(Laiškų lietuviams” jaunimo konkurse I premiją laimėjęs rašinys)

Rima Polikaitytė

     Tokia Dievo valia, kad gimiau ne eskimų kaimelyje šiaurės Aliaskoje ir ne laukinių tautelėje Amazonės džiunglėse, o lietuviškoje šeimoje Amerikos didmiestyje Čikagoje. Nuo vaikystės dienų tėvai mane mokė, kad esu lietuvaitė ir kad mes gyvename svetimame, bet labai svetingame krašte. Šeimoje ir vėliau mokykloje sužinojau, kad mano tėvynė yra ta graži šalis prie Baltijos jūros. Ji dabar komunistų pavergta. Žiaurusis priešas visokiais būdais stengiasi išrauti iš lietuvių širdžių laisvės ir tikėjimo troškimą.

     Nors esu lietuvaitė, šio krašto įtaką stipriai jaučiu savo kasdieniniame gyvenime. Todėl nenuostabu, kad kartais susiduriu su sunkumais ir nepatogumais, kurių niekada neturėjo ir niekada neturės mūsų amerikiečiai draugai. Jiems yra sunku suprasti, kaip mes pajėgiame gyventi "dviejuose pasauliuose”. Be visų kasdieninių rūpesčių, mes šeimoje kalbame lietuviškai, nors visi puikiai mokame angliškai, šeštadieniais lankome lituanistinę mokyklą, sekmadieniais būtinai važiuojame į lietuviškas pamaldas, o savaitės dienomis dalyvaujame susirinkimuose, sueigose bei tautinių šokių arba chorų repeticijose. Taip pat dar turime suspėti į išvykas, kursus ir vasaros stovyklas.

Rima Polikaitytė.

     Būti lietuviu svetimame krašte nėra visada lengva. Kartais reikia daug ko atsižadėti. Lietuvių jaunimas mažiau sėdi prie televizijos, negu mūsų amerikiečiai draugai. Kartais yra liūdna, kai mes negalime aktyviai dalyvauti kasdieninės mokyklos užsiėmimuose, kurie dažnai vyksta šeštadienių rytais. Lietuviukai dėl lituanistinės mokyklos dažnai turi paaukoti aktyvų dalyvavimą sporte, orkestre, chore ar dramos būrelyje.

     Tačiau nemanau, kad lietuvybė mus skriaudžia, nes mes beveik viską turime, ką ir mūsų bendraamžiai amerikiečiai. Einame į tas pačias mokyklas, mokomės kartais net dar geriau. Šokame moderniuosius šokius ir mokame visas populiariausias dainas. Man atrodo, kad lietuvybė mus praturtina ir padaro mūsų gyvenimą platesnį bei įdomesnį. Mes jaučiame, kad būti lietuviais mums yra garbė. Tie nepatogumai yra visai nežymūs, palyginant su asmenišku pasitenkinimu, kurį jaučiame, būdami lietuviais svetimame krašte.

     Mano draugai amerikiečiai stebisi, kad aš laisvai kalbu dviem kalbomis, net gerai skaitau ir rašau lietuviškai. Aš jiems papasakoju, kaip mes švienčiame Kalėdas, Velykas ir kitas šventes su prasmingomis tradicijomis. Jiems dažnai aiškinu apie mūsų tautinių šokių grupę, repeticijas ir koncertus. Bandau papasakoti, ką mes veikiame vasaros stovyklose ir kursuose. Draugai amerikiečiai niekad nėra šokę tautinių šokių ar dainavę prie laužo Dainavoje. Jie pavydėjo, kai pernai važiavome šokti lietuviams Floridoje ir Klyvlende. Jiems sunku tikėti, kad mūsų tautinių šokių grupė šią vasarą planuoja išvyką į Europą. Greitai daug jaunimo važiuos į Pasaulio lietuvių jaunimo kongresą Australijoje ir paskui dalyvaus didelėse iškilmėse Romoje Lietuvos krikšto 600 metų sukakčiai paminėti. Mano amerikiečiams draugams yra sunku tikėti, kad aš susirašinėju su draugais iš Brazilijos, Australijos, Kanados ir įvairių Amerikos miestų. O kai noriu labai pasigirti, papasakoju apie mūsų dainų ir tautinių šokių šventes, kuriose dalyvauja tūkstančiai jaunų lietuvių iš viso pasaulio. Vienos šokių šventės metu prezidento Ford žmona paspaudė man ranką ir paklausė: "Are you having fun?”

     Gyvendami svetimame krašte, mes vertiname viską, ką matome Amerikoje, ir branginame viską, ką mums duoda lietuviška kilmė. Dviejų tautų ar valstybių kalba, kultūra ir papročiai mus padaro įdomesniais žmonėmis. Mūsų šakotas gyvenimo kelias yra daug turtingesnis už paprastą amerikiečių kasdienybę.

     Nors kartais yra sunku būti lietuviu ir amerikiečiu, lietuvybė sustiprina mūsų dvasią ir teikia asmenišką malonumą. Mes didžiuojamės savo lietuviškumu, kuris mums praplečia akiratį ir mus padaro pranašesniais žmonėmis. Mes žinome, kad kenčianti Lietuva didžiuojasi mumis, garbingos tautos vaikais.

■    Akademikų skautų rekolekcijos įvyko kovo 27-29 d. Jaunimo centre ir Jėzuitų koplyčioje, Čikagoje. Joms vadovavo kun. Antanas Saulaitis.

■    Popiežius Jonas Paulius II savo telegrama per apaštalinį pronuncijų arkiv. Pio Laghi pasveikino prel. Audrį Bačkį, sulaukusį kunigystės sidabrinės sukakties. Telegrama prelatą pasiekė, atskridus į Vašingtoną lankyti sunkiai automobilio sužeisto savo tėvo, Lietuvos diplomatijos šefo dr. St. Bačkio.