HENRIKAS STASAS

     Europos lietuviškųjų studijų savaitė kiekvienais metais, kaip meteoras, sušvinta vis kitoj senojo kontinento vietovėj. 1986 metais 33-ji studijų savaitė buvo Mozarto mieste — Salzburge, St. Virgil Bildungshaus patalpose nuo liepos 27 iki rugpjūčio 3 d. Čia melsvų kalnų papėdėj ir žaliuojančio parko romantiškoj aplinkoj greit prabėgo savaitės dienos, pilnos įspūdžių ir dvasinės atgaivos. Klausėme vertingų ir įdomių paskaitų, gėrėjomės puikiais koncertais, "Tėviškės valandėlės” programa bei literatūriniu vakaru, ekskursavome po žavingas Salzburgo apylinkes ir turistiniu smalsumu sekėme šio miesto dinamišką gyvenimą.

     Nenoriu kartoti studijų savaitės detalių bei jos eigos, nes apie tai mūsų spaudoje jau buvo rašyta. Šiuo atveju norėčiau skaitytojus kiek plačiau supažindinti su Salz-burgu, kuris pasaulyje laikomas vokiškąja Roma. "Čia apsigyveno laimė, ir tegul nedrįsta čia įžengti blogis”. Šis posakis buvo įrašytas mozaikinė j plokštelėj, kurią čia rado 1842 metais žemėje, kai buvo ruošiami pamatai Mozarto paminklui. Spėjama, kad plokštelę čia buvo užkasę prieš 2000 metų karaliaus Tiberijaus kariai, kurie čia kūrė naują miestą Juvavum. Vėliau čia buvo pagarsėjusi romėnų provincija su aukšta civilizacija ir nepaprastai modernia miesto statyba. Tačiau Salzburgas ne dėl to šiandien pasaulyje išgarsintas ir taip gausiai turistų lankomas. Šio miesto garsas pradėjo kilti tik krikščionybei ten įsitvirtinus. Tada buvo pradėtos statyti bažnyčios, kunigaikščių pilys, vyskupų dvarai su puikiais rūmais ir pasakiškais sodais bei miesto diduomenės ir eilinių piliečių pastatai.

     Pirmasis šio krašto krikščionybės skelbėjas čia buvo šv. Rupertas, kuris dabar laikomas šio krašto patronu. Jo įpėdinis airis šv. Virgilijus pastatė pirmą katedrą, o pirmuoju Salzburgo vyskupu 798 m. buvo paskirtas Karolio Didžiojo globotinis Arno. Krašto valdžia besiplečiančiai krikščionybei buvo gana palanki ir vyskupams dovanodavo didelius žemės plotus, dvarus ir net druskos kasyklas. Praturtėję vyskupai įgijo daugiau politinės reikšmės bei pasaulinės valdžios ir tapo despotiškais šio krašto valdovais. Todėl nenuostabu, kad Salzburgo istorija pilna intrigų, kovų, tragiškų ir komiškų epizodų bei įvairiausių prieštaravimų ir kontrastų. Salzburgas nedidelis, bet jame vyrauja didmiesčio dvasia, jis atrodo kasdieniškas, bet kartu ir šventiškas. Tai charakteringos žymės, kurios jį išskiria iš kitų Europos miestų ir teikia jam gyvybės bei dinamiškumo.

     Gana charakteringas prieštaravimas Salzburgui yra pats Mozartas. Juk Salzburgas šio didžio genijaus gimtasis miestas, kuris tiek daug dėmesio ir meilės jam skiria. Čia ir gatvės, aikštės ir kavinės Mozar-to vardu pavadintos, su jo atvaizdu parduodami įvairūs gardumynai ir t.t. O kas nežino šokolado gaminių (Mozartkugeln), ant kurių įpakavimo išdidus kompozitoriaus elegantiškas profilio portretas su sidabriniu peruku ir raudonu fraku. Tačiau kiek Mozartas Salzburge mylimas, tiek jis šio miesto nemėgo. Štai 1778 m. jis rašo savo tėvui: "Salzburgas ne vieta mano talentui. Aš būčiau daug laimingesnis, kuriame nors kitame mieste”. Salzburge Mozartas dirbo trejus metus arkivyskupo Jeronimo Coloredo žinioje kaip vyriausias orkestro dirigentas, tačiau jo santykiai su vyskupu niekad nebuvo nuoširdūs. Pagaliau arkivyskupas įsakė grafui Arco Mozartą atleisti iš tarnybos.

