Nijolė Jankutė

(Susipažinimui: Čingizo Aitmatovo "Ilga kaip šimtmečiai diena")

     Tarp daugelio gabiai parašytų knygų randi linksmų, nuotykingų, fantastiškų, tragiškų ir skaudžiai sielvartingų, kur veikėjai, melo apsupti, žūt būt ieško tiesos. Čingizo Aitmatovo, sovietų Kazachstano rašytojo, romanas "Ilga kaip šimtmečiai diena” yra viena iš tų pastarųjų. Šį romaną skaitant, įsigyveni į veikėjų dalią, sielvartauji su jais ir dėl jų likimo. Čia nėra nieko, kas paliktų skaitytoją nuošaliai, neužinteresuotą, neangažuotą. Viskas, kas čia vyksta, "duria” skaitytojo širdin, ypač to, kuris pažįsta totalitarinės valdžios režimą.

     Pagrindinis veikėjas, kazachas Jedigėjus, kilęs nuo Aralo ežero (knygoje vadinamo jūra), po II Pasaulinio karo nusidangina su savo žmona Ukubala į didžiąją stepę — Sary Ozekus (geltonąsias žemes) ir apsigyvena prie geležinkelio linijos mažutėj Boranly-Burano tarpstotėj.

Šv. Kazimiero koplyčios kupolas Vilniaus katedroje.  M. Sakalausko nuotrauka.


     Tarpstotės geležinkeliečių gyvenimas dar tebesiliečia su 19 a., nors už 30 km, stepių plynėse, milžiniškam kosmodrome kunkuliuoja jau 21 a. su erdvių tyrimo raketomis, su kompiuterių centrais, su kariuomenės apsauga, su kosmonautais, keliaujančiais į tarpplanetinių tyrimų stotį.

     Bet visa tai Boranly-Burano kazachams taip tolima, kaip mėnulis, liejąs savo graudžią šviesą ant bekraštės stepės. Burano gyventojai — darbo ir vargo pelės. Jų pareiga — prižiūrėti dalį Rytų-Vakarų geležinkelio linijos, kuria nesustodami dunda traukiniai .. iš rytų į vakarus ir iš vakarų į rytus. Tuose kraštuose visi atstumai buvo matuojami pagal tolumą nuo geležinkelio, kaip nuo Grinvičo meridiano...” (12 psl.) Ir boranliečiai praleidžia tuos traukinius, keis-dami bėgius rankiniais iešmais, kastuvais nukasdami žiemos pusnis nuo bėgių, taisydami pylimus, klodami pabėgius rankomis... Kažkur pasauly esą specialūs plūgai pusnims nuo bėgių nustumti, girdėjo Jedigėjus, bet ilgai, oi ilgai truko, kol jis juos Burano tarpstotėj pamatė.

     Šaltos, vėjais kankiančios žiemos, karštos, be medelio, be pavėsio stepių vasaros, nesibaigiantys vergiški geležinkelio darbai —boranliečių kasdienybė. Jos paįvairinimas — reti poilsio vakarai, kada pasakojamos senosios Kazachstano legendos, kada suskamba senos kazachų dainos, pritariant dombrų stygoms.

     Šiame pilkame fone ryškiai įsibrėžia Burano Jedigėjaus profilis. Tai Sovietijoj gimęs, užaugęs ir pasenęs žmogus, II Pasauliniam kare kontūzytas, dėka stipraus organizmo šiaip taip atsigavęs, sunkiomis pokario dienomis mėtytas ir vėtytas, prisižiūrėjęs ir patyręs "neklaidingos” valdžios klaidingų sprendimų, o tačiau netapęs "homo sovieticus”. Nors sunkiais darbais nusiplūkęs, buitinių nepriteklių varginamas, Jedigėjus neapkarto, nesurambėjo, nesusmulkėjo. Jo žmoniškumas žiba kasdienybės pelenuose, kaip tas patarlės auksas. Modernios vergijos narve Jedigėjus yra laisvas, nes jis galvoja. Jo mintis aštri ir gryna, jo sąžinė, kaip radaro spindulys, šauna į tiesą be užuolankų ir be dvejojimų. Tiesa Jedigėjui svarbesnė už pareigūnų gražbylystes, už galingos valdžios įsakymus ir baimę su tais įsakymais prasilenkti. Jedigėjus — doras žmogus. O teigiamas herojus šių dienų romane — retas ir netikėtas paukštis, tuo labiau, jei jis dar ir spalvingas, įdomus, gyvenimiškas. Toks yra kazachas Jedigėjus, Boranly-Burano tarpstotės geležinkelietis, karo veteranas, apdovanotas medaliais už narsumą, spartuolio žymenimis už darbštumą. Bet čia tik išorė, sovietų piliečio standartinis portretas. Č. Aitmatovo talentas plačiais, sodriais, gyvastingais mostais atidengia gilesnius šio žmogaus bruožus: tiesumą, jautrumą artimui, lojalumą šeimai ir draugams ir tyrą, skaudžią, drovią meilę moteriai.

