S. SUŽIEDĖLIS

4. APAŠTALIŠKAS JOGAILOS DARBAS

     Bilateralinis Krėvos aktas ne tiktai įpareigojo Jogailą apsikrikštyti, bet ir atidavė jam Lenkijos sostą. Išvykęs į Krokuvą jo atsiimti, tenai 1386. II. 15 jis apsikrikštijo drauge su trimis savo broliais (Vygandu, Karigaila, Švitrigaila) ir jį atlydėjusiais didikais. Tai buvo preliminarinis antrojo Lietuvos krikšto aktas, pradėtas už josios sienų. Jame dalyvavęs Vytautas drauge su kitais taip pat pakartojo ištikimybės žodį Katalikų Bažnyčiai, prie kurios jis prisijungė, būdamas pas kryžiuočius Prūsuose. Taigi abu jaunieji Lietuvos kunigaikščiai, Vytautas ir Jogaila, katalikų tikėjimo šviesą įsižiebė ne Lietuvoje. Bet jau 1387 metų pradžioje jie sugrįžo į Vilnių, Aukštaičių centrą, iš kur buvo pradėtas lietuvių tautos krikščioninimo darbas.

     Skurdžios ir drumzlinos anų laikų žinios neparodo mums šio reikšmingo Lietuvai įvykio tikroje šviesoje. Vienintelis kronikininkas, kuris kiek plačiau jį atžymi, yra Jonas Dlugošius, gimęs trisdešimt metų vėliau. Niekada Lietuvoje nebuvęs ir jos nematęs, apie krikštą taip pat išgirdęs iš kitų lūpų, jis yra nemažai nusukęs į šalį. Jam, kaip įžymiam lenkų kanauninkui ir karaliaus Kazimiero rūmams savam žmogui, labai knietėjo, kad Lietuvos krikštas daugiau svertų lenkų nuopelnų krikščionybei balanse. Užtat jis savo "Historiae Poloniae libri XII” lietuvius stengiasi nužeminti kaip pagonis ("illa rudis natio et pannosa”), o lenkus pakylėti kaip krikščionis apaštalus. Karalienė Jadvyga jam yra toji šventa moteris, kuri Bažnyčiai dovanojo paskutinę Europoje pagonių tautą. Skelbdamas ją Lietuvos apaštale, jis net nurodo, kad ji drauge su Krokuvos vysk. Bodzanta buvo atvykusi į Vilnių. Tačiau vienalaikiai dokumentai šito nepatvirtina. Į Vilnių 1387 metų pradžioje Jogaila buvo atvykęs be karalienės ir žymesnių dvasinių Lenkijos dignitorių. Vyriausias Bažnyčios atstovas buvo tit. Sereto vyskupas Andrius, pranciškonas, kuris anksčiau, manoma, yra gyvenęs Vilniuje, o pastaruoju laiku buvo Gniezno sufraganas ir Jadvygos motinos nuodėmklausys. Kai prisimename, kad Jogaila, prašydamas Jadvygos rankos, pirmiausia Elzbietai pažadėjo su visa savo tauta apsikrikštyti, tai galime manyti, jog dėl to ir jos konfesarijui, vyskupui in partibus infidelium, o ne kam kitam buvo patikėtas Lietuvos kristianizacijos darbas. Be jo, Jogaila dar buvo pasitaikinęs daugiau lenkų ir čekų kunigų, kurie Lietuvą pamatė pirmą kartą. Nemokėdami lietuvių kalbos, jie turėjo didelio vargo, ir dalis šios naštos slėgė paties didžiojo kunigaikščio pečius.

     Atvykęs į Vilnių, kaip pažymi Jonas Dlugošius, prie Aukštosios pilies Jogaila sušaukęs bajorų sueigą ir čia apskelbęs savo ir brolių valią: lietuviai turį priimti katalikų tikėjimą. Jis įsakęs užgesinti amžinąją ugnį, kurią saugojęs žynys (Znicz), sugriauti maldyklą ir aukurą, iškapoti šventus miškus ir šilelius, išnaikinti žalčius ir gyvates. Nukreipti nuo senojo savo tikėjimo, žmonės per kelias dienas iš eilės buvo mokomi katalikų tikėjimo tiesų bei poterių ir kuopomis krikštijami. Atskiri vyrų ir moterų būriai buvę pašlakstomi šventu vandeniu ir visam būriui duodamas vienas vardas. Tiktai bajorai buvę krikštijami paskirai su šeimomis. Žmonėms buvę dar dalijami vilnoniai rūbai, atgabenti iš Lenkijos, dėl kurių iš visos apylinkės jie būriais skrieję krikštytis (catervatim ad suscipiendum baptisma ex omni regione accurrerent). Taip buvusi pakrikštyta pusė miesto (Hist. Polon. III, 466-7).

