BIRUTĖ KOŽICIENĖ

     Sučirškė skambutis. Kieme eilėse sudėtos mokinių knygos, priešpiečiai graibstomi, ir vaikai stumdydamiesi stoja į eiles. Budinti mokytoja bando išskirti dvi į plaukus susikibusias penktokes. Mokytojos pagalbininkė ramina pirmo skyriaus mergytę su šlapiomis kelnytėmis.

     Mokyklos durys atsidarė. Mokytojos prie durų pasitinka vaikus ir vedasi į savo klases. Budinti mokytoja griebia puodelį kavos ir skuba ilgu koridoriumi į savo klasę, aplenkdama bažnyčion einančius mokinius. Čia katalikiška mokykla, todėl kasdien du skyriai pakaitomis eina į pamaldas. Visa mokykla eina tik išimtinėmis progomis. Kodėl? Kas žino. Tokia jaunojo vikaro tvarka.

     Koridoriuje nutyla. Girdėti tik iš klasių mokytojų balsai ir vieno kito mokinio balselis. Prasideda pamoka. Pamoka? Dar ne. Reikia gi suskaičiuoti, kiek vaikų trūksta, kiek ima karštus priešpiečius, kiek pinigėlio surinkta afrikiečio ar misijų indėno įsūnijimui. Už penkis dolerius gali gauti vieną vaiką, už dešimt — du, o už penkiolika — net keturis! Gamtos mokslų klasė pirmauja: sienos puošiasi net penkių įsūnytų vaikų nuotraukomis ir pažymėjimais! Trijų berniukų ir dviejų mergaičių pliki pilviukai žvelgia į mus.. .

     Pasimeldžiam. Vos spėjus baigti maldą, kelios rankos pakyla: "Ponia mokytoja, užmiršote surinkti pasiūlymus erelių prieglobsčio vardui”. Kad jį kur! Užmiršau. Gamtos mokslo klasėje gavome laiškų, prašančių atsiųsti Amerikos Erelio prieglobsčio vardo pasiūlymus ir auką. (Kas be aukos?!). Septintasis skyrius aktyvus: renka pinigus ir popierėlius su vardo pasiūlymais.

     Kažkas beldžiasi į duris. Pirmasis skyrius ateina pasižiūrėti tik praėjusią naktį gimusių pelyčių. Aklos, plikos, bet rėplioja, ir vaikai apstoja stiklinius pelyčių "namus”. Čia gamtos mokslų klasė. Turėjome ir žalčių, ir kobrą, bet žalčiams išlipus iš "stiklinių namų” (o gal kam ir išėmus) ir nurėpliojus į bažnyčią bei viduryje mišių atsidūrus prie altoriaus, mokyklos vedėja vos neapalpo ir prašė žalčių daugiau nelaikyti. Turėjome atsikratyti ir kobros, nes už spintų kažkodėl pradėjo jaustis nemalonus kvapas. Atitraukus spintas, rasta negyvų pelių. Su žuvimis taip pat visko būna, ypač vakarais, kai į klasę susirenka religijos mokytis viešųjų mokyklų vaikai. Jie pašeria žuvytes duona ar kitais skanumynais. Kai geraširdžiai vaikučiai jas taip prišeria, tai iš ryto randame pusę jų išvirtusiais pilvais. Persiryja begėdės. Dabar likom tik su keliomis tropikinėmis žuvytėmis, kurios, perėję per visokias dietas, jau ir prie žiemos šalčių priprato.

     Pradėsime pamoką. Pradėsime? Dar trupučiuką lauktelkim. Dar antras skyrius atėjo pažiūrėti naujagimių. Nedaug laiko beliko ligi pamokos galo. Kalbame apie paparčius ir jų veisimosi būdą: vienais metais veisiasi sporomis, kitais — sėklomis. Sėklomis veisimosi būdas vadinasi seksualinis, o sporomis — aseksualinis. Išaiškinus, kaip sėklos apsivaisina ir kas yra "generacijos pasikeitimas”, mokytoja klausia: "Ar visi supratote? Jonuk, kas yra 'generacijos pasikeitimas’ (alternation of generations)?” Net nemirktelėjęs, Jonukas atsako: "Vienais metais — sex, kitais metais —no sex”. Ačiū Dievui — skambutis...

     Dabar ateina aštuntokai. Paaugliai. Kalbame apie žmogaus kūną. Iš spintos atsiranda ant sienos didelis paveikslas apie gemalo vystymąsi. Turim slėpti paveikslą spintoje, nes kartą moterų grupė mano klasėje turėjo savo pobūvį, ir tas paveikslas nepaprastai papiktino kai kurias mamytes. Reikėjo net apsukti paveikslą, kad nematytų moteriškų organų schemos!

     Su kita klase buvo kalbama apie evoliuciją. Žiūrėjom filmo. Mokytoja nustebo, kai kitą dieną atėjo dvi mamytės su Biblija ir pradėjo aiškinti, kad Šv. Rašte aiškiai parašyta, jog žmogus neišsivystė iš žuvies ar kito gyvūno, bet iš molio gabalo, į kurį Dievas papūtė savo kvapą. (Iš kur jos ištraukė tą pasakojimą, kad žmogus išsivystė iš žuvies?!.). Laimei, pro šalį ėjo vikaras. Mokytoja pagriebė vikarą už rankos: "Labai prašau pašnekėti su šiomis mamomis apie žmogaus atsiradimą”. Vėliau mokytojų kambaryje vikaras pažadėjo "atsilyginti” vargšei mokytojai.. .

     Nė nepajunti — jau pietų pertrauka. Laimingos mokytojos, kurios turi savo pagalbininkes — joms ir pietų pertrauka ilgesnė. Tos, kurios neturi, pačios sėdi klasėje, kol vaikai pavalgo, ir tik tada gali eiti į mokytojų kambarį.

     Mokytojų kambaryje juokas ir klegesys: nors trumpai pasipasakojame ryto nuotykius. Visos pasijuokiam.

     Maža mokyklėlė, bet pilna. Laukiančiųjų patekti į šią mokyklą — didelė eilė. Malonu, kai iš gimnazijų buvusieji mūsų mokiniai sugrįžta aplankyti, pasipasakoja apie save ar parašo kalėdinį atviruką su padėka: "Ačiū už viską. .

     Skambutis. Lekia dienos, metai... Kiti veidai, kiti vardai, tik skambutis tas pats: automatiškai skambės kas 45 minutės, ar mokykla bus pilna, ar tuščia...