     Dabar Mozartas štai ką rašo savo tėvui: "Grafas Arco, spirdamas į užpakalį, išmetė mane pro duris. Tai reiškia, kad Salzburgas man daugiau neegzistuoja”. Tad ne veltui sakoma, kad Mozartas buvo tik Salzburgo vaikas, bet niekad netapo šio miesto sūnum.

     Tačiau Salzburgą pažinti verta ne vien dėl jo intriguojančios praeities. Jis įdomus ir šiandieną, žavingas ir viliojantis turistus. Viliojo ir mus jau pirmą dieną, atvykus į studijų savaitę. Todėl pirmąją laisvą popietę keletas smalsuolių su maloniu vadovu rašytoju Č. Grincevičium išvykome pasidairyti po miestą. Mat p. Č. Grincevičius čia penketą metų po karo gyveno ir puikiai pažino šį miestą.

     Rugpjūčio popietė buvo karšta. Nors ir tamsus šio miesto granitas, tačiau karštų saulės spindulių nepajėgė sugerti. O vadovas vedė mus ilgu, nors ir nestačiu keliu į Vienuolio (Moenchsberg) kalną. Mat turėjo intenciją parodyti pirma miestą nuo kalno, iš kur galima grožėtis ne tik Salzburgu, bet ir plačiom jo apylinkėm. Tad lipant aukštyn, horizontas platėjo, atskleisdamas vis pilnesnį ir gražesnį šio miesto vaizdą. Į ypatingesnes miesto dalis vadovas dažnai atkreipdavo mūsų dėmesį, primindamas, jog iš šios aukštumos buvo filmuojamos "Sound of Music” kai kurios dalys.

     Lipant aukščiau, kelias nukrypo į pavėsingą parką, ir netrukus pasiekėm kalno viršūnę. Čia virš spalvingom gėlėm apsodintų terasų iškilo modernus Winkler Cafe pastatas, kuris lyg architektūriniu užbaigimu vainikavo kalno viršūnę. Kavinės pastate, prie ilgos stiklinės sienos, pasirinkome keletą staliukų, iš kur galėjome gėrėtis puikia Salzburgo panorama ir gėlėse skęstančiomis terasomis su raudonais skėčiais. Plačioj panoramoj abiejose Salzach upės pusėse išsidėstęs miestas, už kurio banguojančiom aukštumom žaliavo slėnis, nusitęsęs iki pat melsvų kalnų, kurie lyg rėmai juosė spalvingą paveikslą. Toks harmoniškas perėjimas į skirtingas spalvas Salzburgui teikia ypatingą gamtos grožį ir stiprų muzikalinį jausmą. Meno kritikas F. Novotny šio miesto panoramą taip apibūdina: "Tai pilnai išbaigtas paveikslas, kuris talpina vienoj erdvėj skirtingus terenus su įvairia vegetacija, su upėmis, upeliais, uolėtais kalnais, švelnių kontūrų aukštumomis, miškais, apgyventais plotais ir net nemažą miestą”.

     Štai ir komp. Fr. Šubertas žavėjosi tuo už miesto besitęsiančiu žaliu slėniu ir viename savo laiške rašo: "Aprašyti šio slėnio žavumą beveik neįmanoma. Galima būtų tik savo vaizduotėje sukurti tokį milžinišką sodą, kuriame iš spalvingų pievų kyla dvarų pastatai, o tarp žaliuojančių džiunglių vingiuojasi mėlynos upės ir pavėsingos alėjos, kaip gelsvo kaspino keliais”.