     Jedigėjaus gyvenimą ypatingai paliečia mokytojas Abutalipas ir Zaripa Kutybajevai bei jų mažamečiai sūneliai. Ta šeima iššaukia iš Jedigėjaus viską, kas yra šio gero žmogaus sieloje geriausia.

     Kutybajevai ypatinga pora: "...visa gyvenimo prasmė jiems buvo... jautrumas, artumas vienas kitam. Tuo jie gyveno, tuo jie gynėsi, užstodami vienas kitą ir vaikus nuo žiaurių laiko vėtrų” (106 psl.). O tos pokarinės vėtros Sovietijoj siautė nuožmiai ir naikinančiai.

     "Abutalipo nelaimė buvo ta, kad jis pabuvo ne tik vokiečių nelaisvėje, bet. .. pabėgęs. .. atsidūrė 1943 m. Jugoslavijos partizanų gretose. ...grįžus į tėvynę, buvo imtasi nagrinėti jo bylą... filtravimo komisijoje. Po daugelio apklausų, akistatų, ...vilčių ir nusivylimų, Abutalipas grįžo į savo Kazachstaną, nepraradęs teisių, tačiau ir be tų privilegijų, kurios priklausė demobilizuotiems” (108-109 psl.). Ir nors Abutalipas vėl pradėjo mokytojauti, bet neilgam. Rajono švietimo skyrius "...pasiūlė paduot pareiškimą išeiti iš darbo savo noru: buvęs karo belaisvis neturįs moralinės teisės mokyti augančią kartą” (111 psl.). Ir taip mokytojas Abutalipas su šeima, giminių iš baimės atstumti, atsidūrė Burane prie sunkių geležinkelio taisymo darbų.

     Ta vargana šeima Jedigėjų iš karto patraukė. Jis instinktyviai jautė dvasinę giminystę su Abutalipu: skurdo ir skriaudos nelaisvėj jie buvo laisvi — galvojančio, mylinčio, tiesos ieškančio individo laisve.

     Romane išskirtiną vietą užima Kazachstano senovę (kurią, kaip "atgyveną”, valdžia trina iš kazachų atminties) liečiančios dvi legendos: Ana Bejito kapinių ir dainiaus Raimaly-aga.

     Ana Bejito kapinės — garbingiausia laidojimo vieta sarozekų žemėse. Čia laidodavo labiausiai gerbiamus, "žodžiais ir darbais gerą vardą pelniusius”, žmones. Č. Aitmatovo romanas kaip tik ir apima vienos dienos Jedigėjaus kelionę, vežant laidoti artimiausią draugą, šaunų kazachą Kazangapą, į šias garbingas kapines.

     Ana Bejito legenda pasakoja, kad gilioje senovėje sarozeky žemes puldinėjo žiaurūs žonžuanai. Paėmę sarozeką į nelaisvę, užmaudavo jam ant galvos tik ką papjauto kuprio odos kepurę — širi — kuri, džiūdama suspausdavo galvą, kaip replėmis. Vieni belaisviai mirdavo baisiose kančiose, kiti, likę gyvi, tapdavo mankurtais — savo praeities nebeatsimenančiais vergais, aklai klausančiais, aklai vykdančiais žonžuanų įsakymus.

     Toks baisus likimas ištiko jauną naimanų tautelės vyrą, Anos sūnų. Užmovę baisiąją širį, pavertė jį žonžuanai mankurtu. Tačiau motina Ana, nepamesdama vilties, susirado sūnų stepių tolybėse, ganantį žon-žuanų kupranugarius.

     Visaip bandė motina grąžinti sūnui atmintį: kalbėdama apie tėvą, tėviškę, dainuodama ir raudodama. Tačiau veltui: man-kurto niekas nedomino, nejaudino, jis nieko neprisiminė. Galų gale, žonžuanų įsakytas, sūnus mankurtas iš pašalų nušovė motiną strėle. Neimanės Anos balta skarelė pavirto paukščiu, kuris klajoja stepėse klykdamas — atsimink! Tavo tėvas Donenbajus, Donenbajus. ..

     Antroji legenda pasakoja apie garsų džigitų dainių Raimaly-agą, senatvėje pamilusį devyniolikmetę dainę Begimają. Judviejy tyra meilė, meniškų sielų nuostabus sąskambis, sukėlė pavydą ir pasipiktinimą siauraširdžių-siaurapročių kaimynų tarpe. Nutarę, kad senis Raimaly-aga, pamildamas jauną Begimają, išprotėjo ir užtraukė gėdą visai giminei, jie užklupo dainių netikėtai ir nukankino, pririšę prie beržo, Alacho, dorovės ir gero elgesio vardan...