     Šitame Vilniaus krikšto vaizde prasikiša ypač du mažai įtikimi Dlugošiaus teigimai: krikštijimas pašlakstymu (benedicta aqua... conspersis) ir neofitų godumas naujų rūbų (pro consequendis laneis vestibus catervatim.. accurrerent). Pirmas, be kitko, prasilenkia su Bažnyčios liturgija ir dvasia, o antras neteisingai skelbia mūsų sentėvius buvus nuskurėlius (natio pannosa), kurie dėl naujų rūbų kuopomis būriavosi prie baptisterijos. Jei ir pasitaikydavo tokių, kurie dėl atvežtų iš Lenkijos dovanų apsikrikštydavo net du kartus (fuerunt bis baptizati), kaip pajuokia ordino versmės, tai buvo paprasta išimtis, ne masinis reiškinys. Kryžiuočiai, antai, dar tikino, kad krikštijant lietuviai būdavę nardinami į upę, kaip avių ar ožkų kaimenės, ir tai jiems nebuvę sunku (vasario mėn.!), nes jie iš jaunumės buvo pripratę prie pirčių. Šitokia aliuzija į liturgines Rytų Bažnyčios apeigas, be pašaipos, Lietuvos krikštą turėjo dar paženklinti pravoslaviška žyme. Visa tai rodo, kad išviršinės Lietuvos krikšto formos yra praeities miglų apklotos ir mums lieka neaiškios. Iš lenkiškų versmių trykšta pasididžiavimas kultūriniu savo pranašumu ir nusisekusia misija, o vokiškosios žėri nesuvaldomu nusivylimo kartumu ir kaltina lietuvius sakralinio akto profanavimu (.. .misterium sacrae locutionis ignorantes).

     Tačiau ne išviršinės formos ir ne masinis skubus krikštas darė lietuvius krikščioniška tauta. Tokia ji išaugo per ilgesnį laiką iš tų daigų, kuriuos Jogailos apaštalavimas įdiegė Lietuvos dirvoje. Kad ir ne jo paties buvo rašyti bažnyčių fundacijų raštai, tai jie vis dėlto atitiko karaliaus valią ir tas idėjas, kuriomis turėjo būti pagrįstas naujas religinis gyvenimas. Viename iš jų —pirmosios Obalčių parapijos steigimo akte — karalius pasisako, kad krikštas jį pakeitęs į naują žmogų, kuriam mažų dalyku vietoje duoti didieji, laikinų — amžini, žemiškųjų — dangiški; krikštas jį pašaukęs prie geresnės dalies, kurios be bausmės negalima prapuldyti; užtat geriau yra krikšto visai nepriimti, negu apsikrikštijus nuo jo pasitraukti (Cod. Ecc. Cath., I 18). Šie jo žodžiai lyg ir priminė lietuvių tautos apostaziją, įvykusią po Mindaugo nužudymo. Krikštas tada dar nepajėgė visoje tautoje pasklisti, nes ją dar silpnai jungė organizuoto gyvenimo normos. Dabar krikščionybės idėjos smelkėsi į labiau organizuotą tautą, kurios paklusnumas savo kunigaikščiams sudarė joms patvaresnę atramą. Jogailos žodžiai lenkė lietuvius nuo ugnies prie kryžiaus, o jo donacijų ir privilegijų aktai kūrė patogias apaštalavimui sąlygas.

     Jau iš pirmos krikšto dienos Jogaila buvo suskatęs kurti bažnytines institucijas Lietuvoje. Pirmiausia buvo numatyta įsteigti Vilniaus vyskupiją. Savo 1387.II.10 dienos raštu, Lietuvos krikšto reikalu pačiu pirmuoju, jis užrašė jai Tauragnų pilį ir atrėžė aplinkui gausiai žemių su visomis teisėmis. Po savaitės, vasario mėn. 17 d., priskyrė dar Verkų ir Bokštų valsčius su visomis pajamomis. Pačiame Vilniuje tą dieną vyskupui davė miesto dalį, vienus mūro namus pilyje ir kelis medinius. Taip buvo patiestas Vilniaus vyskupijai materialinis pagrindas, kuris vėlesniais Jogailos ir Vytauto aktais buvo dar didinamas ir stiprinamas. Tuo pačiu metu imta statyti ir Vilniaus katedra, kurios didysis altorius, kaip Jonas Dlugošius byloja, simboliškai buvo atremtas į amžinosios ugnies aukurą. Tokiu būdu senojo lietuvių kulto židinys užleido vietą krikščionių Dievo šventyklai — naujo religinio gyvenimo centrui.

