Rūta Udrienė

     Pernai rudenį Čikagoje suruoštoje konferencijoje apie tautinės sąmonės išlaikymą išeivijoje Rūta Udrienė skaitė paskaitą tema "Tautinio auklėjimo metodai ir priemonės šeimoje išeivijoje, ypač gyvenant toli nuo lietuviškų centrų”. Ši paskaita buvo išspausdinta ir leidinėlyje "Mūsų vaikas” (1986 m., Nr. 2). Udrių šeima su keturiais vaikais gyvena toli nuo lietuviškų kolonijų, bet savo didelėmis pastangomis yra pasiekusi tai. kad visi vaikai puikiai lietuviškai kalba, moka daug lietuviškų dainų, užsiiminėja muzika ir kartais atlieka programą įvairiuose lietuvių renginiuose. R. Udrienė taip apie savo pastangas ir viltis sako: "Norėtume, kad visi keturi pasirinktų lietuvybės kelią, tačiau žinome, kad gali daugiau ar mažiau jį atmesti. Darome visa, kas bent mūs'sąžinę lietuviškumo atžvilgiu paliks ramią ateityje”, čia jos mintis perspausdiname.    Redakcija

     Visų lietuviškų šeimų tikslai, manau, bus panašūs, nors pagal asmenis ir šitie skirsis. Mūsų šeimos lituanistiniai tikslai yra šitokie:

     1. Išmokyti ateinančią kartą lietuviškai susikalbėti, laiškus rašyti, spaudą skaityti ir joje pasireikšti.

     2. Tarpusavy lietuvių kalbą noriai vartoti, pažinti tėvynės praeitį ir dabartinę padėtį.

     3.    Dainuoti, šokti, išreikšti tautinę dvasią muzika, žodine kūryba ir liaudies menu.

     4.    Sukurti glaudų ir jaukų šeimos ratelį, kurį prisimindami, jaunuoliai panorės sukurti ir savo lietuviškas šeimas.

     5.    Melstis sava kalba ir mylėti tėvynę.

     Lig šiol mums gan gerai sekasi, vadovaujantis šiais tikslais. Praktiškai darome šitaip:

     1.    Namie kalbame lietuviškai, nors yra ir pas mus sąlyginių išimčių, kaip turbūt ir visur kitur. Tos sąlyginės išimtys visada yra panašios ir apribotos.

     2.    Kalbos tarimą ir melodiją tenka ištisai taisyti ir tobulinti (savo ir vaikų), ypač t ird garsus ir pažodinį vertimą iš vietinės kalbos.

     3.    Kiekvienas mūsų šeimos narys nuo ketverių metų susirašinėja laiškais (arba piešiniais su tėvų įrašais) su atitinkamo amžiaus lietuviais giminaičiais bei pažįstamais ir čia, Amerikoje, ir ten, Lietuvoje, gyvenančiais bent kartą per dvi savaites.

     4.    Prenumeruojamoje spaudoje mes, tėvai, perskaitome mažesniesiems ir apibrėžiame spalva vyresniesiems vaikams, pagal jų interesus, tinkamus straipsnius. Pavyzdžiui, ką nors radę apie erdvę lietuviškai parašyta, pasiūlome vyriausiam sūnui, sakydami: "Čia tau gali būti įdomu”. Spaudoje dalyvaujame nuo trejų metukų "Eglutės” laikraštėlyje. Visi džiaugiamės, atradę savo įnašus spaudos leidiniuose.

     5.    Tarpusavy šeimoje besikalbant įvairiomis temomis, dažnai tenka pasinaudoti lietuviška enciklopedija ir žodynais. Kadangi nė vienas nėra visiškai tinkamas, tai įsigijome visus, kiek radome. Šias knygas laikome po ranka, kur dažniausiai susirenkame pokalbiams. Žemėlapiai kabo ant sienos prie kasdieninio valgomojo stalo. Šiuo būdu galima lengvai jais pasinaudoti. Vaikai ne retai patys juos toliau pastudijuoja. Savaime aišku, kad žemėlapiai puošia ir kambarį.

     6.    Krepšį lietuviškų knygelių pastatėme taip arti valgomojo stalo, kad vaikas, pavyzdžiui, belaukdamas pietų, ypač atostogų metu, gali pasiskaityti arba jaunesniam paskaityti pasakėlę, o mes, tėvai, betriūsdami galime paraginti, paaiškinti ir pataisyti tarimą bei pasigrožėti vaikų pastangomis, atsakydami į jų klausimus.

     7.    Atskirai kiekvienas jaunuolis visuomet laiko prie savo lovos po vieną lietuvišką knygą, kurią mes, tėvai, jam esame padėję išsirinkti ir kurią patys pasiskaito poilsio metu arba kurios dalelę mes paskaitome jauniausiajam. Konkretaus uždarbėlio (piniginio atlyginimo) taip pat nesigailime nei už perskaitytas lietuviškas knygas, nei už užsipelnytus penketukus lituanistinėje mokykloje gale semestrų.

