomis gairėmis. Iki šiol jai nebuvo tinkamų informacijų lytinių santykių srityje. Kartais vyrai skundžiasi, kad žmonos yra šaltos, neprieinamos, todėl planuoja ieškoti pasitenkinimo kitur. Tad tie, kuriems lytiniai santykiai yra labai svarbus gyvenimo aspektas, o su partneriu,-e negali surasti "aukso vidurio”, išsituokia.

Liaudies meno muziejuje.  A. Kezio nuotr.

     Susikūrus laikinumo sampratai bendruomenėje, išaugo ir laikinumo moralė. Panašiai kaip panaudotos popierinės lėkštės išmetamos, taip pat ir vedybos lengvai sviedžiamos į "šiukšlių dėžę”. Mat gyvenimo sąlygose pripratus prie greitų rezultatų, sunku pakeisti galvoseną ir svarbiuose dalykuose: įsipareigoti dirbti, statyti vedybinį gyvenimą, kad jis būtų pastovus ir neišardomas. Akimirka to pasiekti neįmanoma. Medaus mėnesio saldumui ištirpus, ne vienas pasijunta, kad per anksti vedė, kad nebuvo pasiruošęs vedybų realybei. Kasdienybė dažnai būna didelis sukrėtimas. Vyras kasryt vyksta į darbą, o grįžęs ne visada randa tokius skanius pietus, kaip motulė paruošdavo. Moteris, grįžusi iš darbo, turi skubėti maistą paruošti, apsitvarkyti, juk tai jos pareiga! Jeigu vyras yra tikras šovinistas ir nenori prisidėti prie tokių "moteriškų” darbų atlikimo, prieinama prie barnių ir ištuokų. Gali atrodyti, kad ši didelė problema čia labai paviršutiniškai perteikta, tačiau dažnai smulkmenos uždengia esminę priežastį: vienos ar abiejų pusių nesubrendimą, kuris pasireiškia neužjautimu, nesupratimu, nenusileidimu, nenoru padėti. Tai vis ne taip geros priežastys skyryboms.

     Išsiplėtus lytinei revoliucijai, patobulėjus pastojimo kontrolės priemonėms, ne tik pasikeitė moralinis gyvenimas, bet atsirado ir "nauja” pažiūra. Vietoj vedybinio gyvenimo, ieškoma vakaro malonumų, arba vadinamosios "prasmingos draugystės”. Dingo spaudimas tuoktis, auginti šeimą. Retas tituluojamas senberniu ar senmerge. Dabar tokie viengungiai vadinami profesiniais asmenimis. Minėtos grupės nariai sutinka mi įvairiuose luomuose. Jie gauna gerą uždarbį ir pasitiki savimi. Tačiau moterys susigundo kiek greičiau ištekėti, nes jų "biologinis laikrodis” nesustodamas tiksi. Vyrai nejaučia tokio reikalo, vedybų vengia, nes bijo įsipareigojimo. Pastebėję, kad draugystės ryšiai gali privesti prie altoriaus, nutraukia santykius su tokia moterimi. Tokie jausmais nesubrendę vyrai, jei ir įkliūva į pinkles, greit ieško skyrybų, nes bet koks rimtas emocinis įsipareigojimas juos labai varžo.

     Retos vedybos nesibaigia ištuoka, jeigu jaunieji tuokiasi tik dėl to, kad tėvai tokioms vedyboms priešinasi. Jaunimas, norėdamas pademonstruoti savo teises, užsispiria ir tuokiasi. Kiek pagyvenę pamato, kad tėvai neklydo, o tada jau laikas skirtis.

Tvora Ukmergės gatvėje. Vilnius. A. Kezio nuotr.

     Šeima taip pat išyra, jeigu nėra komunikacijos. Vengimas pasidalinti bendrais rūpesčiais bei interesais ilgainiui atitolina vieną nuo kito. Nenoras išsiaiškinti, tai lyg purvinų rankų pudravimas: visam laikui neįmanoma nuslėpti. Jei toks gyvenimas ir nesibaigia skyrybomis, tai nebėra gyvas vedybinis gyvenimas.