     Tačiau nuo Vienuolio kalno pažvelgus į dešinę, iškyla naujos perspektyvos, kuriose jaučiamas kitas ritmas tarp saulės nušviestų aikščių ir tamsių miesto pastatų. O visoj milžiniškoj scenoj iškyla uolos viršūnėje Salzburge dominuojanti tvirtovė Hohensalzburg. Tai pagrindinis šio miesto koordinacijos punktas. Žemiau jos spalvingi bažnyčių bokštai ir kupolai, kurių popietės saulėje buvo galima išskirti tik kontūrus. Toliau nuo bažnyčių ištisa miesto stogų jūra, kurie, iš viršaus žiūrint, atrodė neramūs ir labai skirtingi savo formomis. Gal todėl ir sakoma, kad Salzburgą galima pažinti iš jo stogų. Čia šalia lėkštų-kvadratinių, kurie dengia buvusių kunigaikščių pastatus, iškyla vidutinio luomo miestiečių pastatų stogai su aštriom briaunom, kurie meta tamsius šešėlius į siauras gatveles. Tuo tarpu bažnyčių stogai ir bokštai bei kupolai ryškiai ženklina šio miesto barokinį kvartalą.

     Tačiau vaizdas nuo kalno palieka tik gražios atvirutės įspūdį. Salzburgo architektūrinius paminklus ir visą šio miesto teatralinį scenovaizdį reikia pažinti iš arčiau. Ypač jo senamiestį, kuris čia Salzach upe ir miesto kalnais atskirtas nuo naujesnės miesto dalies. Charakteringas senamiesčio išplanavimas pasižymi erdviom aikštėm ir siaurom gatvelėm su aukštais namų fasadais. Tai sudaro ypatingą miesto perspektyvą, lyg specialiai sukurtą scenos dekoraciją. Tad nenuostabu, kad Salzburgo aikštėse bei charakteringų pastatų fone buvo statoma ir tebestatomi teatriniai spektakliai. Garsusis režisierius Max Reinhardt kartą išsireiškęs, jog visą miestą būtų galima naudoti, kaip teatro sceną.

     Žinoma, geriausiai tokiam tikslui tinkama katedros aplinka, kurioje erdvių aikščių centre dominuoja didžiulis katedros pastatas. Šis ryškiu barokinę idėją iškeliančiu fasadu yra lyg simbolis viso šio sakralinio kvartalo. Kolosalinis katedros pastatas labiausiai dėmesį atkreipia savo fasadu, kurio centrinį portalą puošia šv. Petro ir Povilo skulptūros su šalia jų stovinčiais šio krašto patronais šv. Rupertu ir Virgilijum.

Salzburgas.  H. Staso nuotr.

     Nuo pirmos šv. Virgilijaus statytos katedros praėjo jau daugiau kaip 1200 metų. O dabartinės katedros amžius skaičiuojamas nuo 1628 metų, kada ji buvo pašventinta. Virš katedros portalo dėmesį atkreipiantis lotyniškas užrašas: "Haec est domus Dei in qua invocabitur nomen eius” (Čia Dievo namai, kuriuose minimas jo vardas). Įžengus į prieangį, susiduri su komerciniais objektais: čia parduodami įvairūs atvirukai, religiniai leidiniai, sienose iškabinti įvairūs plakatai ir t.t. Į vidų veda trys charakteringi vartai, kurie simbolizuoja tris dorybes: tikėjimą, viltį ir meilę. Centrinis portalas skirtas meilei, kairysis simbolizuoja tikėjimą, dešinysis — viltį. Visi trys portalai išpuošti garsių dailininkų ornamentika, vaizduojančia Senojo ir Naujojo Testamento įvykius, kaip pvz., įvykį Damaske, kur tikinčiųjų persekiotojas Saulius virto Paulium ir t.t. Labai įspūdinga centrinių vartų rankena — varpų ir vynuogių kombinacija, kuri simbolizuoja Eucharistiją (duoną ir vyną). Vartų apačioje paukščių atvaizdai: pelikanas — meilės ir pasiaukojimo simbolis, balandis — taikos simbolis ir varna, kuri Elijui atnešusi duoną į dykumą.

