CHIARA LUBICH

     "O mylėti jį (Dievą) visa širdimi, visu protu ir visomis jėgomis bei mylėti artimą, kaip save patį, svarbiau už visas deginamąsias atnašas ir kitokias aukas” (Mk 12,33).

     Vienas Rašto aiškintojų paklausė Jėzų: "Koks yra visų pirmasis ¡sakymas?” Jėzus jam atsakė: "Mylėk savo Viešpatį Dievą visa širdimi... visu protu ir visomis jėgomis. Antrasis: mylėk savo artimą, kaip save patį”. Tuomet Rašto aiškintojas atsiliepdamas pripažino, kad Jėzus gerai atsakė, nes tuos du įsakymus vykdyti yra svarbiau už visas deginamąsias atnašas ir kitokias aukas. Tada Jėzus jam tarė, kad jis netoli nuo Dievo karalystės.

     Tas pasikalbėjimas rodo, kaip Rašto aiškintojas išreiškė visišką sutikimą su Jėzumi, o Jėzus jį padrąsino, kad esąs gerame kelyje į Dievo karalystę.

     Izraeliui ši mintis nebuvo nauja, kad Dievas turi būti mylimas visomis širdies ir proto jėgomis. Užtai jis yra mūsų Tėvas, kuris davė mums gyvenimą. Toks buvo ir žydų tradicinis principas, kad artimo meilė yra geriausias būdas mylėti ir šlovinti Dievą. Tai patvirtino ir Rašto aiškintojo atsakymas.

     Tačiau realybėje artimo meilės įsakymas pasiliko doktrinos lygyje, nepajėgdamas tikinčiojo gyvenimo transformuoti ir giliau paliesti. Tas nepaprastas atnaujinimas, kurį atnešė Jėzus, glūdi konkrečioje artimo meilėje, kuri yra jo mokymo sintezė, inspiruojantis motyvas, principas, duodantis gyvybę visiems įsakymams.

     Artimo meilės doktrinai Jėzus davė naują jėgą. Tai yra tasai dieviškasis gyvenimas, kuris transformuoja pasaulį ir kuris atėjo į žemę su Jėzumi. Užtat mes galime tikrai sakyti, kad artimo meilė įsikūnijo per Jėzų.

     Norėdami geriau suprasti artimo meilę, mes turime įsižiūrėti į Jėzaus asmenį. Jis savo mokymu ir pavyzdžiu sukėlė pasaulyje tikrą revoliuciją. Pirmiausia, Jėzus mylėjo kiekvieną be skirtumo. Jo meilė buvo pajėgi šalinti visas kliūtis, kurios skyrė socialines klases. Bendruomenę, kurią jis kūrė, sudarė vargdieniai, ligonys, pažemintieji, paprasti žmonės, nusidėjėliai; kitais žodžiais — žmonės visų tų kategorijų, į kuriuos, pagal to laiko galvoseną, buvo žiūrima iš aukšto. Iš tikrųjų nėra nieko priešingesnio Kristaus Evangelijai, kaip laikymas savęs aukštesniu už kitus ar jų išskyrimas.

     Jėzus visiškai atsidavė kiekvienam. Tiems, kuriuos jis sutiko, davė visus savo širdies ir dvasios turtus; jie patyrė jo gydymo galią; jis mylėjo kiekvieną artimą, kaip pats save.

     Jėzus niekad nesiliovė mokęs, kad aukos, kurios teikia Dievui garbę ir kurių jis iš mūsų laukia, yra: dalintis savo gėrybėmis su vargdieniais; domėtis kitų reikalais, tikrai juos išklausant; padėti artimui, kurį Viešpats mums siunčia. Užtenka atsiminti gailestingojo samariečio palyginimą. Asmuo, kuris tikrai garbino Dievą, buvo tasai samarietis, kuris, radęs ant kelio sužeistą žmogų, juo pasirūpino, bet ne kunigas ir levitas, kurie, grįždami po tarnavimo šventykloje, nesustojo jam teikti pagalbos, bet praėjo pro šalį.

     Jėzus atnešė tokios galvosenos radikalų pakeitimą. Jei prieš tai dvasinio gyvenimo centras buvo šventykla ir ritualai, tai dabar tuo centru tapo artimas ir rūpinimasis juo. Mes esame tikri, jog mylime Dievą, jei mylime artimą, kurį Jėzus tapatino su savimi, sakydamas: "Kiek kartų tai padarėte vienam iš mažiausiųjų mano brolių, man padarėte” (Mt 25,40).

     Todėl čia svarstomi Šv. Rašto žodžiai mums sako du dalykus: pirmiausia, mylėti artimą, "kaip save patį”. Jei mes laikomės artimo atžvilgiu pasyviai, būdami abejingi jo reikalams, kai jam reikia materialinės ar dvasinės pagalbos, negalime sakyti, kad mylime jį, kaip tai daro Jėzus. Bendruomenėje, kuri semiasi įkvėpimo iš Jėzaus meilės mokymo, negali būti vietos diskriminacijai, nelygybei, atskyrimui ar paneigimui.

     Antra, tie žodžiai sako mums, jog mes tikrai mylime Dievą, jei mylime savo artimą. Iš tikrųjų mūsų meilė Dievui yra sinonimiška jo valios vykdymui, o jo valia ir yra, kad mylėtumėm savo artimą.

     Toji meilė skatina mus pirmiausia tarnauti savo artimui, kur jį tik besutiktumėm: šeimoje, darbe, bendruomenėje. Kai tik pastebime, kad žiūrime į artimą, kaip į tokį, su kuriuo nenorėtumėm turėti nieko bendro arba kuris trukdo mums ramybę ar sujaukia mūsų planus, tada negalime sakyti, kad mylime Dievą visa širdimi. Bet jei stengiamės kiekvieną kartą nugalėti savo egoizmą ir priimti savo artimą tokį, koks jis yra, su visais jo reikalais ir stokojimais, aukojame Dievui gražiausią auką. O toks elgesys tikriausiai veda mus į artimą bendrystę su Dievu.

     Jei pagal tokią artimo meilę gyvensime, sukelsime tikrą revoliuciją aplink mus. Tad bandykime. Tai ir yra krikščionybės esmė.

Iš anglų kalbos išvertė Kostas Paulius