     Dažnai skyrybomis baigiamos vedybos, į kurias įžengta blogais sumetimais. Kas tuokiasi dėl pinigo ar geresnio darbo, vargiai ar liks savo antrajai pusei ištikimas. Taip pat kas tuokiasi, tikėdamasis partnerį perauklėti, t.y. misijonieriška dvasia vadovaudamasis, taip pat nusivils, nes tokios vedybos neturi stiprių bendro gyvenimo pamatų. Jeigu ir pasiseks "darbą” atlikti, nebus reikalo su tuo asmeniu gyventi, o jei nepasiseks — skirsis iš nusivylimo.

     Šiomis dienomis net vaikai būna skyrybų priežastimi. Mat mažiau vaikų auginant, lengviau skirtis, jei gyvenimo sąlygos sunkios. Taip pat vaiką užauginus, jam iš namų išėjus, pasikeičia gyvenimo sąlygos ir tarpusavio santykiai. Dažnai žmona išeina dirbti. Ne kiekvienas pajėgia prisitaikyti prie naujų sąlygų ir apsisprendžia skirtis.

     Asmeninių konfliktų sąraše gobšumas užima ne paskutinę vietą. Šis charakterio iškrypimas buvo gerai aprašytas Colleen McCullough knygoje "The Thorn Birds”.

     Gavęs žmoną su kraičiu, Lukas nusprendė, kad reikia daugiau pinigų ūkio užpirkimui. Nesiklausęs surado žmonai darbą ir sustatė sąlygas, kad visa alga bus siunčiama į banką. Po metų, kai ji laukėsi, prireikė rūbų, tačiau neturėjo nė cento. Tuo tarpu Lukas savam pasižmonėjimui pinigų turėjo. Žmonai sukombinavus gauti paskolą ūkio pirkimui, vyras griežtai atsisakė, aiškindamas, kad, abiem dirbant, už penkerių metų turės užtenkamai pinigų ir nereikės skoloj gyventi. Tai, atrodo, girtinas dalykas, bet po penkerių metų jam dar vis buvo per mažai pinigų. Žmona jį paliko ir grįžo pas motiną gyventi.

     Šeimos gyvenime pasitaiko, kad visi nariai kuriam laikui susispaudžia bendram tikslui, tačiau, matant, kad tas tikslas darosi kitoks, negu buvo numatyta, sunku toliau iš visų jėgų stengtis. Kyla ginčai, vyksta skyrybos.

     Susumuojant, noriu pastebėti, kad šiomis dienomis yra daug pagalbos vedusiems. Taip pat išnyko spaudimas "būtinai tuoktis”. Pastebėtas palinkimas neskubėti, tuoktis daug vėliau. Tai pozityviai atsiliepia į skyrybų statistiką ir astronominiai ištuokų skaičiai pradeda tirpti. Baisių venerinių ligų įbauginti, viengungiai (ir vedusieji) pradeda rimčiau žiūrėti į skaistybę. Rimčiau žiūrima ir į skyrybas, geriau stengiantis pasiruošti vedyboms. Iškilusi ištuokų banga pradeda pamažu atslūgti.

■    Vengrijoje po 1964 m. pasirašytos sutarties Katalikų Bažnyčia gali kiek laisviau veikti. Vatikanas gali skirti vyskupus į jų neturinčias vyskupijas. Anksčiau komunistinė vyriausybė tokius paskyrimus sulaikydavo. Vyriausybė patvirtina naujus vienuolius. Leidžiama tikybą mokyti namuose. Gali veikti katalikų labdaros įstaigos. Eilei klierikų netrukdoma studijuoti teologiją.

■    Čekoslovakijoje suimti šeši katalikai, kurie organizavo šv. Metodijaus mirties jubiliejaus minėjimą.