     Per šį portalą pagrindinis įėjimas į katedros vidų. Vidus apytamsis, aukštas ir beveik tuščias. Šviesa tik iš aukšto kupolo veržiasi į katedros centrą, lyg simbolis dangiškos šviesos, kuri maldininkų žvilgsnį nukreipia į dangų. Virš pagrindinio altoriaus matomas paveikslas iš tolo atrodo lyg gelsva dėmė, palyginus su sienose tamsiais paveikslais ir lubų freskomis. Šoninėse navose eilės koplyčių, išpuoštų turtingais meno kūriniais. Čia ir meniški altoriai pritaikyti prie visos katedros architektūros. Apskritai, daugybė tapybos darbų ir skulptūrų sudaro lyg savotišką meno galeriją, primenančią ano meto barokinio meno kūrėjus ir jų globėjus.

     Išėjus iš katedros, atsiduri aikštėje, pilnoje medinių suolų, kurių priekyje yra scenos paaukštinimas. Salzburgo festivalio metu čia vyksta garsusis H. Hofmanstalio "Jedermann” pastatymas. Kitoje katedros pusėje taip pat erdvi keturkampė aikštė, kurią supa seni Austrų-Vengrų monarchijos pastatai, vyskupų rezidencija ir garsioji kavinė "Zum Glockenspiel”. Aikštės centre — Mozarto paminklas. Ir dar viena aikštė supa katedrą, kurioje turistų dėmesį atkreipia kita garsi Salzburgo kavinė — tai "Cafe To-maselli”. Ši taip pat jau seniai čia įsikūrusi ir turi gana įdomią istoriją. Anksčiau toje vietoje veikė pagarsėjusi Staigerio kavinė, kurią lankydavo muzikai, teatralai, menininkai ir rašytojai. Jos savininkui mirus, komp. Haydenas yra sukūręs jo garbei net specialų "Requiem”. Po Staigerio mirties ją nupirko garsaus Milano operos tenoro Giuseppe Tomaselli sūnus ir pavadino savo vardu. Tad "Cafe Tomaselli” ir dabar labai populiari užeiga turistų ir meno pasaulio garsenybių. Apskritai, kavinės Austrijoje ir Europoje laikomos europietiškos civilizacijos dalimi, nes jose gimė menas, politika ir gandai. Pirmoji Europos kavinė buvo atidaryta 1671 metais Marselyje. Po to sekė Paryžius, Londonas ir Regensburgas. Vienoje kavinės pradėjo veikti 1686 metais.

     Nežiūrint senamiesčio kavinėse viešpataujančios lengvos bohemos, šioje miesto dalyje vis vien jaučiama daugiau sakralinė atmosfera, nes čia mažame plote sukoncentruota daugybė bažnyčių. Iš jų gal labiausiai išsiskiria Šv. Petro bazilika, kurios smailus žalvarinis bokštas ryškiausiai spindi visam barokiniam kvartale. Šioje vietoje pirmomis krikščionybės dienomis šv. Rupertas ant romėnų miesto Juvavum griuvėsių susirinkusią minią supažindino su naujo tikėjimo tiesomis ir krikščioniška meile. Tik vėliau čia buvo pastatyta romaniško stiliaus bazilika, ką liudija jos dabartinis portalas. Tačiau peržengus portalą, patenki į vėlyvo barokinio stiliaus vidų. Romaniškąjį stilių čia lyg ir ištirpdo labai lengvos vidaus dekoracijos. Lengvi stuko debesėliai teikia nepaprastą lengvumą visai aplinkai. Tarp esančių meno objektų labiausiai išsiskiria Marijos skulptūra ir kai kurie vertingi tapybos darbai. Architektūrines ypatybes čia išryškino garsusis Salzburgo katedros architektas italas Santino Solari.

Mirabell sodai. Viršuj dešinėje matyti Hohensalzburgo pilis.    H. Staso nuotr.