     Skleisdamas katalikų tikėjimą, Jogaila yra dar lankęsis žymesniuose Aukštaičių centruose (in cunctis insignioribus locis). Jo išduoti šioje kelionėje raštai rodo, kad jau kovo mėn. 22 d. jis buvo Merkinėje, o birželio mėn. 18 d. — Lydoje. Keliaudamas pro šias vietas, jis negalėjo aplenkti ir tokių miestų, kaip Eišiškės, Alšėnai, Ašmena.

     Tačiau nė vienoje iš paminėtų vietų nebuvo įsteigtos bažnyčios. Iš Jono Dlugošiaus kronikos sužinome, kad pirmos parapijinės bažnyčios, be šv. Martyno Aukštojoje Vilniaus pilyje, buvo dar įkurtos Ukmergėje, Maišiogaloje, Nemenčine, Medininkuose, Krėvoje, Ainoje ir Obalčiuose. Visos šitos bažnyčios, be dviejų paskutiniųjų, yra išsirikiavusios vienoje linijoje į šiaurę ir į pietus nuo Vilniaus. Fundacinis aktas tėra išlikęs tiktai Obalčių bažnyčios, pastatytos 75 km šiapus Vitebsko. Tai buvo pirmoji bažnyčia ir parapija, Jogailos įkurta Lietuvos valstybės žemėse.

     Norėdamas katalikų tikėjimą Lietuvoje gerai įtvirtinti, Jogaila, dar nelankęs Aukštaičių, paskelbė svarbią krašto privilegiją. Šiuo savo 1387.II.22 aktu jis įpareigojo priimti katalikų tikėjimą visus savo valdinius lietuvius: omnes natione Lituanos utriusque sexus cuiuscunque status, conditionis aut eminencie extiterint, in nostris dominiis Lituanie et Russie existentes-.. (Cod. Ecc. Cath., I 13). Vadinasi, katalikybė buvo paskelbta valstybės tikėjimu, visiems lietuviams privalomu. Jai buvo suteikta išskirtinė valstybės globa ir parama. Katalikų Bažnyčios turtai buvo atleisti nuo visų valstybinių prievolių, o vyskupai ir kunigai savo valdomose žemėse gavo neaprėžtą valdžią: niekas iš karaliaus žmonių neturėjo teisės kištis į jų reikalus. Kitu, vėlesniu, raštu Jogaila savo tėvūnams įsakė klausyti vyskupo kaip karaliaus, padėti jam statydinti bažnyčias, aprūpinti jas žeme, o kunigams mokėti metinį mokestį. Tuo būdu Katalikų Bažnyčia Lietuvoje jau iš pirmų dienų įgijo tas privilegijas ir teises, dėl kurių Vakarų Europoje teko jai sunkiai rungtis su pasauline valdžia. Toks Lietuvos Bažnyčios imunitetas, be mažų išimčių, išliko iki pat Lietuvos valstybės padalinimo.

     Pirmoji Lietuvos krašto privilegija nauja vaga pakreipė ir Lietuvos kilmingųjų gyvenimą. Visi Lietuvos bajorai, priėmę katalikų tikėjimą, visiškon nuosavybėn gavo valdomas žemes, kurios anksčiau priklausė nuo didžiojo kunigaikščio malonės. Jie galėjo dabar laisvai ir savarankiškai jas administruoti. Sumažintos taip pat valstybinės jų prievolės, paliekant tiktai karo ir pilių statymo bei taisymo pareigas. Tačiau šiomis privilegijomis buvo apdalinti tiktai Lietuvos kilmingieji katalikai; jiems buvo griežčiausiai uždraustos bet kokios santuokos su pravoslavais. Jei viena šalis jau būtų pravoslaviška, ji net kūno bausmėmis gali būti verčiama priimti katalikybę. Tokia ryški lietuviškos ir gudiškos diduomenės separacija turėjo užkirsti kelią Rytų Bažnyčios įtakai etnografinėje Lietuvoje ir akivaizdžiai pabrėžti, kad Lietuva, pasukdama į Vakarų Bažnyčią, yra kategoriškai nuo jos nusigręžusi.

