Dailininkas Antanas Žmuidzinavičius labai ilgai gyveno (1876-1966). Kartą jis vienoje dailės parodoje apžiūrinėjo paveikslus. Prieina prie jo senyva moteris ir nustebusi sako:

—    Ponas Žmuidzinavičiau, tai jūs dar gyvas?

O aš maniau, kad jau seniai miręs. ..

—    Taip, ponia, — atsako Žmuidzinavičius, — stengiuosi gyventi, kad galėčiau dalyvauti jūsų šermenyse. . .

*

Žinomas vokiečių gydytojas ir filosofas Markus Hercas (1747-1803) kartą aplankė ligonį, kuris gydėsi iš knygų, susirasdamas sau tinkamą receptą. Išgirdęs apie tokį gydymosi metodą, jis pasakė:

—    Žinau, kokia bus jūsų mirties priežastis. Mirsite nuo korektūros klaidos.

*

Keletas italų dirigentų, tarp jų Toscanini ir Mascagni, buvo pakviesti dalyvauti festivalyje, skirtame kompozitoriaus Verdi garbei. Mascagni sutiko diriguoti tik su sąlyga, kad jam būtų užmokėta daugiau negu dirigentui Toscanini.

—    Mano honoraras turi būti didesnis, — sakė jis, — aš turiu gauti nors viena lyra daugiau.

Direkcija sutiko. Festivaliui pasibaigus, Mascagni gavo... vieną lyrą. Mat tame festivalyje Toscanini dirigavo nemokamai.

*

Vokiečių poetas H. Heine kartą taip pasakė apie vieną įžymią solistę, kurios apkūnumas visiems krisdavo į akis:

—    Tai dramblys, prarijęs lakštingalą.

*

Skamba telefonas:

—    Alio! Ar čia gyvulių apsaugos draugija?

—    Taip.

—    Prašau jus, atsiųskite čia ką nors. Mūsų kieme medyje sėdi laiškanešys ir įžeidinėja mūsų mylimą šunį.

*

Rinkiminio mitingo metu politinis veikėjas gauna raštelį, kuriame parašyta vienas žodis — “Durnius”.

— Brangūs piliečiai, — ramiai pareiškė jis. — Aš dažnai gaudavau laiškų, kuriuos žmonės pamiršdavo pasirašyti, bet štai pirmą kartą gaunu laišką, kuriame yra parašas, bet nėra teksto!