     Už Šv. Petro bazilikos ir vienuolyno bažnyčios į viršų kyla Vienuolio ir tvirtovės kalno tamsi uola, prie kurios pritvirtintos marmurinės lentos su įrašais čia palaidotų šio miesto patricijų. Tai senieji Salzburgo Šv. Petro kapai, kurie čia tęsiasi minėtų kalnų papėde ir lyg įrėminti ilgom arkadom ir eile gotiškų koplyčių. Pati seniausioji šių kapų dalis slepiasi kalno katakombose. Jie mena net pirmųjų krikščionių laikus. Nedidelės angos veda į katakombas, kur įrengtos koplyčios ir palaidoti pirmieji tikėjimo kankiniai. Ten ir Šv. Ruperto koplyčia, kurioje jis dažnai mėgdavo vienumoje melstis.

     Šalia senųjų kapų yra ir naujesnė dalis, kuri taip pat siekia viduramžius. Kapai buvo suplanuoti jau 1600 m. italų Santo cam-po pavyzdžiu architekto Andrea Bertoleto. Baigiantis kapams, yra keltas į tvirtovės kalną. Impozantiška Hohensalzburg tvirtovė iš toliausiai matoma, o kylant keltuvu į kalną, pilkasis jos kolosas tiesiog bauginančiai didėja. Pasiekęs kalno viršūnę ir atsidūręs tvirtovės kieme, pasijunti lyg tas karalaitis, užkopęs į užkeiktą pilį. Kiemą supa milžiniški viduramžių statybos pastatai, virš kurių aukštai iškyla pagrindinė tvirtovės dalis. Su vadovu teko aplankyti pagrindines tvirtovės patalpas iki aukščiausio pakilimo, nuo kurio platformos atsiveria pasakiškas vaizdas į Salzburgą, jo apylinkes ir tolimą Alpių pasaulį. Vadovas čia net priminė, kad galima matyti apie 40 bažnyčių ir, deja, tik 4 alaus daryklas. Tvirtovės viduje matėme kankinimo kambarį, kuriame viduramžiais belaisviai buvo laikomi tam tikruose rėmuose ir juose varžtais suspaudžiami. Toliau matėme puošnią valdovų salę, dekoruotą ankstyvojo gotiko freskomis, ir menišką krosnį, kurios kiekviena glazū-ruota plytelė paįvairinta spalvotais piešiniais. O salės lubas remia eilė raudono granito suktų kolonų. Dabar šitoje salėje vasaros metu kas vakarą vyksta kamerinės muzikos koncertai. Paskui vadovas vedė ilgu koridorium į patalpą, kurioje užrakintas Salzburgo "jautis”. Paaiškėjo, jog tai ne gyvulys, o seniausi šio miesto vargonai. Gal salzburgiečiai juos taip vadina, nes jie jaučio balsu baubia ir kas rytą prikelia dienos darbui.

     1953 metais garsusis austrų dailininkas Kokoschka tvirtovėje buvo įsteigęs vaizduojamojo meno kursus, kurie dabar išsivystė į vasaros meno akademiją. Į akademiją dabar suvažiuoja studentai ir dailininkai iš viso pasaulio kraštų, kurie čia tobulinasi ir turi progos vasarą praleisti vienoje originaliausių ir gražiausių meno studijų pasaulyje.

     Iš tvirtovės ilgu keliu nusileidome atgal į senamiestį. Įsijungėme čia į tūkstantinę minią įspūdingoje pėsčiųjų gatvėje Getreidegasse. Tai siaura ir ilga gatvė, kuri jau viduramžiais buvo pagrindinė šio miesto judėjimo arterija. Čia seni architektūriniai pastatai su originaliais portalais ir aukštais namų fasadais puošėsi fantastiniais metalo dirbinių ornamentais, žyminčiais įvairių parduotuvių ir amatų verslą. Tarp šių senų emblemų ir meistriškų metalo dirbinių pynėsi ir modernios foto reklamos su festivalio žvaigždžių nuotraukomis, kurios siūlė garsių orkestrų, dirigentų bei vokalistų išleistas plokšteles ir kasetes. Be to, įvairių suvenyrų parduotuvės, kavinės, cukrainės, restoranai ir kitokios užeigos viliojo žmonių mases savo atrakcijomis. Bet palikus šios gatvės komercinę pusę, verta mesti žvilgsnį į charakteringus už namų slypinčius kiemus. Siauru praėjimu patekęs į kiemą, atsiduri tikroj viduramžių romantinėj atmosferoj. Pastatai čia tikri architektūrinio meno kūriniai: gėlėmis perpintos arkados, kolonos, piliastrai ir marmuriniai reljefai veikia tiesiog užburiančiai. Be to, įspūdingi metalo dirbiniai, skulptūros ir barokiniai šuliniai, gaivinantys spalvingus žiedus, sukelia nepaprastai jaukią ir malonią nuotaiką. Dalis visų šių meno objektų siekia net ankstyvuosius viduramžius. Štai ant vieno šulinio įskaitoma data: "Anno Domini 1258”.