     Galutinis šia linkme žingsnis buvo popiežiaus aprobata sėkmingai pradėtam lietuvių krikščioninimo darbui. Jai gauti Jogaila 1387 metų pradžioje siuntė į Romą savo pasiuntinį, bet šis įkliuvo į Austrijos Habsburgų rankas. Vokiečių imperija dar kartą buvo atsistojusi tarp Lietuvos ir Bažnyčios. Lietuvos krikštas germanams buvo išplėšęs du didelės vertės dalykus: Austrijos Vilhelmo sužadėtinę su stambiu kraičiu, Lenkija, ir vokiečių ordino koncesiją apaštalauti Lietuvoje. Lietuvos konversija, dėl kurios ordinas gyveno, bet kurios jis nenorėjo prigyventi, reikėjo dabar kokiu nors būdu tušuoti, nes tai kirto jam mirtiną smūgį. Tad sulaikę nelaisvėje Jogailos pasiuntinį, Habsburgai prašneko popiežiui apie "sulaužytą” Vilhelmo ir Jadvygos moterystę, o vokiečių ordinas ėmė įrodinėti Lietuvos krikšto netikrumą, jo "inscenizavimą”, kuriame dalyvavo Lenkija. Šios intrigos, paskleistos kaip tik Vakarų Bažnyčios schizmos metu, sulėtino Lietuvos krikšto pripažinimą Romoje, bet jos vis dėlto nenukreipė blaivaus ir rimto Urbono VI akių nuo tiesos. Vienas jo legatas, arkivyskupas Mafiola Lampugnano, buvęs Krokuvoje Jogailos krikšto metu, popiežių painformavo apie ryžtingą šio kunigaikščio žingsnį. Kai 1388 metų pradžioje Urboną VI pasiekė antras Jogailos pasiuntinys, Poznanės vyskupas Dobrogostas, jis įgaliojo legatą patvirtinti Vilniaus vyskupijos įkūrimą ir iš vyskupo Andriaus priimti popiežiaus vardu priesaiką, o Jogailai rašytame laiške pareiškė savo džiaugsmą, kad Amžinoji Šviesa pagaliau apšvietė lietuvių širdis: letamur, quod illuminator omnium gentium, candor lucis aeternae, suae lumen gratiae tuo et tuorum cordibus per donum crismatis clementer infundit" (Cod. Ecc. Cath., I 23—24).

     Katalikų Bažnyčios stiprėjimui Lietuvoje dar buvo sudarę kliūčių kilę Jogailos ir Vytauto vaidai. Kitu atveju rasit jie būtų nustelbę ir silpnus krikščionybės daigus, bet dabar jau buvo pakitę laikai, ir politiniai perversmai Bažnyčios Lietuvoje nesugriovė. Apaštališkas Jogailos darbas, išgyvenęs sunkias dienas, Vytauto buvo toliau uoliai varomas kaip teigiamas valstybės kultūrėjimo veiksnys. Vieni tiktai Žemaičiai, kuriuos dar siekė ordino ofenzyvos ir pretenzijos, pasiliko kurį laiką nekrikštyti.

     Nuo pat valstybės įkūrimo krikštas, kaip matėm, buvo susijęs su politiniais interesais, su jais drauge ir išsisprendė. Jis ištrenkė iš ordino rankų kalaviją ir taip nutiesė kelią į Tanenbergo laukus. Vokiečių ordinas, jėga apaštalavęs, nuo jėgos ir žuvo. Su juo kalavijo apaštalavimas baigė Rytų Europoje savo dienas.

     Tačiau priimdama krikštą iš lenkų, Lietuva neišvengė svetimos kultūrinės įtakos. Bendroje valstybėje aplenkinta Bažnyčia ruošė abiejų tautų asimiliaciją, kurioje nyko lietuviška diduomenė. Krikštas, atvėręs duris lenkų kultūros formoms, padėjo nutausti lietuvių aristokratijai.

     Antra vertus, pasukdama į Katalikų Bažnyčią, Lietuva apsigynė nuo kitos slavų bangos. Katalikybė, atskirdama etninį lietuvių elementą nuo pravoslaviško, apsaugojo jį nuo surusėjimo. Stipriai įaugusi į Lietuvos žemę, katalikybė dar padarė ją atsparią agresyviam carizmui.

     Pagaliau per Katalikų Bažnyčią lietuvių tauta įžengė į Kristaus nužymėtą išganymo kelią ir drauge universalinės kultūros ir kūrybos laukus. Krikštas nešė mūsų tautai tas kultūrines tradicijas, kurias Bažnyčia buvo sukondensavusi per pusantro tūkstančio metų.

 

LITERATŪRA

A. Alekna, Katalikų Bažnyčia Lietuvoje. Redagavo J. Stakauskas. Kaunas 1936.

Doc. Pr. Penkauskas, Vytauto Didžiojo nuopelnai dvasinės kultūros srityje. Kaunas 1931.

J. Stakauskas, Lietuva ir Vakarų Europa XIII amžiuje. Kaunas 1935.

A. Šapoka, Kultūriniai lietuvių lenkų santykiai Jogailos laikais (“Jogailos” rinkiny). Kaunas 1935.

Z. Ivinskis, Krikščioniškosios Vakarų Europos santykiai su pagoniškąja Lietuva. Athenaeum, IV, 1933.

A. Janulaitis, Žemaičiai ir bažnytinis seimas Konstancijoje. Praeitis II. Kaunas 1933.

Šioje lietuviškoje literatūroje galima rasti nurodytą visą kitą reikalingą medžiagą.