     8.    Dar apie skaitymą. Pati virtuvėje laikau po vieną sunkesnę, bet tinkamą knygą kiekvienam vaikui. Pvz., "Jaunystės maršą” keturiolikmečiui. Mintys nelengvos, bet naudingos ir atitinkančios jo amžių. Pastebėjusi kurį vaiką be užsiėmimo ir pati turėdama laisvesnį momentą, pasikviečiu tą vaiką ir paskaitau jam po vieną dalelę iš tos knygos. Noriu, kad kuo daugiau lietuvių kalbos išgirstų ir praturtintų savo lietuviškų minčių lobyną. Dažniausiai užtenka vaikui pasakyti — "galiu tau dabar paskaityti”, o kartais pasiūlau ir "nugarą pakasyti”. Būna ir tokių dienų, kada pasakau, kad "reikia” ateiti. Tačiau vaikams tai nėra joks sunkus darbas pasiklausyti.

     9.    Iš patyrimo žinome, kad televizijos žiūrėjimą reikia varžyti. Tikslas — kad lietuviškas žodis nepranyktų vaiko kasdienybėje. Mokslo metu žiūrima tik savaitgalį — tarp penktadienio ir sekmadienio, o vasarą kiekvienas pasirenka po pusantros valandos programų per dieną. Pastebėjome, kad daugiau negu tiek kenkia vaikų lietuviškam žodynui.

     10.    Su visais mažais vaikais dažnai dainuodavome visi kartu, ypač automobilyje. Dažnai pakeisdami žodžius, pritaikydami vardus mūsų vaikams, pajuokaudami kartu, pamilome liaudies dainas. Pradėję scenoje pasirodyti, kaip šeimyninis ansamblis, dainuojame daugiausia per repeticijas arba kiekvienas "pagal įkvėpimą”.

     11.    Nuo pat kūdikystės mūsų vaikai dažnai klausosi lietuviškų plokštelių, gar-

Antanas Tamošaitis.

sajuosčių su muzika, dainomis, pasakomis, eilėraščiais. Vaikui yra lengva šiomis priemonėmis pačiam savarankiškai pasinaudoti — jis gali vaikišką patefoną arba nesunkų magnetofoną visur kilnoti ir įsijungti. Šis gyvo žodžio grojimas duoda visiems daug malonumo, lavina vaikų (ir tėvų) klausą, vaizduotę bei atmintį. O ką gerai pažįsta, tą ir pamilsta. Vaikų močiutė jiems asmeniškai įrašo į juostelę pasakų ir kitokios tautosakos. Tai ypatinga dovana mūsų jaunimui. Vakarais, jau sugulę į lovas, klausosi "Milžinkapio apysakos”, "Žirninio Jono” pasakos ir įvairių įvairiausios tautosakos.

     12.    Vaikams susidomėjus bet kuo, kas lietuviška, entuziastingai paaiškiname apie tautos kultūrą, geografiją, istoriją, dabartinę padėtį ir panašiai. Vadovaujamės jų pačių pateiktais klausimais. Kartais sustojame pasakoje, kad atsakytume į klausimus. Kartais užvedame giminingą temą, kurią toliau padiskutuojame su visais.

     13.    Mūsų antrasis sūnus yra labai žaismingas. Jam uždaviau laisvu laiku susidaryti mįslių rinkinį. Ant paprastų kietų kortelių ("index”) išrašė vis po vieną ar po dvi mįsles iš turimų vadovėlių. Antroje pusėje užrašė atsakymus. Žiūriu — mėgsta tas korteles ir vis bando sesers ar brolių "galvas sukti” su tomis mįslėmis.

     Patarles ir priežodžius mokomės, kartais prisireikus "pabaudos” už netinkamą elgesį. Kiekvienas turi po atskirą, juostele papuoštą sąsiuvinėlį, į kurį tenka rašyti po atitinkamą pamokymą, kaip daryti arba kaip nedaryti. Aš surinkau kortelėse išmintingų liaudies posakių, iš kurių parenkame, ką rašyti. Vaikas tiek kartų rašo patarlę, kiek reikia, norint ją atmintinai išmokti ir mums pakartoti. Taip pat nupiešia paveikslėlį, kaip savo elgesiu tą patarlę pritaikyti. Nustebau — juk ir tas pabaudas jie vertina ir palygina tarpusavy, kieno daugiausia prirašyta.

     14.   Gyvendami tolokai nuo lietuviško centro (nors vasarą atgyja artima "Dainava”), šokdavome tarpusavy su mažais vaikais. Dabar vyresnieji šoka ir dainuoja, vaidina vasaros stovyklose, ko pasigesdavo anksčiau.