     Getreidegasse gatvės gale prie tamsaus Vienuolio kalno granito prisišliejusi Šv. Blažiejaus bažnyčia. Ji visiškai tamsi, kaip ir kalno granitas, jog iš tolo net neįmanoma jos atskirti nuo kalno. Iš lauko gana kukli, tik nukryžiuotųjų grupė, kuri puošia jos rytinį fasadą teikia meninį įspūdį. Vidus padalintas į tris navas, kurių lubas remia nešlifuoto pilko akmens kolonos. Virš didžiojo altoriaus įspūdingas medžio drožinys, atrodantis lyg balto, marmuro. Šv. Blažiejaus bažnyčioje turėjome malonią progą išgirsti mūsų vargonų virtuozą Vytautą Vasyliūną, kuris čia vieną popietę atliko labai įspūdingą vargonų koncertą.

     Majestotiškai vargonų muzikai mintyse skambant, palikau šio miesto sakralinę atmosferą ir siauru pėstiems skirtu tiltu perėjau į kitą Salzach upės pusę. Čia mane viliojo garsieji Mirabell rūmai su spalvingais sodais ir fontanais, apie kuriuos kažkada buvau skaitęs. Kiek paėjėjęs, už kelių kvartalų pastebėjau įdomias skulptūrų grupes prie įėjimo į parką. Už jų matėsi didelis plotas spalvingų gėlynų, kurių centre lyg sidabru tryško saulėje fontanas. Gale šios spalvų ir meno prisotintos aplinkos stūksojo ir patys Mirabell rūmai. Gelsvo akmens rūmai, grupės fantastinių skulptūrų ir gėlių ornamentai priminė man ano meto bažnyčios kunigaikščių prabangų gyvenimą ir jų polėkius menui. Salzburgo istorijoj teko skaityti, kad Mirabell rūmus 17 šimtmetyje yra pastatęs arkivyskupas Wolf Dietrich savo meilužei Salome Alt. Todėl šie rūmai anksčiau ir vadinosi Altenau. Vėliau arkivyskupas už gyvenimo nuodėmes buvo pasmerktas kalėti tvirtovėje, kur ir mirė.

     Rūmus supantys sodai yra ankstyvojo baroko kūrinys. Tačiau jų architektūrinis stilius maišytas italų ir prancūzų. Gėlynų šonuose esančios skulptūrų grupės yra sukurtos italų skulptoriaus Ottavio Mosto apie 1690 metus. Jos simbolizuoja keturis mūsų planetos elementus: ugnį, vandenį, orą ir žemę. Ugnį simbolizuoja skulptūra, kuri vaizduoja Enėją, nešantį savo tėvą Anchyzą iš degančios Trojos, orą — Herkulas smaugia gigantą Antėją, vandenį — Paris pagrobia Heleną ir žemę — Plutonas išlaisvina Proserpiną. Tarp šių pagrindinių skulptūrų yra dar įvairių fantastinių gyvulių, kovotojų, dievų ir kitokių plastinio meno kūrinių. Prie pat rūmų varinė Pegaso skulptūra, virš kurios, pakėlus žvilgsnį į melsvą dangų, tolumoje iškyla pilkas tvirtovės kalno siluetas su tamsiais didingos tvirtovės kontūrais, katedros kupolas ir žalvariniai bažnyčių bokštai. Tai gal įspūdingiausias žvilgsnis, kuris šioj saulėtoj popietėj paliko mano atmintyje iš vokiškosios Romos.