     Šių dviejų labai jautriai atpasakotų legendų pakaktų susidaryti vaizdą, kas gresia individui, patekusiam į tironiją. Čia nebereikia net "tarp eilučiy” skaityti. Tačiau autorius kalba toliau ir pasako daugiau: apie Abutalipo areštą (jis drįso rašyti karo atsiminimus, o vaikus mokė skaityti "čia mūsų namas”,, vietoje "čia mūsų pergalė ir Stalinas”...) ir mirtį tardant; apie širdį plėšiantį Zaripos ir vaikučių skausmą; apie gilią, atsidavusią, beviltišką Jedigėjaus meilę našlei Zaripai; apie "asmenybės kulto” pabaigą ir pomirtinę Abutalipo reabilitaciją, iškovotą teisybės ieškotojo Jedigėjaus pastangomis; ir apie Sabitžaną, valdžios internatuose išmokslintą Kazangapo sūnų, kuriam nerūpi nei Kazachstano praeitis, nei kokia ten teisybė. "Kam prieš vėją šlapintis? Gyvenu užpakaliui, kad burnai gardesnis kąsnis tektų”, sako šis "homo sovieti-cus”. "Mankurtas tu!” — sviedžia jam įširdęs Jedigėjus (329 psl.).

     O visų šitų įvykių ir įvykėlių fone Burano tarpstotėje dunkso milžiniškas kosmodromas, kuriame vyksta paslaptingos operacijos, slapčiausi tarpkontinentiniai pasitarimai su tokiu pat kosmodromu Nevadoje, JAV, kaip apsaugoti Žemę nuo ką tik atrastos aukštos civilizacijos kitoj galaktikoj, kad "tik niekas nepasikeistų Žemėje, kad viskas liktų, kaip yra” (323 psl.).

     Reikia stebėtis autoriaus drąsa, kuri tačiau nėra beatodairiška. Aitmatovas vartoja "žaibolaidžius” labai įdomiame "Autoriaus žodyje”, pabrėždamas, kad "Burano Jedigėjaus paveikslas — socialistinio realizmo pagrindinis principas — darbo žmogus”. Be to, dėl visų sunkumų, skriaudų ir neteisybių autoriaus personažai kaltina Dievą, kuriuo netiki, save, likimą, vėliau — Beriją, "tą iki panagių išaiškintą budelį, arba besiblu-sinėjančius biurokratus. Tačiau galingoji sistema lieka nepaliesta jokio šešėlio. (Galbūt ir Lenino premija autoriui suteikia tam tikrų atviresnio žodžio privilegijų).

     Kalbant apie šį ypatingą romaną, negalima nutylėti glaudaus ir jautraus veikėjų ryšio su gamta. Stepių kazachai dar tebėra labai arti senovės aulų ir jurtų. Savo dvasioje jie dar klajokliai piemenys po atviru bekraščiu Alacho dangumi. Ir aprašomoje dabartyje jy susisiekimo priemonė — kupranugaris. Todėl šioje knygoje yra daug, vaižgantiškai tariant, epizodų-deimančiukų, pvz., Jedigėjaus draugystė su savo kupranugariu, galinguoju pasiutėliu, juodabarzdžiu dvikupriu Karanaru, kurį galima drąsiai įrikiuot į pagrindinių veikėjų eilę; ogi į stebuklinės pasakos rėmus tinkanti auksinės makrės žvejonė, ogi plastiški stepių vaizdai!

     Autorius šią knygą ir pradeda, ir baigia su gamta. Galbūt simboliškai skaitytoją į stepę įveda lapė: alkana, nusikamavusi, bėginėdama po išdžiūvusias, bevaises lomas, tačiau atkakli, nepasiduodanti, užgrūdinta kietos buities, kaip ir Burano gyventojai. Romanas baigiasi su aukštai padangėj sklandančiu pesliu-vanagu, laisvu, kaip oro srovės po sparnais. Baltas, nesugaunamas peslys, kaip Jedigėjaus, kaip Abutalipo laisvos mintys, skridusios į gimtojo Aralo pakrantes.

     Priespaudoje žmogumi išlikti nelengva, tačiau galima, jei neprarandi praeities atminimo, savo žmogiškosios vertės.

     "Žmogus, netekęs savo tautos patirties, praranda istorinę perspektyvą ir geba gyventi vien šia diena”, sako autorius.

     "Kieno tu? Koks tavo vardas? Prisimink savo vardą! Tavo tėvas — Donenbajus, Do-nenbajus!” — klykia baltas legendų paukštis Jedigėjui. O gal ir visiems tiems, kuriems kasdien gresia mankurto likimas.

     P.S. Prieš trejetą metų Vilniuje buvo pastatyta drama pagal šią Aitmatovo knygą. Mačiusiems ji paliko sukrečiantį įspūdį ir nuostabą režisieriaus išradingumu bei drąsa.

Čingizas Aitmatovas. “Ilga kaip šimtmečiai diena”. Vaga, Vilnius 1983.