     15.    Į stovyklas ir susirinkimus vežame vaikus nuo 10 metų amžiaus. Tuo laikotarpiu jiems draugai vis kur kas pasidaro svarbesni, tad jiems yra nauja ir įdomu stovyklauti. Šeimos ratelis jiems atrodo lyg susiaurėjęs, tai noriai traukia į stovyklas. Mums, tėvams, jau laikas "paatostogauti”, tad, per daug nesirūpindami, jau paūgėjusius palydime į stovyklas. Leidžiame kiekvienam pasirinkti stovyklas ir po vieną organizaciją, tačiau paaiškiname, kas ir kur mums atrodo geriausia. Mūsų jaunimas noriai planuoja stovyklinius žygius, kuriuos įvykdys kiekvienas, pasiekęs tą stebuklingą 10 metų amžių. Jiems paaiškiname, kad stovykloje elgiamasi atsargiai ir atsakingai, kad važiuojama lietuvybės gilinimo bei lavinimo tikslu. Tol, kol jų atsakingumas yra vadovų patvirtinamas po stovyklos, jie gali ir į kitą stovyklą vykti, pasitaikius progai. Vežame, kiek tik galėdami, į visas lietuviškas vasarvietes, parodant vaikams, kiek yra tokio pasirinkimo lietuviškosios kultūros tinkle Amerikoje.

     16.    Lietuviškų šeimų reikalais kalbamės šeimoje nuo pat jauniausių dienų. Vaikai moka gan giliai galvoti ir mėgsta įsivaizduoti ateitį. Tačiau kalbėtis reikia paprastais žodžiais ir paprastomis mintimis, prisitaikant prie vaiko amžiaus.

     17.    Vaikus mokyti lietuvių kalbos turėjome visokių progų: namie, lietuviškoje mokykloje (už 80 mylių) ir "Židinio” neakivaizdinėje mokykloje. Lietuvių kalba skaityti ir rašyti pradedame nuo 4 metų amžiaus namie, dar prieš amerikietiškąjį vaikų darželį, pasinaudodami "Gintarėlių” elementoriumi bei Švietimo tarybos išspausdintais pratimais. Taip tęsiame, kol vaikas pats užsinori prisirašyti prie neakivaizdinės mokyklos ir apsiima atsakingai atlikti mokytojo uždavinius. Jeigu gyventume arčiau lituanistinės mokyklos, siųstume jaunimą i ją. Tačiau turbūt papildytume mokymąsi neakivaizdinės mokyklos būdu. Mūsų dukra pasakė, kad šeštadieninėje mokykloje būdavo daug draugių — tai smagu, bet ir triukšminga, o namie vienišiau, bet ramiau ir galima geriau susikaupti.

     18. Namai puoštini lietuvių liaudies motyvais ir, žinoma, atmetant kitas vertingas puošmenas. Lietuvio namai turėtų priminti senovės romuvą, šventą ąžuolyną, kuriame saugoma lietuvių kultūros ugnelė. Kad vaikai pastebėtų daiktų svarbą, turi jiems būti aišku, kas tėvams yra vertingiausia. Ar nestovi mūsų atmintyje vaikystės kambarių paveikslai, gėlės, rankdarbiai? Norėdami vaikus išugdyti lietuviška dvasia, apsupkime juos lietuvišku menu.

     Lig šiol mūsų vaikai gan gerai kalba lietuviškai, per dažnai nesipriešina klaidų pataisymams, sava kilme didžiuojasi ir supranta, kodėl svarbu gerai mokėti savąją kalbą. Laukia laiškų ir į juos noriai atsako. Susitarė aplankyti gimines Lietuvoje tuoj, kai tik suaugs, ir jau tauposi kelionei. Domisi spauda nuo "Eglutės” iki politikos. Tarpusavy visokiomis temomis kalbasi lietuviškai. Mėgsta liaudies meną ir patys juo puošia savo aplinką. Pažįsta lietuvių tautosaką, dainas, šokius, muziką, rankdarbius.

     Meldžiasi savąja kalba, ypač kalbėdami rožinį, kuriame kartojasi poterių žodžiai. Net keturmetis išmoko, nes vaikai mėgsta kartoti. Rožinio malda ypač tinka šeimai ir lietuvių tautos reikalui, nes joje katalikai atranda mokslo, paguodos bei vilties Marijos pažaduose ir Išganytojo gyvenimo paslaptyse.

     Mūsų prieauglis išvaidina mums pasakas, sukuria ir į juosteles įrašo radijo programėles, išbandydami savo gabumus tėvų ir giminių akivaizdoje, susilaukdami tinkamo įvertinimo. Įsijungia į vietinius etninius pasirodymus, tokiu būdu atstovaudami Lietuvos reikalams ir patys duodami savo įnašą visuomeniniam darbui, o iš publikos susilaukdami paskatinimo toliau dirbti Lietuvos naudai kultūrinį darbą. Vaikai jau yra aplankę beveik visas lietuviškas vietoves: šventoves, vasarvietes, kultūros centrus, muziejus, spaustuves, knygynus, stovyklas ir kitų lietuvių gyvenvietes. Manau, kad tokiu būdu mūsiškiai pasijunta tarp savųjų, kur tik užsukame, ir tikiuos, kad jie patys vėliau bekeliaudami panašiai susiieškos lietuvių.

     Tikiuosi, kad lietuviškos šeimos reikšmė mūsų jaunimui yra gana aiški. Ne kiekvienam skirtas lengvas kelias, tačiau žmogus, kuris užauga, mylėdamas Lietuvos kraštą ir kultūrą, turės pakankamai žinių, kaip įvairiose sąlygose puoselėti šias vertybes, ir turbūt sugebės tą meilę perteikti ateinančiai kartai.